– Papasakokite, kaip atsidūrėte Jungtinėse Valstijose?
– Po baigtų studijų Kaune turėjau progą atvažiuoti į Čikagą tobulintis anglų kalbos. Taip gavau studentišką vizą ir padedama giminių atvykau į JAV. Važiuodama tikrai negalvojau užsibūti – planas buvo pasimokyti metus ir grįžti. Tačiau vėliau sugalvojau pratęsti studijas ir įstojau į „Devry“ universitetą mokytis verslo informacinių sistemų, ten apsigyniau bakalaurą.
– Didelę laisvalaikio dalį skiriate tautiniams šokiams. Kaip atsidūrėte šiame ratelyje?
– Mūsų pažįstami užsirašė į lietuvių tautinių šokių kolektyvą ir mus taip pat prikalbino prisijungti. Tuo metu kaip tik vyko pasiruošimas lietuvių šokių šventei Bostone ir buvo renkama suaugusiųjų grupė. Mano vyras Saulius jau anksčiau buvo šokęs toje pačioje grupėje, o man Lietuvoje taip pat buvo tekę išmėginti tautinius šokius, tad nusprendėme atgaivinti savo įgūdžius. Repetuodavome sekmadienio popietėmis. Susirinkdavo pusė lietuvių, dar atvykusių iš Lietuvos, o kita pusė jau gimusių ir užaugusių JAV. Nors yra tokių, kurie jau beveik nešneka lietuviškai, tačiau tautiniai šokiai juos traukia ir šokti jie nori.
– Papasakokite apie lietuvių šventę Bostone?
– Bostone susirenka apie 5 tūkst. dalyvių, turinčių lietuviškų šaknų. Juos visus traukia tradicijos ir draugiška atmosfera. Iš tikrųjų visi nori bendrauti, padėti, nesunku surasti savanorių, padedančių suorganizuoti renginį. Smagu, kai vieną didelį Bostono viešbutį dangoraižyje okupuoja lietuviai ir jame visur skamba lietuvių kalba. Žinoma, po kiekvieno renginio atsiranda ir kritikų, tačiau juk visiems neįtiksi.
Lietuvybė neblėsta
– Kaip dar lietuvybę palaiko Čikagos lietuviai?
– Turime krepšinio lygą, futbolo komandas. Kiti buriasi į lietuviškus stalo ar lauko teniso būrelius. Šokiai – tiek pramoginiai, tiek tautiniai – sulaukia ypač didelio populiarumo. Organizuojami dainavimo būreliai, turime suaugusiųjų chorą, aktorinio meno būrelį. Savaitgaliais Čikagoje vyksta tikrai nemažai lietuviškų renginių, atvažiuoja menininkų iš Lietuvos.
Kasmet pavasarį ir rudenį vyksta lietuvių madų šou, skirtas Pasaulio lietuvių centrui paremti. Jame pati aktyviai dalyvauju, padedu demonstruoti rūbus. Taip pat šis centras rengia ir įvairiausius teminius pobūvius, pavyzdžiui, viduramžių, kelionių po pasaulį. Organizuojame ir kasmetinius Lietuvių fondo renginius, praėjusiais metais buvo švenčiamas penkiasdešimtmetis. Viena iš didesnių Amerikos lietuvių švenčių yra tautinių šokių šventė, vykstanti kas ketverius metus.
– Ar netrūksta norinčių, ar nenyksta Amerikos lietuvių tradicijos?
– Iš tiesų yra daug norinčių ir pasiaukojančių žmonių, kurie skiria visą savo laisvalaikį renginiams organizuoti, taip pat aukoja pinigų. Vaikai noriai lanko lietuviškas šeštadienines mokyklas, atrodytų, čia gimę ir užaugę, bet patriotizmo jiems netrūksta. Kartais atrodo, kad jie didesni patriotai, nei mes patys, kurie Lietuvoje gyvenę.
– Ar neseniai atvažiavę lietuviai taip pat noriai dalyvauja panašiuose užsiėmimuose?
– Dauguma mano pažįstamų jau senbuviai, mažai tenka sutikti „tik atvažiavusių“. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tik atvykęs retas kuris spėja socializuotis, pirmiausia reikia įsikurti, įsitvirtinti. Kai viskas nusistovi, tuomet žmonės ateina ir į lietuviškus susibūrimus.
– Kaip sutaria skirtingos lietuvių kartos?
– Sakyčiau, tikrai neblogai – kartu organizuoja ir dalyvauja renginiuose. Ypač suvienija ateitininkų ir skautų veikla. Nors patys aktyviai šioje veikloje nedalyvaujame, iš šono viskas atrodo vieningai ir sklandžiai.
Karjerai JAV būtinas užsispyrimas
– Raginimas nepamiršti lietuviškų tradicijų ir jų puoselėjimas – tai daug laiko atimanti „užklasinė“ veikla. O koks tiesioginis darbas? Ar sunku kopti karjeros laiptais Jungtinėse Valstijose?
– Jau bus beveik dešimt metų, kaip dirbu didžiausioje kabelinių paslaugų kompanijoje Amerikoje, kuri tiekia interneto, kabelinės televizijos ir telefono paslaugas. Pradžia nebuvo lengva, darbą įmonėje pradėjau pagal laikiną kontraktą darbo saugos skyriuje, skelbimą šiai pozicijai tiesiog radau internete. Projektui pasibaigus, gavau kvietimą padirbėti žmogiškųjų išteklių skyriuje.
Tuo metu įgijau naudingos patirties, atlikdama įvairiausius administracinius darbus – nuo susirinkimų organizavimo iki auditų atlikimo. Galų gale gavau nuolatinį administratorės darbą kompanijoje, po to dar dirbau įvairiose žmogiškųjų išteklių skyriaus pozicijose. Kompanijoje, kurioje dirba 90 tūkst. žmonių, judėjimas vyksta nuolat, todėl tai buvo puiki proga išmokti įvairiausių žmogiškųjų išteklių valdymo metodų. Šiuo metu dirbu žmogiškųjų išteklių ataskaitų analitike, atlieku auditus ir vertinu visą procesą nuo žmogaus atėjimo į darbą iki išėjimo, taip pat ruošiu įvairiausias ataskaitas.
Turbūt tiksliausia būtų pasakyti, kad man patinka pats darbas ir, žinoma, kolektyvas, kuriame esu. Visi esame išsibarstę po visas Jungtines Amerikos Valstijas, dažnai bendraujame nuotoliniu būdu, vaizdo konferencijomis. Darbe žavi ne tik geras klimatas, bet ir beribės galimybės, todėl tikiu, kad dar ilgai galėsiu prisidėti prie kompanijos gerovės.
– Koks turi būti, kad JAV kompanijoje galėtum lipti karjeros laiptais?
– Svarbiausia – užsispyrimas, geri ryšiai su sprendimų priėmėjais ir mokėjimas įrodyti, kad esi geresnis už kitus.
Vis dar neatrastų galimybių kraštas
– Kaip tau atrodo Lietuva iš už Atlanto?
– Dabar labai lengva gauti visą informaciją internetu. Mano rytai prasideda nuo kavos puodelio ir lietuviškų portalų skaitymo, tad atitrūkusi tikrai nesijaučiu. Čia, Amerikoje, turime ir lietuviškų laikraščių, tačiau informacija jau būna pavėlavusi. Viską paskaičius susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ypač sunku vyresniems žmonėms, kartais net protu nesuvokiama, kaip jie pragyvena. Atrodo, kad ir jaunimui, ypač iš mažesnių miestų, nelabai yra ką veikti. Ypač žiniasklaidoje ši tema paaštrėja žiemą, kai visiems sunku dėl išaugusių išlaidų šildymui. Taip pat nemalonu matyti, kaip Lietuvos politikai vieni ant kitų „purvus“ drabsto.
– Ar norisi grįžti? Kas labiausiai sieja su Lietuva?
– Visada norisi grįžti aplankyti tėvų, giminių ir draugų bei sudalyvauti svarbiose šventėse. Su Lietuva labiausiai sieja artimi žmonės – tėvai, brolis, draugai ir giminės.
– Koks būtų patarimams lietuviams, dabar atvažiuojantiems gyventi į Ameriką? Ar tai dar vis neatrastų galimybių kraštas?
– Tikrai galiu tvirtai pasakyti, kad čia vis dar neribotos galimybės. Reikia turėti tik didelio noro, tuomet viskas pavyksta ir pildosi net pačios drąsiausios svajonės. Svarbiausia atvykus savęs nesureikšminti ir neužriesti nosies. Iš tikrųjų, čia niekam neįdomu, ką esame veikę Lietuvoje. Visiems įdomu, ką realiai gali padaryti, kuo gali būti naudingas. Tikrai nereiktų galvoti, kad viskas yra lengvai pasiekiama ir paduodama. Nereikia visko iškart daug norėti. Pasistengus, nepraradus entuziazmo ir geros nuotaikos, viskas tikrai išeina į gerą.
– Įvertinkite gyvenimo kokybę JAV. Kokie pliusai ir minusai?
– Patinka saugumo jausmas, kai nereikia sukti galvos dėl palikto namo ar automobilio saugumo – juk iš Lietuvos išvažiavau dar tais laikais, kai visi rakindavo automobilių pedalus ir vairą. Patinka erdvumas – nuo plačių gatvių, didelių automobilių ir erdvių namų. Taip pat nereikia sukti galvos dėl pirkinių, patogu apsipirkti internetu. Žavi ir transporto sistemos išvystymas, kai viską gan paprasta surasti. Maisto kainos vėlgi visiems prieinamos.
Amerikoje nepatinka dideli mokesčiai – žemės, papildomi automobilių, apmokestinamos ir darbe gaunamos premijos. Tačiau bendra gyvenimo kokybė daug ką atperka – vyksta daugybė renginių, yra progų išvažiuoti egzotiškų atostogų.
– Ar galite apibūdinti tipinį amerikietį ir palyginti su lietuviu?
– Didelių skirtumų nematau. Tačiau pati asmeniškai tarp amerikiečių pastebiu labai didelį maisto kultą. Pavyzdžiui, jei grįžta iš atostogų, jie pirmiausia pasakoja apie tai, kokį maistą ragavo, ir pagal tai vertina atostogų kokybę. Labai populiaru valgyti ne namuose, o jei namie ką nors išsikepa orkaitėje, tai jau yra didelis įvykis. Mes, lietuviai, iš tiesų įpratę daugiau gaminti namuose ir tą patį darome Amerikoje. Ne paslaptis, kad amerikiečiai restoranuose pravalgo nemažą savo pajamų dalį ir netgi įsiskolina bankams nuolat atsiskaitydami kreditinėmis kortelėmis.