Skrydžių palydovu dirbantis lietuvis kartais net nežino, kuriame krašte bus jo kita, mėnesį truksianti komandiruotė. Per septynerius karjeros metus vyras tvirtino daug pamatęs ir danguje, ir žemėje.
– Skrydžio palydovo darbas – gana neįprastas, kokie aspektai jame sunkiausi, o kokie – linksmiausi?
– Darbas išties neįprastas ir ne kiekvienam tinkamas, nepasakyčiau kad yra kažkokių didelių sunkumų, bet pagrindiniai dalykai, kurių reikia, tai turbūt psichologinis pasiruošimas bei kantrybė, kurios dirbant šį darbą reikia visada.
Žinoma, dažnas miego trūkumas ir organizmo išsibalansavimas taip pat nuolatiniai mano darbo palydovai. O kas liečia gerąją pusę, tai pažintys su įvairiais žmonėmis jų kultūromis, galimybė pažint dar neatrastas vietas.
Kaip bebūtų šioje srityje dirba žmonės, mėgstantys keliauti, dėl to kolegos yra visi bendraminčiai ir bendravimas visada yra smagus, nors būni labai pavargęs po skrydžio, tačiau visada atsiranda vietos pramogoms.
– Sklando mitas, kad skrydžių palydovai apkeliauja daugybę pasaulio šalių. Dirbant tokį darbą spėjate apsižvalgyti šalyse, kuriose nutupia lėktuvai, ar visą laiką praleidžiate salone?
– Tai nėra mitas, priklauso nuo to, kokiose avialinijose skraidai. Pavyzdžiui, jei dirbsi regioninėse avialinijose, kurios vykdo reguliarius skrydžius (angl.domestic), tai galimybė likti kažkur svetur yra labai minimali.
Kalbant apie užsakomuosius skrydžius (angl. charter), tai be abejo turi unikalią galimybę pamatyti visą pasaulį, nes tos kompanijos vykdo ne tik regioninius skrydžius, bet ir transatlantinius, ilgųjų nuotolių, dėl to dažniausiai ir liekama tame taške, į kurį atskrendama, dėl įgulos rotacijų bei darbo laikų. Tad pabūti ir apsižvalgyti tikrai turiu laiko.
Savo ruožtu norėčiau paminėti, jog būtent tokiame užsakomųjų skrydžių sektoriuje jau 7 metus dirbu. Mūsų bazės driekiasi po visą pasaulį, įskaitant Europą, Afriką, Aziją. Dėl to tenka pabuvoti labai skirtingose vietose ilgą laiką, nes esu siunčiamas į komandiruotes, kurios dažniausiai užtrunka mėnesį.
Tarkim, šiuo metu esu Saudo Arabijoje, tačiau grįžus į Lietuvą, mane gali siųsti į bet kurį pasaulio tašką, kur yra mūsų lėktuvų. Kaip bebūtų, Lietuvoje praleidžiamas laikas yra minimalus, nes didžiąją dalį sudaro komandiruotės svetur.
– Su kokiais neįprastais keleiviais yra tekę susidurti darbo metu?
– Per 7 metus jų būta įvairiausių, teko skraidinti nelegalus iš Švedijos į Bagdadą, taip pat kalinius, žinoma šitų skrydžių metu saugumas buvo sustiprintas, kartu keliavo apsaugos darbuotojai, iš lėktuvo salono buvo pašalinti įvairūs aštresni daiktai ir panašiai. Nors aptarnavimas vyko kaip įprasta, tačiau atmosfera lėktuve ne iš maloniausių.
– Kaip vertinate vis dažniau pasaulį sukrečiančias lėktuvų katastrofas? Ar nesibaiminate, kad jums pačiam gali tekti su tuo susidurti?
– Taip tai yra labai jautri tema ir tai paveikia kiekvieną aviatorių ir ne tik, norėtųsi, kad tokių įvykių išvis nebūtų, tačiau tai neišvengiama. Kas liečia mane asmeniškai, tai nesibaiminu ir apie tai stengiuosi net negalvoti, einu į darbą ir džiaugiuosi giedru dangum. Nepamirškim, kad lėktuvas – vis dar pati saugiausia transporto priemonė. Be abejo domiuosi, kaip įvyko viena ar kita aviakatastrofa, tačiau 80-90 proc. jų įvyksta dėl žmogiškojo faktoriaus, savo kolegomis aš pasitikiu, o tai suteikia saugumo jausmą.
– Žmonės lipdami į lėktuvą dažnai jaudinasi. Ko keleiviai skrydžių metu bijo labiausiai?
– Mano nuomone, žmonės, ko gero, bijo to, ką skaito mūsų spaudoje apie skrydžių baimes ir mitus ir taip susikuria sau dar daugiau problemų. Kaip bebūtų, bene naturaliausia baimė, keleivius gąsdinanti skrydžių metu, tai turbulencija, kuri kartais būna ypatingai stipri, tuomet ir pasimato tikrieji žmonių veidai. Neneigsiu tikrai yra keleivių, kurie turi aukščio ar mažų patalpų baimę, tačiau tam mes ir esame apmokyti. Kaip elgtis šalia žmogaus, jei jam prireiktų pagalbos ir kaip jam padėti.
– Šiuo metu esate apsistojęs Saudo Arabijoje, kaip pavyko prisitaikyti tokioje lietuviams neįprastoje aplinkoje? O gal net nesistengėte prisitaikyti?
– Per 7 metus esu gyvenęs daugybėje pasaulio vietų, dėl to tas prisitaikymas niekada nebūna sunkus. Man asmeniškai adaptacija įvyksta labai greitai. Taip, Saudo Arabija neįprasta vieta lietuviams ir ko gero tokia liks. Tai yra labai griežta bei konservatyvi islamo šalis, su savo mums neįprastomis taisyklėmis. Vasarą vyrauja alinantis +50 ir daugiau laipsnių karštis, tačiau mūsų, atvykėlių, gyvenimas nėra toks sudėtingas. Gyvenu komplekse, kuriame pilna pramogų bei užsiėmimų, pradedant sportu, vandens pramogomis, baigiant vakarėliais.
– Kokius didžiausius kultūrų skirtumus įžvelgiate tarp arabų ir likusio pasaulio?
– Na skirtumai turbūt tokie, kad, tarkime, Saudo Arabijos gatvėje niekada nepamatysi merginos veido, o juo labiau vairuojančios transporto priemonę, nes Saudo Arabija yra vienintelė pasaulio šalis kur moteris negali vairuoti.
Šalyje nuolat patruliuoja vadinamoji religinė policija, tad, pavyzdžiui, užkalbinti gatvėje merginą gali būti ne taip jau ir paprasta. Jų šventės ne tik kitokios nei mūsų, jie ir švenčia absoliučiai kitaip. Dar vienas svarbus aspektas – jų kultūroje griežtai draudžiamas alkoholis.
O pagrindinis skirtumas tas, jog jie meldžiasi 5 kartus per dieną, ir net nebūtina būti namie ar mečetėje, jie gali melstis bet kurioje vietoje, kad ir lėktuve, svarbiausia – turėti maldos kilimėlį.
– Kokiose šalyse jau teko pagyventi ar lankytis komandiruotėse ir kur buvo įdomiausia?
– Turbūt neužtektų vietos išvardinti visoms šalims, nes komandiruočių būta visur ir labai daug, tolimiausios komandiruotės: Meksika, Dominikana, Azorų salos, Dubajus, Tailandas, didelė dalis Afrikos. Apie Europą net nekalbu, nes ji visa išmaišyta jau po kelis kartus.
– Sakoma, Indijoje, užsieniečiui darbą rasti lengviau nei vietiniam žmogui, Tailande – sunkiau. Ar teko pastebėti skirtingus požiūrius į gyventi atvykusius užsieniečius kitose šalyse?
– Na, tai labai delikatus klausimas, apie kurį niekad nesusimąsčiau. Ko gero dėl to, kad asmeniškai aš nepajaučiau to požiūrio ar kreivų žvilgsnių atvykęs dirbti svetur. Ko gero, per trumpą laiką būdavau svetur, kad įvertinčiau visus aspektus šiuo klausimu.
– Gyvenate toli nuo tėvynės, turbūt ir nuo artimųjų, ar laikotės lietuviškų tradicijų, dažnai aplankote šeimą?
– Taip, visada laikomės tradicijų, jei jau taip nutinka, jog esame kažkur toli, visuomet su igula švenčiame visas didžiąsias šventes. O šeimą bei draugus visuomet aplankau, kai esu Lietuvoje.
