Medalių neįpirši
Karo Afganistane invalidų Lietuvos labdaros fondo pirmininkas Aleksandras Litvinenka rūpinasi, kad Rusijos archyvuose gulintys ordinai ir medaliai pasiektų jų nusipelniusius žmones.
„Sekundę“ jis informavo, kad Lietuvos „afganams“ pastaruoju metu jau įteikti 4 Raudonosios žvaigždės ordinai, 12 medalių „Už kovinius nuopelnus“ ir 6 – „Už narsą“.
Pasak pirmininko, labiausiai įteikimą apsunkina ne susisiekimas su reikalingais Rusijos valdžios organais ar ilgoka apdovanojimų kelionė į Lietuvą. Sunkiausia po 20 metų surasti dalyvavusiuosius koviniuose veiksmuose Afganistane, nes vyrai yra pakeitę gyvenamąsias vietas, išvykę iš Lietuvos ar net mirę.
Nors A. Litvinenka tikina, kad tarp lietuvių nėra tokių, kurie nenorėtų priimti apdovanojimų, ir juos atsiėmusiųjų skaičius, ir panevėžiečių karo Afganistane dalyvių teiginiai liudija ką kita.
Panevėžio Afganistano karo veteranų klubo „Draugas“ pirmininko pavaduotojas Stasys Šimanauskas tvirtina pažįstantis tokių „afganų“, kurių nepriversi atsiimti jokio medalio. Tie žmonės yra labai uždari, nenori prisiminti nei tarnybos Afganistane, nei kartu ten buvusių draugų. Jie stengiasi atsiriboti nuo slogių praeities prisiminimų. Ne paslaptis, kad daugelį kamuoja ir fizinės, ir psichologinės traumos.
Pašnekovas prisiminė atvejį, kai jo pažįstamam, nuėjusiam į svečius pas vieną „afganą“ su pasiūlymu susitikti su tų laikų kovų draugais, prieš pat nosį buvo užtrenktos durys.
Panevėžietis sako žinąs, kad tarp miesto ir rajono gyventojų yra 180 sovietiniais metais buvusiųjų Afganistane. Tačiau klubui priklauso ir aktyviai tarpusavyje bendrauja, vyksta į sąskrydžius tik apie dvidešimt.
Jei skirti, vadinasi, nusipelnė
Pasakius, kad iš Rusijos atsiųstame sąraše paminėti trys 1987–1991 metais Panevėžio rajone gyvenę vyrai, ir pasiteiravus, galbūt jie jau yra sulaukę skirtųjų apdovanojimų, S. Šimanauskas teigė pažįstąs tik vieną iš jų. Tačiau šiuo metu vyras Lietuvoje negyvena.
Kito pašnekovas sako bandęs ieškoti, bet taip ir neradęs, o apie trečiąjį iš viso teigia negirdėjęs. Tačiau panevėžietis tikino žinantis daug kitų Afganistano karo dalyvių, gavusių ordinų bei medalių.
Pasak S. Šimanausko, Rusijos gynybos ministerijos apdovanojimai nepasiekė laiku tų žmonių, kurie Afganistane buvo 1988–1989 metais, t. y. prieš pat sovietinei armijai išvedant savo dalinius iš tos šalies. Apdovanojimai užstrigo Rusijoje ir dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Minima Pergalės prieš fašizmą diena, kaip teigia S. Šimanauskas, Lietuvos „afganams“ tik šiek tiek asocijuojasi su sovietinės kariuomenės išvedimo iš Afganistano diena – 1989-ųjų vasario 15-ąja. Tik tiek, kiek kiekvienam parako uosčiusiam žmogui prisiminimų sukelia kariniai dalykai.
Į klausimą, ar svarbūs lietuviams Rusijos skiriami apdovanojimai, pašnekovas atsakė, kad mūsų konservatyvūs tautiečiai apskritai nepratę puoštis „geležiukais“, „metaliukais“. Sunku pamatyti lietuvį, į kokią nors šventę atėjusį su medaliu ar ordinu prie krūtinės. Jie dažniausiai guli padėti į stalčius.
Tačiau kiekvieno apdovanojimas yra dėmesio vertas dalykas. Jei žmogus pagerbiamas, vadinasi, jis to nusipelnė.
S. Šimanauskas suvokia, kad bet koks karas yra beprasmiškas sveikatos aukojimas ir žudymas. Tačiau jis įžvelgia ir gerąją dalyvavimo Afganistano kare pusę. Vyriškiui tai buvo didžiausia gyvenimo mokykla, išmokiusi patriotizmo, kovojimo už savo draugus.
Nuoskaudas pašnekovas tikina pamiršęs, tačiau priekaištų dabartinei šalies valdžiai turi. Už tai, kad buvę Afganistane nebegauna kompensuojamųjų vaistų, neturi galimybės sveikatos pasisemti reabilitacijos įstaigose.
Tiems lietuviams, kurie palaiko ryšius su Rusija, Ukraina, tos šalys suteikia nemokamų reabilitacijos paslaugų, kitose šalyse karo dalyviams įsteigiami reabilitacijos, psichologijos centrai, o Lietuva lietuviams nepadeda.
Atidavė, kad įrodytų lojalumą
Kitas klubo „Draugas“ narys Virgilijus Morkūnas tvirtino: gana pagaliau „afganus“ mūsų šalyje laikyti nelaimėliais ir klijuoti jiems kolaborantų ar kitokias su sovietmečiu susijusias etiketes. Juk tie žmonės, labai jauni likimo valia patekę į Afganistaną, gyvena savo gyvenimą, nebenori niekam skųstis, reikšti pretenzijų.
Pagaliau, ar ne laikas pakeisti visuomenėje nusistovėjusį stereotipą žinant, kad būtent „afganų“ iniciatyva 1990-aisiais buvo organizuotas maratonas iš Vilniaus į Maskvą, jo šūkis – „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Jei kas nors dar mano, kad tie vyrai kuo nors yra prasikaltę Lietuvai, pats laikas būtų suprasti, kad vien tokiu bėgimu dalį įsivaizduojamos kaltės jie jau atpirko.
Pats Virgilijus buvo vienas aktyviausių Sausio 13-osios įvykių dalyvis ir yra apdovanotas už tai. Pasak vyriškio, vien tam, kad prisiektų savo lojalumą Nepriklausomai Lietuvai, dalis Afganistano karo dalyvių 1990–1991 m. grąžino Rusijos ambasadai gautus sovietinius apdovanojimus, nors į juos su pagarba žvelgė net aukšto rango karininkai.
V. Morkūnas mano, kad kai kam iš „afganų“ galbūt yra saugiau visiškai uždaryti duris į praeitį ir jas dar užantspauduoti, kad nebereikėtų judinti praeities prisiminimų. Todėl ir apdovanojimų galbūt ne visiems norisi. Praėjęs karas baigtas paskutinio baltarusio kareivio žūtimi traukiantis mūsiškiams iš Afganistano.
Panevėžietis vertina Rusijos ambasados rūpestį įteikti paskirtus apdovanojimus visiems, kas jų neatsiėmė, ir tikisi, kad šie ras savo šeimininkus.
Buvęs anykštėnas, o dabar panevėžietis Valdas Šiaučiulis yra vienas iš tų, kurie netrukus, perėję institucijų pinkles, turėtų sulaukti skirtojo apdovanojimo. Vyriškis gaus medalį „Už kovinius nuopelnus“. Tai jam bus jau trečias apdovanojimas.
V. Šiaučiulis mano, kad jie skiriami tiems, kurie užsitarnavo. Savo apdovanojimą vyriškis žada priimti kaip įrodymą, kad nepamiršo kovos draugų. Anksčiau jis teigia neatsiėmęs tik todėl, kad apie apdovanojimą nieko nežinojo.