5819 Wilson Ave. South, Seattle. Ant stalo lietuviški laikraščiai: „Draugas“, „Dirva“, žurnalai „Pasaulio lietuvis“, „Bridges“ (lietuvių žurnalas anglų k.), periodiniai leidiniai anglų kalba ir Alfonso Eidinto knyga „Antanas Smetona ir jo aplinka“.
Kambariuose gausybė paveikslų, įrėmintų vaikystės nuotraukų, lentynose daugybė lietuviškų knygų, dedikuotų šių namų šeimininkui. Svetainėje rymo Rūpintojėlis, tarsi sergstintis čia tvyrančią lietuvišką dvasią. Apie lietuvybę, lietuvių bendruomenės praeitį ir lietuvių, gyvenančių JAV Vašingtono valstijoje, nūdieną kalbamės su Lietuvos Respublikos Garbės konsulu Vytautu Lapatinsku.
- Gerbiamas konsulai, mes Lietuvoje pergyvename dėl nenuslūgstančios mūsų tautiečių emigracijos į kitas pasaulio valstybes. Ar jus džiugina, kad kasmet gausėja lietuvių bendruomenė Vašingtono valstijoje?
- Pastaraisiais metais nemažai lietuvių atvyko gyventi į Sietlą. Tai dažniausiai jauni, energingi tautiečiai ir, žinoma, jie įnešė gaivaus vėjo į lietuvių bendruomenės veiklą. Juk atvyksta jaunos šeimos su vaikais, vėliau ir seneliai, nes reikia anūkus prižiūrėti, kadangi čia vaikai iki 16 metų vieni be suaugusiųjų niekur nevaikšto. Tačiau liūdna, kad iš Lietuvos išvyksta išsilavinę specialistai, kurie tėvynėje galėtų daug nuveikti, kopti karjeros laiptais, stiprinti mūsų šalies politinę ir ekonominę galią. O čia tokių specialistų daug ir nuveikti, vardan Lietuvos, galimybės menkos. O svarbiausia tai, jog didėjant emigracijos mastams, mažėja mūsų tautiečių gretos. Tai rodo mano patirtis ir dabarties situacija.
- Ar gausi čia gyvenančių lietuvių bendruomenė? Kaip įsitvirtino naujoji emigrantų karta? Ar nekilo interesų, požiūrių nesuderinamumo momentų?
- Visada jaunieji skeptiškai vertina „senuosius“. Esą jų pažiūros senamadiškos... Tik laikas patikrina vertybes. Mano dukra irgi nenorėjo mokytis lietuvių kalbos, nors mes namuose visuomet kalbėjome tik lietuviškai. Šiandien ji man dėkinga, kad gali laisvai kalbėti gimtąja kalba. Lietuvių bendruomenėje per 200 narių. Turime jaunųjų šokių būrelius, sekmadieninę mokyklėlę, švenčiame kartu Lietuvos valstybines šventes. Tačiau jaunimas greitai „pamiršta“ lietuviškų švenčių tradicijas, nes jiems smagesnės Helovino „šėlionės“. Mes bėgom iš Lietuvos nuo okupantų ir svajojome, jog Lietuva bus nepriklausoma. Dabar gi, laisvos Lietuvos piliečiai, palikę namus, tėvus, o kartais ir vaikus „dėl sotesnio duonos kąsnio“ išvyksta svetur.... Čia augantis jaunimas „suanglėja“, nesidomi lietuvių knygomis, neskaito lietuviškos spaudos. Todėl išsaugoti lietuvybę - labai sudėtinga. Mūsų bendruomenėje yra šeimų, kurių vaikai nemoka lietuvių kalbos, nors abu tėvai – lietuviai.
- Jūs daug metų gyvenate Sietle. Kas vienijo lietuvių bendruomenę anksčiau ir kokius uždavinius ji sprendžia dabar?
- Pirmieji lietuviai į Sietlą atvyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai buvo jauni vyrai, be specialybių, dirbo šachtose, fabrikuose. Atsidūrę svetur jie ieškojo tautiečių, kad galėtų susitikti, bendrauti, o bėdai ištikus ir vieni kitiems padėti. Keletas lietuvių (A. Kalvaitis, P. Dulskis, F. Stankevičius, V. Čižauskas ir kt.), susirinkę liepos 4 d. 1905 Sietle pas D. Milių, įkūrė Didžio Lietuvos Kunigaikščio Gedimino draugiją. Įstatuose nurodytas jos tikslas - „broliška savitarpinė pagalba ligoj, meilus atsinešimas linksmoj valandoj ar skausme, mirusiųjų palaidojimas, globojimas našlaičių pagal išgales. Neužmiršti savo brolių senoj tėvynėj, šelpti juos pagal išgales, ginti juos ir užtarti nuo visokio despotiško užpuolimo“.
Kiekvienas lietuvis, nuo 18 iki 50 m. „neskiriant jo tikėjimiškų pažvalgų“, galėjo tapti Draugijos nariu, jei pildys jos įstatymus. Įstatuose buvo nurodytos narių teisės ir pareigos, organizacijos struktūra, kaip skirstomos lėšos, kokios skiriamos pašalpos susirgusiems, našlaičiams, kokios bausmės skiriamos pažeidėjams. Bėgant metams įstatai buvo tikslinami; 1939 m. Bostone išleistas jų paskutinis variantas.
Aš atvykau į Sietlą 1961 metais. Mano kartos lietuvių čia buvo mažai: Gyliai, Masiokai, Minalgos. Vėliau iš Čikagos atvyko daktaras Mikelionis. Mes sužinojome, kad čia gyvena „senieji“ lietuviai, veikia jų Gedimino draugija, tačiau mes su jais nebendravome, laikėme juos „komunistuojančiais“, nes mūsų požiūriai skyrėsi. Jų gretos vis mažėjo, todėl jie siūlė mums perimti Draugijos veiklą, bet mes nesutikome.
Tada jie visus Draugijos dokumentus sudegino, o savišalpos fondo pinigus išdalino likusiems nariams. Liko tik Draugijos įstatų knygelė. Tuomet mes suorganizavome vietinę lietuvių bendruomenę, vėliau tapome JAV bendruomenės skyriumi. Mūsų bendruomenė buvo negausi, tačiau po 1988 m. iš Kauno atvyko kelios šeimos, o 1991 metais į Sietlą iš Lietuvos atvyko per 30 šeimų. Kasmet atvyksta keliolika tautiečių. Dabar bendruomenėje per 200 narių. Jos vadovavimą perėmė „naujieji“, jie energingi, gerai tvarkosi: įsteigė sekmadieninę mokyklėlę, organizuoja vaikų stovyklas, šokių būrelius, renginius. Kadangi nemažai mišrių šeimų, tai visi susirinkimai vyksta lietuvių ir anglų kalbomis. Tiesa, Sietle gyvena lietuvių šeimų, kurios nedalyvauja mūsų bendruomenės veikloje, nes jos bendrauja su rusais ar lenkais.
Mano kartos lietuvius vienijo nostalgija tėvynei, nes mes, bėgdami nuo okupantų, palikom savo gimtinę. Mes demonstravome, rašėme laiškus, kreipėmės į įvairias JAV institucijas. Tai buvo Lietuvos vadavimo metai. Puoselėjome savo tradicijas, kalbą, steigėme fondus, leidome periodinius leidinius, o įsteigus Sąjūdį, vykome į Lietuvą, siekėme, kad Lietuva taptų nepriklausoma. Dabar kiti rūpesčiai. Svarbiausias - kaip išsaugoti lietuvybę? Jaunieji periodikos neskaito, todėl senieji lietuvių spaudos leidiniai nyksta. Jei žurnalą „Pasaulio lietuvis“ prenumeruoja tik 340 prenumeratorių, kai išeivijoje gyvena per 1,3 mln. lietuvių kilmės asmenų, o 300 tūkst. yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Tad, kaip pažadinti tautinės savasties pojūtį?
- Gal pažadins „Globalios Lietuvos“ programa. Jos projektas buvo paskelbtas 2010 m. ir aptartas Lietuvos ir užsienio lietuvių žiniasklaidoje bei patikslintas, o 2011m. kovo 30 d. „Globalios Lietuvos“ kūrimo programa buvo patvirtinta Lietuvos vyriausybės. Jos tikslas – palaikyti glaudų ryšį su užsienyje gyvenančiais lietuviais, siekti, kad svetur gyvenantys tautiečiai išsaugotų lietuvybę, aktyviau įsilietų į Lietuvos visuomeninį gyvenimą, savo žiniomis, patirtimi prisidėtų, kuriant Lietuvos ateitį.
- Tai rimta programa. Joje įvardinti svarbiausieji užsienio lietuviams ir Lietuvos gyventojams dalykai. Tačiau „Globalios Lietuvos“ kūrimo programa – tai siekiamybė, o realus gyvenimas dažniausiai „rieda“ sava vaga. Norint įgyvendinti idėją, neužtenka tik norų, reikia sąlygų, aplinkybių, o svarbiausia, vidinio nusiteikimo, paskatų, moralinių vertybių ir nuolatinio dėmesio pasirinktam dalykui. Suformuluoti teiginius – paprasčiau, nei juos įgyvendinti. Todėl įgyvendinat šią programą turėtų sąveikauti ne tik visuomenės atstovai, valdžios institucijos, visuomeninės organizacijos, bet ir aktyviai dalyvauti žiniasklaida. Manau, kad lietuvybės išsaugojimas aktuali problema ne tik užsienio lietuviams, bet ir Lietuvos gyventojams. Pažvelkite į Vilniuje kabančias iškabas, paskaitykite spaudoje reklamą, paklausykite, kaip kalba jaunimas. Nors aš keletą kartų per metus atvykstu į Lietuvą, bet mane erzina tokia nepagarba gimtajai kalbai.
- O kokias klausimus Jums tenka spręsti Sietle? Kada dažniausiai lietuviai beldžiasi į Jūsų duris? Pasitarti, pasiguosti, pabendrauti ar kitais reikalais?
- Būna įvairiausių atvejų. Dažniausiai tai dėl dokumentų sutvarkymo. Dėl pasų pratęsimo, pakeitimo, gavimo. Dėl JAV pilietybės dokumentų. Lietuviai čia išgyvenę 5 metus gali tvarkyti dokumentus dėl JAV pilietybės. Tačiau ją gavę, jie automatiškai netenka Lietuvos pilietybės. Lapkričio 23 d. Sietle įvyks konsulinė misija. Tuomet Vašingtono valstijoje gyvenantys lietuviai galės Sietle atiduoti savo dokumentus ir jiems nereikės vykti į Niujorką. Kartais man tenka teismuose būti vertėju, kai mūsų tautiečiai padaro nusižengimus.
Prieš keletą metų vienas žemaitis pateko į kalėjimą, nes jis neturėdamas vizos norėjo patekti į Kanadą. Tada jį gražino į mūsų valstiją. Čia jis keletą mėn. praleido kalėjime. Teko lankyti, padėti, tartis. Teismas priteisė - išsiųsti iš šalies. Aš nupirkau jam bilietą, policija jį įsodino į lėktuvą ir išskraidino į Europą. Mūsų bendruomenėje būna daugiau džiugių susitikimų. Švenčiame valstybines, religines šventes, susitinkame bendruomenės renginiuose, bendraujame su kitomis bendrijomis, lankomės jubiliejuose, bendraminčių susitikimuose. Deja, mano kartos tautiečių jau mažai belikę... Aš mėgstu keliauti, meškerioti, daug skaitau, nes domiuosi istorija, matematika, astronomija. Jei lieka laiko klausausi klasikinės muzikos arba einu į operą.
- Ką norėtumėt palinkėti Lietuvos gyventojams?
- Pirmiausia pažaboti korupciją, antra – saugoti lietuvybę ir tautines tradicijas, sąžiningai dirbti ir mažiau verkšlenti.
- Dėkoju už atsakymus ir nuostabius Vakarų pakrantės įspūdžius.