Dirba be laisvadienių
„Maždaug prieš 10 metų buvau sakiusi – niekada nefotografuosiu kūdikių ir niekada negyvensiu svetimoje šalyje“, – prisipažino kadaise vestuvių paparace tituluota klaipėdietė Skaistė Zabielaitė-Grigalaitienė, trečius metus gyvenanti nedideliame Vokietijos mieste Noise.
Šiandien fotomenininkė su užsidegimu imasi kiekvieno užsakymo ir jaučiasi kaip prieš 15 metų, kai žengė pirmuosius karjeros žingsnius.
„Pastaruosius tris mėnesius dirbu be laisvadienių. Lietuvoje niekada tiek nedirbau ir uždirbdavau daug daugiau. O čia viską reikėjo pradėti iš pradžių, nes niekam neįdomūs mano pasiekimai ir vardas. Labai sunku, gelbsti tik tai, kad čia visada geras oras ir puikūs žmonės“, – atviravo kitas pašnekovas, pirmus metus Ispanijoje, Tenerifės saloje, gyvenantis floristas Sigitas Kaminskas.
Nusiėmė rožinius akinius
Į Vokietiją kartu su dukra ir sūnumi S.Zabielaitė-Grigalaitienė išvažiavo paskui sutuoktinį, kuris svečioje šalyje ėmėsi verslo. Tik šiandien moteris gali objektyviai įvertinti, kokiai drastiškai avantiūrai tuomet pasiryžo.
Vokiškai tik pasisveikinti ir atsisveikinti mokėjusi moteris naujojoje vietoje bemat atidarė savo fotostudiją. Tačiau jau po pusmečio ją teko uždaryti.
„Vokietijoje taip jau yra – jei tavęs niekas nepažįsta, o juo labiau jei esi iš kitos šalies, visi bijo pas tave užeiti. Tada dariau tai, ko prieš 15 metų ėmiausi Lietuvoje – pradėjau dirbti gatvėse. Fotografuoju visur. Ir man studijos nebereikia“, – pasakojo Skaistė.
Šiandien moteris ligoninėje dirba kūdikių fotografe ir laiko tai dideliu pasiekimu.
„Pas mus viena moterėlė su fotoaparatu ateina į gimdymo namus, vaikštinėja, arba prisikalbina ką nors, arba ne. Čia – nieko panašaus. Tai didžiulė korporacija, kurioje visos Vokietijos mastu dirba apie 300 profesionalių fotografų. Aš būtent atstovauju Diuseldorfo universitetinei ligoninei“, – aiškino pašnekovė.
Gyvenimas be stresų
Šiandien Skaistė gali džiaugtis ir kitais pasiekimais. Visiškai nemokėjusi kalbos, dabar ji laisvai kalba vokiškai. Fotografė bendradarbiauja su vienu grožio salonu, pamažu plečia asmeninių klientų ratą bei jau sulaukia solidžių reklaminių fotosesijų užsakymų.
Pašnekovė atvira – Vokietijoje ji jaučiasi fantastiškai.
„Ir vaikams čia – rojus, jie labai mylimi, jais be galo rūpinamasi. Kas man ypač patinka – jog tai, ką pastatai, nesugriūva. Nes tai ekonomiškai labai stabili šalis. Todėl ir finansine prasme jaučiuosi saugiau nei Lietuvoje. Tai, ką aš investuoju, stumia mane į priekį, o ne atgal. Lietuvoje, žiūrėk, vieną dieną viskas super, o kitą – pasikeitė koks nors įstatymas ir tu lieki be nieko“, – pripažino moteris.
Be to, pasak Skaistės, tik atvažiavusi į Vokietiją, ji pajuto, ką reiškia ramybė, pagarba žmogui.
„Tiesiog labai žmogiškai žiūrima į situacijas, kurios Lietuvoje iškart sukelia stresą. Pavyzdžiui, patekai į automobilių spūstį, niekas tau nenuraus galvos, kad pavėlavai. Natūralu – Vokietijoje dideli automobilių srautai. Arba jei žmogus serga, niekam net nekils mintis, kad jis turi dirbti, priešingai nei Lietuvoje“, – vardijo fotografė.
Gaila likusiųjų Lietuvoje
Pasak Skaistės, vienintelis dalykas, kuris jai nepatinka, kad vokiškai dar nesugeba kalbėti taip, kaip nori, bei kol kas negali kontroliuoti savo finansinės padėties.
„Stabilumo dar mažoka, bet juk mes viską pradėjome nuo nulio, netgi, sakyčiau, nuo minuso“, – situaciją objektyviai vertina moteris.
Noise, kuris nuo Diuseldorfo nutolęs vos 5 km, šeima nuomojasi kompaktišką namuką. Savo būsto uostamiestyje klaipėdiečiai jau nebeturi. Ar tai reiškia, kad Skaistė nebesiruošia grįžti į Lietuvą?
Išgirdusi šį klausimą, moteris nuoširdžiai nusijuokė.
„Gėda, bet atgal netraukia. Mane traukia tik tėvai ir draugai, kurie yra likę. Ir aš lenkiu galvą prieš jų kantrybę. Man gaila mūsų žmonių. Man taip skaudu žiūrėti, kaip lietuviai vargsta. Jie turi tiek stiprybės išlikti Lietuvoje, jie taip užgrūdinti nepriteklių. Manau, kad su tokia stiprybe kiekvienoje pasaulio šalyje prasimuši“, – įsitikinusi Skaistė.
Vaišina nemokamai
Gausiai turistų lankomame Tenerifės kurorte Los Cristianos, dydžiu maždaug prilygstančiame Palangai, klaipėdietis S.Kaminskas ėmėsi verslo, kurį geriausiai išmano. Tačiau, pasak floristo, viskas klostėsi ne taip lengvai, kaip tikėjosi.
„Greitai bus metai, ir tik dabar supratau, kur esu, ką veikiu. Tik dabar pramokau kalbą. Pradžioje buvo šokas. Viena – namuose, visai kas kita – kai ateini į darbą“, – prisiminė pašnekovas.
Tačiau, pasak S.Kaminsko, galiausiai atsirado nuolatinių klientų, kūrėjas sulaukia pagyrimų ir net gavo kalėdinių dovanų.
„Žmonės mieste susitikę sveikinasi. Tai irgi šioks toks pripažinimas“, – patyrė klaipėdietis.
Pašnekovas šypsojosi, jog vietiniuose restoranėliuose jis netgi nemokamai vaišinamas kava, alumi ar vynu, o gretimose parduotuvėse be jokių prašymų visada sulaukia nuolaidų.
Vietinė bendruomenė, nors ir nedidelė, pasak S.Kaminsko, labai sutelkta ir draugiška, vieni kitiems yra dosnūs, nes pakanka to, ką užsidirba iš turistų.
Kartu su gyvenimo drauge Jurga ir sūnumi Kajumi S.Kaminskas įsikūrė nuomojame bute. Iš jo balkono atsiveria nuostabi vandenyno, kurį skrodžia ne tik laivai, bet ir delfinai, panorama. Amžinos vasaros saloje daugelis gali pasijusti it rojaus kampelyje.
Tačiau neseniai 50-metį atšventusiam bei pirmagimio sulaukusiam vyrui šiandien tenka išgyventi itin intensyvų gyvenimo etapą.
„Kad bus geriau, perspektyvų tikrai yra, bet nebežinau, ar verta tiek dėti pastangų“, – svarstė Sigitas.
Atgraso blogos žinios
Pašnekovas prisipažino, jog pastaruoju metu jaučiasi kryžkelėje – grįžti atgal ar viską išsiparduoti Lietuvoje ir pasilikti.
„Mano salonas Klaipėdoje be manęs merdi, bet gaila būtų ir viską palikti, juk padaryta pusė darbo. Taigi pavasarį apsispręsiu galutinai – grįžtu ar pasilieku. Juo labiau, kad ir išvažiuodamas iš Lietuvos nejutau jokios nuoskaudos ir nesakiau, kad niekada negrįšiu. Tiesiog tai bet buvo periodas, kai norėjau sau įrodyti, kad aš galiu“, – atviravo S.Kaminskas.
Tačiau pašnekovas prisipažino, jog nuo minties sugrįžti į gimtąjį kraštą jį atgraso klestinti agresija, liūdni žmonių veidai, šaltuku dvelkiantis bendravimas.
„Ir galų gale tas amžinas žmonių mulkinimas Lietuvoje veda į neviltį, nesinori grįžti, nors tu ką. O be to, čia nesijaučia toks didelis skirtumas tarp vargšų ir turtingų. Lietuvoje labai išreikšta neva aukštuomenė, kurios nėra, ir visi likusieji, – karčių žodžių negailėjo Sigitas. – Daug visokių blogų žinių iš Lietuvos paskaitinėju internete, vis tas pats arba dar blogiau. Niekas nesikeičia. Ir kodėl? Atrodo, kad mes dar niekada ir nebuvome Europos Sąjungoje. Veikiausiai ir nebūsime.“
Nuo scenos – į barą
Toli gražu ne visi klaipėdiečiai, kuriuos, regis, dar visai neseniai šildė populiarumo spinduliai, linkę atvirauti apie emigranto dalią. Neseniai į Londoną išvažiavusios buvusios grupės „Mango“ narė Viktorija Perminaitė atsivėrė tylos siena.
Kaip patvirtino buvęs atlikėjos prodiuseris Gintaras Bendžius, mergina nelinkusi atvirauti, kaip ir kuo ji dabar gyvena. Iki šiol žiniasklaidoje praslydo tik lakoniška informacija, kad Viktorija neva dirba padavėja viename Londono bare, o ilgainiui šioje šalyje ketina studijuoti.
Kadaise pramogų versle gerai žinomas klaipėdietis, jau daugelį metų gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, taip pat buvo kategoriškas.
„Praeityje man toli gražu netrūko viešumo, todėl manau, kad dabar tam turi būti padėtas taškas“, – tvirtino emigraciją pasirinkęs lietuvis.
Kai kurių šaltinių teigimu, verslą svečioje šalyje pradėjusiam vyrui sekasi neblogai ir grįžti į Lietuvą šis neketina.
Ir stebina, ir piktina
„Dar neteko sutikti tautiečio, gyvenančio užsienyje ir nepuoselėjančio idėjų grįžti į Lietuvą, kai ten „viskas susitvarkys“, – teigė buvęs klaipėdietis. – Turbūt nereikia minėti priežasties, kodėl ta emigracija vyksta. Esu įsitikinęs, kad tai – drąsūs žmonės! Iš dviejų blogybių jie renkasi didesnę ar bent jau sudėtingesnę.“
Pasak pašnekovo, jam teko pažinti ir tokių lietuvių, kurie nuo nulio sukūrė milijoninius verslus ir puikiai integravosi į šios šalies gyvenimą.
„Jie gerbia ir paiso šalies, kurioje gyvena, įstatymus ir dar svarbiau – socialinius dėsnius bei pažiūras, kas buvo kuriama ne vieną dešimtmetį, o gal net ir šimtmečius – tikrai dar iki pirmosios, antrosios ar “n-tosios„ emigracijos bangos. Tačiau yra lietuvių, nors, velniai griebtų, nesinori tų žmonių taip vadinti, kurie vadovaujasi tik jiems patiems suprantamomis taisyklėmis: per dešimt metų nesugeba bent jau patenkinamai išmokti kalbą, tačiau be problemų susirankioja visas galimas socialines paramas bei pašalpas, nesugebėtų įvardyti dabartinio Britanijos premjero, tačiau iki mažiausios smulkmenos išvardytų savo socialines teises ir privilegijas. Bet kaip danguje – taip ir ant žemės, kaip ten, Lietuvoje, taip ir čia – Britanijoje“, – konstatavo turbūt ir šiandien gerbėjų nepamirštas klaipėdietis, buvusios popgrupės narys.