Buvo sunkus gyvenimo etapas, trūko pinigų. Nebuvo darbų ir pasitaikė tokia proga. Tokiais žodžiais teisinosi Gediminas Kleiza, trejus su puse metų praleidęs už grotų Panamoje, o neseniai perkeltas į kalėjimą Lietuvoje. 2009 m. vasarą, vos sulaukęs dvidešimties, Gediminas Panamos oro uoste įkliuvo su dviem kilogramais kokaino. Už tai, kad nugabentų narkotikus į Amsterdamą, jam buvo pažadėta 6 tūkst. JAV dolerių. Vaikinas gavo šešerius metus nelaisvės.
Panašių atvejų – dešimtys. 2009–2010 m. užsienyje už narkotikų gabenimą ir kitus su kvaišalais susijusius nusikaltimus sulaikyta dvigubai daugiau Lietuvos piliečių nei 2006–2007 m. Pernai šis skaičius sumažėjo, bet išliko didesnis nei prieš penkerius metus.
Pernai užsienyje nustatyti 107 atvejai, kai į neteisėtą narkotikų apyvartą buvo įsivėlę Lietuvos piliečiai. Iš jų 74 – narkotikų kontrabanda, iš kurių 16 bandymų gabenti narkotikus lėktuvu. Beveik visi gabenimo orlaiviais atvejai – kokaino kontrabanda iš Pietų Amerikos į Europą.
Tai, kad šaliai susidūrus su ekonominiais sunkumais išaugo narkotikų kurjerių skaičius, patvirtina Ispanijos statistika. Pernai iš visų narkotikų kurjerių, sulaikytų Peru sostinės Limos oro uoste, daugiausia buvo ispanų – jie aplenkė net vietos gyventojus. Ispanijoje nedarbas pernai kai kuriais mėnesiais viršijo 26 proc. ir buvo arba didžiausias arba antras pagal dydį ES (po Graikijos).
Peru, kuri yra pagrindinė kokaino eksportuotoja į Europą, pernai įkliuvo ir penki lietuviai.
Nieko linksmo
Policijos ataskaitose narkotikų kurjeriai – tik sausa statistika, rodanti didėjantį arba mažėjantį nusikaltimų skaičių. Bet už kiekvieno skaičiaus slypi asmeninės tragedijos, sudaužytos viltys, įskaudinti artimieji, iš gyvenimo išbraukti metai ar net mirtys.
„Numirė ne tik jis, bet ir aš“, – susijaudinusi pasakojo 78 metų vilnietė Liudmila. Jos sūnus Aleksandras 2011-ųjų pabaigoje mirė Limoje, kai skrandyje plyšo paketas su narkotikais. Motina iki tol manė, kad jos sūnus, kaip ir ankstesniais kartais, išvažiavęs padirbėti į Angliją. Gruodžio pradžioje Aleksandras paskambinęs motinai pasakojo, kad jam viskas gerai. Liudmilai pasirodė, kad sūnus – gana pakilios nuotaikos. Gali būti, kad Aleksandras jau buvo gavęs pasiūlymą pervežti narkotikus ir galvojo apie būsimą uždarbį. Į tolimą kelionę jis susiruošė beveik nemokėdamas anglų kalbos – nors važinėjo uždarbiauti į Angliją, angliškai jis nebuvo išmokęs.
Praėjus trims savaitėms nuo skambučio motinai vyras mirė, kai gabeno prarytas kapsules su narkotikais. Liudmila apie sūnaus mirtį sužinojo dar po devynių dienų. Tada prašė palaikyti jo kūną, kol surinks 2 tūkst. dolerių, reikalingų palaikams pargabenti. Pensininkei tiek pinigų nepavyko surasti, tad palaikai Peru buvo kremuoti, o į Lietuvą parvežti pelenai. Tačiau pakeliui pradingo dokumentai, tad sulaukusi urnos su pelenais Liudmila dar kurį laiką negalėjo oficialiai palaidoti sūnaus.
Moteriai ramybės neduoda ir tai, kad, kai ji po sūnaus mirties paskambino į šio mobilųjį telefoną, kažkas lietuviškai atsiliepė. Netrukus po to telefonas buvo išjungtas.
Gabenti narkotikus skrandyje – pavojingiausias būdas. O taip gabenančių tarp sulaikytųjų – mažiausiai. Daugiausia kokaino aptinkama lagaminuose, rankinėse, kuprinėse, kompiuterių krepšiuose. Sulaikymų statistiką pakoreguoja ir gabenimo užsakovai – šie iš anksto nusprendžia, kuriuos kurjerius įduoti pareigūnams.
Taip atsitiko ir G. Kleizai, kuris kokainą gabeno kompiuterio krepšyje. Jis neabejoja, kad buvo pakištas: „Tik įėjau į oro uostą, išėjau iš tualeto ir priėjo pareigūnai. Jie jau žinojo, kur tikrinti.“ Panašiai yra įkliuvęs dar vienas lietuvis. Jį nešiną lagaminu užsakovai palydėjo iki pat registracijos vietos oro uoste. Kai tik lietuvis padėjo lagaminą, iškart prisistatė policija.
Kontrabandos organizatoriai vienus gabentojus įduoda policijai tam, kad nukreiptų dėmesį nuo kitų. Kiek tų kitų – galima tik spėlioti. Su kontrabanda kovojantys pareigūnai skaičiuoja apibendrintai: sulaikoma tik dešimtadalis nelegaliai vežamų prekių. Už kokaino gabenimą įkalinti lietuviai kalba, kad prasmukti pareigūnams pro akis pasiseka keturiems iš penkių kurjerių.
Nemokamos atostogos
Lietuvių kalinių sielovada Lotynų Amerikos šalyse besirūpinantis prelatas Edmundas Putrimas prisimena iš vieno kalinio girdėjęs tokią istoriją. Šiam būnant Ispanijoje, vieną dieną kitas lietuvis pakvietė į vakarėlį, ten supažindino su „jau grįžusiais“ iš Lotynų Amerikos. Apie lagaminus, kuriuos reikėjo gabenti, šie nieko nepasakojo. Kalbėjo tik apie nemokamas atostogas.
Tokios atostogos išties gali būti nemokamos. Ir labai ilgos. „Prieš skrydį Panamoje prabuvau dešimt dienų. Tai buvo kaip atostogos. Ir dabar dar atostogauju“, – kalbėdamas per „Skype“ iš Panamos kalėjimo juokavo G. Kleiza. Jis pats su narkotikų gabentojais susipažino viename vakarėlyje: „Iš pradžių atsisakiau, bet paskui persigalvojau.“
Atostogoms duodama ir kišenpinigių – 500 ar 1000 dolerių. Grįžtant po jų tereikia pargabenti lagaminą. Kai užsakovai jau būna sumokėję už skrydį, viešbutį ir davę kišenpinigių, o jie prieš įduodant lagaminą dažniausiai jau būna išleisti, atsisakyti gabenti narkotikus sunkiau. Tie, kurie pradeda spyriotis, paspaudžiami grasinimais.
Vienam lietuviui buvo nupirkta kelionė kruiziniu laivu. Vėliau įteiktas lagaminas su narkotikais. Kai vyras atsisakė gabenti, buvo pagrasinta, kad bus išžudyta jo šeima. Dabar jis sėdi Pietų Amerikos kalėjime už narkotikų gabenimą. Kitas Pietų Amerikoje dabar kalintis lietuvis už paskolą Lietuvoje pirko namą, bet prasidėjus krizei prarado darbą. Sugalvojo, kaip greitai išspręsti finansines bėdas.
Lietuviai dažniausiai būna narkotikų kontrabandos vykdytojai arba samdomi kurjeriai. Tokie žmonės vadinami narkotikų mulais. Mulas – stiprus ir ištvermingas gyvulys, puikiai tinkantis kroviniams gabenti. „Pagrindiniai narkotikų mulai – 20–25 arba 50–60 metų. Pirmoji grupė imasi rizikuoti dėl jaunatviško avantiūrizmo ir noro kuo greičiau užsidirbti pinigų, antroji – iš desperacijos. Paprastai viliojami vieniši žmonės arba trokštantys greitai praturtėti“, – tokį įspūdį lankydamasis Pietų Amerikos kalėjimuose susidarė E. Putrimas.
Ten, kur nesinori patekti
Įkliuvusius narkotikų kurjerius galima suskirstyti į dvi grupes: sulaikyti Europoje ir sulaikyti Pietų Amerikoje, Afrikoje ar Azijoje. Pirmieji kalinami palyginti neblogomis sąlygomis ir į Lietuvą nesiveržia. Antrieji mielai grįžtų atlikti bausmės į gimtąją šalį.
Pernai daugiausia Lietuvos piliečių, 23, dėl nusikaltimų, susijusių su narkotikais, į policijos akiratį pakliuvo Norvegijoje. Dar dešimt – Švedijoje. Šiose abiejose šalyse kalinimo sąlygos kur kas geresnės nei Lietuvoje. Ir visiška priešingybė – Pietų Amerikos kalėjimai. Negana to, iš Pietų Amerikos šalių kalinių perdavimas Lietuvai gali užtrukti neprognozuojamą laikotarpį.
Pavyzdžiui, San Paule (Brazilija) yra užsieniečiams skirtas kalėjimas. Jame kali daugiau nei dešimt lietuvių. „Prižiūrėtojai juos iš pradžių laikė rusais. Teisme jie taip pat buvo palaikyti rusais. Gavę teisme vertėją iš rusų kalbos jaunesni teisiamieji, nemokantys šios kalbos, nesuprato teismo. O vienas apskritai nežinojo, kas yra jo advokatas“, – pasakoja E. Putrimas.
Į kalėjimą uždaryti lietuviai, kaip ir dauguma kitų, neturi galimybių iš karto susisiekti su šeimos nariais. Būna, kad gauti priėjimą prie telefono pavyksta tik po poros mėnesių. O tada artimųjų laukia dar vienas šokas: jie įsivaizduoja, kad žmogus keliauja kur nors po Europą arba dirba Anglijoje.
Dėl didelio atstumo ir pinigų stokos artimieji negali aplankyti kalinio arba tai gali padaryti labai retai. Todėl lieka tik paremti jį finansiškai. O to labai reikia. Mat kalėjime už dyką nieko negausi – nei patalynės, nei čiužinio, nei higienos priemonių. Tad negaunantys paramos iš laisvėje esančių žmonių ir negalintys užsidirbti kalėjime gyvena kur kas prastesnėmis sąlygomis.
Norintys palaikyti ryšį su žmonėmis už sienų gali įsigyti mobilųjį telefoną. Jų kainos Panamos kalėjime – 100–200 JAV dolerių didesnės nei laisvėje. Telefonai kalėjime – pusiau legalūs, o 3G ryšio pakanka pokalbiui per „Skype“ – jei tik tinklas nelabai apkrautas. Kaliniai telefonais naudojasi per daug nesislapstydami, juolab kad ir slapstytis nelabai yra nuo ko. „Koks dar prižiūrėtojas? Visame pastate yra vienas. Naktį išvis nebūna prižiūrėtojo“, – į mano klausimą, ar nebijo kalėjime naudotis telefonu, atsakė G. Kleiza.
Tiesa, kartais per patikrinimus telefonai vis dėlto konfiskuojami. Kaip ir peiliai, pistoletai, narkotikai ir kiti nelegalūs daiktai. Kalėjime, į kurį didžioji dauguma pateko už kokaino gabenimą, nesunkiai galima gauti šių kvaišalų. Gramo kaina – mažesnė nei litro čia pat vietoje pagamintos naminukės. Prekyba vyksta ir maisto produktais, nes kalėjimo maistas, pasak G. Kleizos, tinka tik iš bėdos.
5000 proc. pelno marža
„Per apklausą niekam niekas neįdomu. Niekas nemokėjo angliškai, aš nemokėjau ispaniškai“, – savo sulaikymą prisiminė G. Kleiza. Jo istorija nebuvo niekam įdomi pusantrų metų. Tik praėjus nemažai laiko vieną rytą į kamerą atėjo prižiūrėtojas ir liepė ruoštis apklausai.
Galbūt toks atsainus požiūris susijęs su pinigais, kurie sukasi narkotikų versle. Tiksliau, su korupcija, skatinama šių pinigų.
Kilogramas kokaino gamybos vietoje Peru kainuoja 900–1000 JAV dolerių. Skaičiuojama, kad 2010 m. Kolumbijoje didmeninė kokaino kaina buvo 2400 dolerių. Patekęs į JAV didmeninę rinką jis pabrangdavo iki 33,3 tūkst. dolerių. O pardavę mažmeninėje rinkoje prekeiviai susižerdavo iki 120 tūkst. dolerių už kilogramą.
Tokį kainų skirtumą galima vertinti dvejopai. Kuo kokainas brangesnis (o jo kaina pakyla dėl griežtesnės kontrolės), tuo mažiau jis įperkamas. Kita vertus, kuo didesnė pelno marža, tuo labiau išauga korupcijos rizika: daugiau uždirbusios narkotikų grupuotės turi daugiau pinigų pareigūnams papirkti. O šie atlaisvina kontrolės gniaužtus – vykdo tik parodomuosius sulaikymus ir nesikapsto giliau.
Be to, esant didesnei pelno maržai, narkotikų grupuotėms lengviau privilioti ir naivių kurjerių. Mat 5 tūkst. dolerių atlygis už gabenimą ir lėktuvo bilietas sudaro nedidelę dalį to, ką pavyksta gauti realizavus narkotikus. O kurjeriui tai atrodo ypatingų pastangų nereikalaujantis uždarbis.
Bėda tai, kad užsisvajojus apie uždarbį pamirštama ne tik rizika, bet ir žala, kurią daro narkotikai. „Pasiūlymą gavę žmonės dažniausiai nežino, kas jų laukia“, – įspėjo skaudžią pamoką gavęs G. Kleiza.
Kai norisi kokaino
Per pastaruosius metus dedant pastangas naikinti kokainmedžių plantacijas ir gaudyti narkotikų gamintojus pasaulyje pavyko sumažinti kokaino pasiūlą. Labiausiai sumenko Kolumbijoje pagaminto kokaino pasiūla. Tai pirmiausia turėjo pajusti Jungtinės Valstijos, kuriose Kolumbija yra kokaino monopolininkė.
JAV mažėjo ir kokaino vartojimas. JT tyrimo duomenimis, 2006 m. 3 proc. suaugusiųjų buvo pirkę kokaino, o 2010 m. – 2,6 proc.
Europoje kokaino vartojimas išlieka stabilus, o trūkumas dėl sumažėjusio tiekimo iš Kolumbijos nejuntamas. Mat atsiradusią spragą užpildė didesnė pasiūla iš Bolivijos ir Peru.
Kokaino paklausa auga Rytų ir Pietryčių Europoje. 2009–2010 m. čia konfiskavimo atvejų buvo tris kartus daugiau nei 2005–2006 m. Be išaugusios paklausos, sulaikymo atvejų galėjo padaugėti ir dėl pasikeitusių gabenimo schemų. Spėjama, kad dėl šios priežasties Vidurio ir Vakarų Europoje palyginamuoju laikotarpiu konfiskavimo atvejų sumažėjo perpus, o vartojimas šiame regione tiek nesumenko.
Tikėtina, kad gerėjant gyvenimo lygiui Rytų Europoje kokaino paklausa dar didės. 2010 m. Rytų ir Pietryčių Europoje kokaino buvo vartoję 0,2 proc. 15–64 metų gyventojų, Vidurio ir Vakarų Europoje – 1,3 proc.
Kaip ir legalią tarptautinę prekybą, narkotikų verslą veikia euro ir JAV dolerio santykis. Kuo stipresnis euras, tuo labiau apsimoka gabenti kokainą iš Lotynų Amerikos į Europą, nes tiekėjai parduoda už JAV dolerius. JT vertinimu, 2010 m. kokaino pasaulyje įsigijo 16 mln. žmonių.