5-ios neįprastos gyvenimo taisyklės
Pernai atvažiavusi studijuoti į JAV apsigyvenau mažame Ohajaus valstijos miestelyje New Albany. Mano dėmesį iš karto patraukė arklių traukiami vežimai gatvėse ir juose sėdintys žmonės, vilkintys vienodais, mums neįprastais rūbais.
Ėmiau vis labiau domėtis, kas jie tokie: tai krikščionių bendruomenė, atsiradusi XVII a. pabaigoje Šveicarijoje, bet šiuo metu ji egzistuoja tik JAV ir Kanadoje. Viso jų pasaulyje – beveik 350 tūkst., Ohajaus valstijoje – per 76 tūkst.
Kas būdinga amišų šeimoms ir kokiomis griežtomis taisyklėmis pagrįsta jų kasdienybė? Pirma, jie nenaudoja elektros ir kartu tokių mums įprastų prietaisų, kaip televizorius ar telefonas. Jų nuomone, išorinis pasaulis yra visiškai priešingas krikščioniškoms vertybėms ir jie nenori dalyvauti nuodėmėje. Namams apšviesti naudojamos žibalinės lempos ar žvakės.
Jie nesinaudoja ir automobiliais. Pagrindinė transporto priemonė – arklių tempiamas vežimas, vadinamas „Horse and buggy“. Tai yra šios bendruomenės kultūros dalis. Jų manymu, arklio tempiamas vežimas skatina lėtesnį gyvenimo tempą. Prie didesnių prekybos centrų, tokių kaip „Walmart“, netgi yra įrengtos specialios, arklių su vežimais stovėjimo aikštelės.
Trečia – fotografijos ar kitoks jų atvaizdų įamžinimas yra draudžiamas. Amišai teigia norintys, kad aplinkiniai juos prisimintų už tai, kokį gyvenimą nugyveno, o ne dėl fizinės išvaizdos. Nuolankumas yra labai svarbi vertybė amišų bendruomenėje ir jie tiki, kad asmeninės nuotraukos gali pabrėžti individualumą bei atkreipti dėmesį į save. Be to, jie tiki, kad nuotraukos pažeidžia Biblijos nuostatus.
Ketvirta – tai amišų išskirtinė išvaizda. Drabužius jie siuvasi namuose, iš paprastų audinių ir dažniausiai jie būna tamsių spalvų. Amišų drabužių stilius rodo atsiribojimą nuo pasaulio ir tai yra praktinė jų tikėjimo išraiška.
Žiemą vyrai nešioja juodas veltines skrybeles, o vasarą – šiaudines. Moterys nekerpa plaukų ir visada dėvi baltas kepuraites. Nešioti papuošalus yra nepriimtina.
Galiausiai, vyrams barzda yra privaloma, o ūsus turėti draudžiama. Amišų vyrai po vestuvių nesiskuta barzdos ir tai esą parodo jų vyriškumą bei kartu nuolankumą. Ūsai yra draudžiami. Jie laikomi puošmena, o amišai negali išsiskirti vieni iš kitų. Be to, ūsai amišams asocijuojasi su kariuomene, o jų bendruomenė – pacifistinė, smerkianti bet kokius karus ar prievartą.
Dievas ir šeima – svarbiausia
Šios amišų gyvenimo taisyklės sukėlė tik dar didesnį smalsumą ir po kelių mėnesių paieškų pagaliau pavyko susitikti su viena šios bendruomenės šeima. Tai tikrai nebuvo labai paprasta, nes amišai neprisileidžia nepažįstamųjų ir mažai pasakoja apie savo gyvenimą, bet ši amišų šeima buvo itin draugiška bei pažinojo mane priėmusią šeimą, pas kurią apsistojau savo studijų mainų metais.
Ši šeima gyvena vienoje iš amišų kolonijų Bladensburgo miestelyje, Ohajuje. Čia dauguma turi didelius žemės sklypus, o namai pastatyti toli nuo pagrindinių kelių. Vos tik įžengus į namus – tarsi nusikeli į praeitį. Viduje – tikrai ne taip, kaip mes įpratę: visi baldai pagaminti iš medžio, jokių technologijų ar išmaniųjų prietaisų, kiekviename kambaryje stovi žibalinės lempos ar žvakės, o ant stalo visada padėta Biblija.
Vienintelis technikos stebuklas – ant sienos pakabinti dideli laikrodžiai, garsiai suskambantys ir pranešantys valandas.
„Šių dienų pasaulyje yra labai daug blogybių, kurių mes vengiame. Taip galime būti arčiau Dievo“, – interviu „Delfi“ teigė aplankytos šeimos galva Andis.
– Kokia yra jūsų gyvenimo būdo priežastis? Dėl ko turite laikytis visų šių taisyklių ir atsiriboti nuo dabartinio pasaulio, kuriame pilna visokiausių galimybių bei naujų išradimų?
– Aš tikiu, kad mes turime gyventi taip, kaip Dievas mus sukūrė. Mes esame labai religingi ir rimtai vertiname Biblijos įsakymus atsiriboti nuo pasaulietiškų dalykų, įskaitant elektrą, mašinas ir visus kitus daiktus. Šių dienų pasaulyje yra labai daug blogybių, kurių mes vengiame. Taip galime būti arčiau Dievo.
– Kokia kalba jūs bendraujate tarpusavyje?
– Kalbame Pensilvanijos vokiečių tarme, kuri labai panaši į vokiečių kalbą. Taip nutiko, nes XVIII amžiuje maždaug 81 tūkst. vokiškai kalbančiųjų žmonių iš Vidurio Europos imigravo į Pensilvanijos pietryčius. Antroji mūsų kalba yra anglų, kurią dažniausiai išmokstame mokykloje.
– Kaip atrodo amišų mokyklas?
– Tai vieno kambario mokyklos, kuriose mūsų vaikai mokomi iki 8-tos klasės. Dažniausiai vaikus moko jauna, neištekėjusi moteris. Norint pasiekti sėkmę mūsų bendruomenėje, užtenka baigti aštuonias klases. Mes manome, kad mokykla yra tik dalis mokymosi, reikalingo pasirengti suaugusiuju pasauliui. Baigus mokyklą, vaikai lieka namuose ir padeda dirbti.
– Jūs pats auginate 11 vaikų. Ar visiems amišams būdinga turėti tokias dideles šeimas?
– Amišų šeima vidutiniškai turi 7-9 vaikus. Mes tikime, kad tai yra Dievo palaima ir turime tiek vaikų, kiek Dievas mums duoda. Susilaukėme septynių dukrų, viena iš jų mirė praeitą vasarą nuo smegenų auglio. Šiuo metu auginame penkias mergaites ir keturis berniukus, kiti du vaikai gyvena atskirai su savo šeimomis vos už kelių mylių nuo mūsų namų.
– Kaip auklėjate savo vaikus? Kokios vertybės jums yra svarbiausios?
– Jau nuo mažų dienų savo vaikus pratiname prie sunkaus darbo. Visi keliasi labai anksti. Kiekvienas turi atlikti jam paskirtus ūkio ar namų ruošos darbus.
Taip pat mokome mylėti Dievą. Pačios svarbiausios mūsų vertybės yra Dievas ir šeima. Turi likti gyventi su savo šeima iki kol susituoksi.
– Kaip užsidirbate pragyvenimui?
– Mūsų šeima turi daug gyvulių, taip pat auginame vaisius bei daržoves ir parduodame tai žmonėms. Bendruomenės nariai dažnai užsiima namų statyba ar turi savo asmenines parduotuves, kur parduoda pačių pagamintus maisto produktus, baldus iš medžio ar kitus daiktus.
– Kaip atrodo amišų šeimos kasdienybė bei laisvalaikis?
– Laisvalaikio turime labai mažai, nes reikia daug dirbti. Visa šeima keliamės 4 valandą ryto ir dirbame iki vėlaus vakaro. Kiekvieną sekmadienį važiuojame į amišų bažnyčią, o atsiradus šiek tiek laisvesnio laiko kartais žaidžiame kortomis, skaitome knygas, aplankome kitas amišų šeimas, žvejojame. Ryt lauksime atvykstančios mano dukros ir švęsime jos gimtadienį. Dažniausiai pasidarome naminių ledų ir susirenkame visa šeima kartu.
– Ar galima prisijungti prie jūsų bendruomenės ir gyventi jums įprastą gyvenimą, jeigu nesi gimęs amišų šeimoje?
– Taip, jeigu tik laikysitės visų taisyklių, kuriomis mes gyvename. Bet tai turėtų būti labai sunku.
– Kokia jūsų nuomonė apie pasaulyje siautėjantį COVID-19 virusą?
– Mes visai dėl to neišgyvename. Kol kas niekas mūsų bendruomenėje neserga, o jeigu ir susirgtų, mes vieni kitais pasirūpintumėme. Mūsų bendruomenė yra labai vieninga ir padedame vieni kitiems, kiek tik galime.