Už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva Švietimo ir mokslo ministerijoje jis apdovanotas mokslo premija.
Genetiniai tyrimai gali paskatinti perversmą vėžio gydymo srityje
- Kokia yra pagrindinė Jūsų tyrimų sritis?
- Savo kelią pradėjau nuo Edinburgo universiteto, vėliau ketverius metus dirbau Niujorke, šiuo metu jau dvejus metus dirbu Oksfordo universiteto Ludvigo vėžio tyrimų institute. Prieš išvykstant dar studijų metais teko susidurti su Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutu – jame taip pat atliekami labai aukšto lygio darbai, jie labai gerai vertinami pasaulio mokslinės bendruomenės. Tiesiog aš norėjau dirbti truputį kitoje srityje, nei buvo dirbama čia. Man buvo įdomūs biologiniai procesai, o šioje srityje Lietuvoje dirbama mažiau. Užsienyje gali rasti tiesiog didesnį tyrimo sričių pasirinkimą – aš susiradau tą sritį, kurį mane domino labiausiai.
Edinburgo universitete dirbau su sudėtinga neurologine liga, kurią sukelia vieno geno mutacijos. Bandėme išsiaiškinti, kaip šio geno mutacijos paveikia smegenų veiklą. Niujorke smegenų veiklą tyrinėjau toliau, tik jau nebedirbau su konkrečiu susirgimu. Bandėme išsiaiškinti, kaip nervinių ląstelių branduolyje vyksta tam tikri procesai. Šių tyrimų metu pavyko atrasti naują DNR modifikaciją. Tai buvo pakankamai įdomus ir netikėtas atradimas, nes prieš tai buvo žinoma tik viena DNR modifikacija. Dabar stengiamės išsiaiškinti, kokią funkciją ji atlieka ląstelėje. Vienas iš fermentų, kuris sukuria šią modifikaciją, yra dažnai mutavęs kraujo vėžio atveju. Taigi kai mes žinosime visus fermentus, atsakingus už šios modifikacijos susidarymą, galbūt bus galima sukurti vaistus, kurie galėtų aktyvuoti arba slopinti fermentų veiklą ir tokiu būdu efektyviai gydyti vėžį.
- Vėžio gydymo srityje labai daug vilčių dedama į genetinius tyrimus. Ar perversmas šioje srityje – labai tolima ateitis?
- Nemanau, kad tai labai tolima ateitis, turint omenyje, kokiais žingsniais dabar žingsniuoja genomika. Šiuo metu genetika – prioritetinė ir greitai besivystanti sritis. Tai, ką anksčiau pavykdavo padaryti per penkerius metus, dabar galima padaryti per dieną. Pastaruoju metu atsiranda vadinamoji personalinė medicina, kurios esmė – išsiaiškinti, koks biocheminis mechanizmas konkretaus vėžio atveju yra pažeistas, ir pagal tai pritaikyti tinkamus vaistus, užuot bandant 10 skirtingų vaistų ir stebint, kurie veikia geriausiai. Šiandien jau nėra problema nuskenuoti bet kurio žmogaus genomą. Informacijos galime gauti labai daug, tačiau problema ją perskaityti. Trūksta matematikų, kurie galėtų šiuos duomenis suvokti, sukurti metodus, programas, kurios padėtų juos analizuoti, atrasti prasmingus elementus, padėsiančius vėžio gydymo procese.
Kodėl užsienyje mokslininko statusas aukštesnis nei Lietuvoje
- Kaip atrodo Jūsų darbas laboratorijoje stebint iš šalies?
Tačiau aš tikiuosi, kad mes visada suvokiame, ką pilstome, o žinant, kas vyksta toje nedidelėje kolbutėje, visai kita savijauta. Darbas įgauna prasmę. Taigi reikia atsidavimo – dirbame tikrai daug, o atlygis nėra toks jau didelis. Reikia noro padaryti atradimą, atrasti kažką nauja, padėti žmonėms.
- Kuo skiriasi mokslininko darbas Lietuvoje ir užsienyje?
- Atvykęs į Lietuvą visada susitinku su kolegomis, stengiuosi sužinoti, kaip jiems sekasi. Aišku, norėtųsi, kad Lietuvoje būtų kiek geresnis mokslo finansavimas, bet žinant ekonominės krizės pasekmes ir kitas problemas, tai nėra paprasta. Užsienio universitetuose, mano manymu, yra gera administracinė sistema, kuri padeda mokslininkams tiek ieškant finansavimo, tiek jį administruojant, kad jie mažiau laiko sugaištų biurokratiniams dalykams ir daugiau laiko skirtų mokslui. Lietuvoje mokslininkai dar pakankamai apkrauti biurokratiniais reikalais – jie viską turi daryti patys, o administracinis personalas sukuria daugiau problemų nei sprendinių.
Kalbant apie finansines sąlygas, mokslininko atlygis užsienyje santykinai taip pat nėra didelis – pavyzdžiui, nuo finansų sektoriaus skiriasi labai smarkiai. Net gamykloje dirbantis mokslininkas gauna daugiau nei laboratorijoje. Tačiau mes turime mokslinę laisvę patys susigalvoti projektą. Dirbant gamykloje laisvės yra kur kas mažiau. Visgi mokslininko statusas užsienyje vertinamas labiau nei Lietuvoje. Greičiausiai tai susiję su mokslo populiarinimu. Jei kažkas padaroma nauja ar įdomaus, universitetas labai stengiasi apie tai pranešti visuomenei. Iš dalies tai susiję su tuo, kad universitetai stengiasi kuo geriau pasirodyti, kad pritrauktų finansavimą, kuris gali būti iš dviejų šaltinių – valstybės ir privačių sponsorių.
Aš pats esu gavęs finansavimą iš Ludviko vėžio tyrimų instituto fondo. Tai pinigai, kuriuos vėžio tyrimams paliko labai didelis JAV magnatas. Fondas finansuoja mokslininkus, turinčius perspektyvių idėjų kovai su vėžiu. Tokių organizacijų Jungtinėje Karalystėje veikia ne viena. Mano sutartis – 5 metams. Jei idėjos bus vaisingos, galbūt pavyks darbus tęsti.
Meilė Lietuvai per atstumą
- Į Lietuvą grįžtate ne taip dažnai. Kaip ji atrodo dabar, kai čia nebegyvenate?
- Kai gyvenau JAV, grįžus pirmiausiai į akis krisdavo pasikeitusi architektūrinė aplinka. Dabar stengiuosi apsilankyti Lietuvoje bent du kartus per metus. O įspūdį apie gyvenimą galiu susidaryti tik iš pasakojimų. Žinoma, yra žmonių, kurie nėra patenkinti esama padėtimi ir turbūt turi tam rimtų argumentų, tačiau bendras mano įspūdis neblogas. Gal esu pernelyg didelis optimistas, bet stengiuosi pirmiausia pamatyti tai, kas yra teigiama Lietuvoje. Manau, Lietuva visai sėkmingai išgyveno krizę, vyksta teigiami pokyčiai mokslo, kultūros srityje.
- Ar dažnai svetur tenka girdėti kalbant lietuviškai?
- Kai 2000-2004 m. studijavau Edinburge, lietuvišką žodį išgirsti būdavo staigmena, dabar laikai pasikeitę ir jau nelabai nustembu, išgirdęs kalbant lietuviškai. Oksforde yra studijuojančių lietuvių organizacija, kuri aktyviai veikia, organizuoja įvairius renginius, valstybinių švenčių paminėjimus. Jai priklauso apie 20 narių. Tai smagus jaunimas, aktyviai besidomintis tiek padėtimi Lietuvoje, tiek savo mokslais. Nemaža jų dalis nusiteikę grįžti į Lietuvą. Taigi jeigu žmogus išvyksta į gerą universitetą, tai nereiškia, kad jis paliks Lietuvą. Mano manymu, studijos užsienyje atveria akis, ką galima nuveikti Lietuvoje, praplečia akiratį, suteikia pasitikėjimo savimi. Net jei sugrįžta nedidelė dalis išvykusio jaunimo, jie gali tapti labai svarbi Lietuvos visuomenės dalis ir tikrai daug nuveikti.
- Jau daug metų gyvenate ne Lietuvoje. Ar dar prisimenate, su kokiomis prisitaikymo problemomis susidūrėte?
- Man pačiam daugiausiai sunkumų kėlė negilus kalbos žinojimas. Mat pirmiausiai išvykau į Škotiją, kurioje kalbama ypatingu dialektu. Tai tas pats, jei lietuviškai šiek tiek mokantis užsienietis patektų tarp tikrų žemaičių, kurių net patys lietuviai ne visada supranta. Mano ausiai prie škotiško akcento teko pratintis net pusmetį. Būtent todėl pasiilgstu Lietuvos – kai žinai kalbą giliai, visai kitaip gali bendrauti su žmonėmis. Žinoma, tenka pratintis ir prie kitokios kultūros, bet tai įdomu. Kai pradedi pažinti skirtingas kultūras, atsiranda daugiau tolerancijos ir supratimo.
- Ką apie Lietuvą žino užsieniečiai? Ar apskritai ją žino?
- Mano akcentas išduoda, kad esu užsienietis. Taigi prisistatyti, kad esu iš Lietuvos, tenka dažnai. Vieni žmonės labai gerai žino Lietuvą, kiti – mažiau. Amerikiečiai gana gerai susipažinę su lietuvišku krepšiniu. Taip pat jiems įdomi Lietuvos istorija – jie žino, kad Lietuva buvo okupuota ir neįtikėtinu būdu išsikovojo nepriklausomybę. Kadangi tuo metu tarp JAV ir Sovietų Sąjungos buvo geležinė siena, žmonėms labai įdomu, kaip mes iš tiesų gyvenome.
Tuo tarpu daugelis europiečių yra jau ir aplankę Lietuvą, žino, kad Vilnius labai gražus miestas, jau nepainioja mūsų sostinės su Ryga. Ypač jaunimas mėgsta pigiomis avialinijomis pakeliauti po visas Baltijos valstybių sostines. Vienas iš mitų apie Lietuvą susijęs su kalba. Dažnai manoma, kad lietuvių kalba labai panaši į rusų. Tenka aiškinti, kad mes esame visiškai skirtingos tautos ir kad mūsų kalba gimininga su sanskritu. Tiesa, europiečiai rečiau mus tapatina su rusais nei amerikiečiai.
- Ką dažniausiai minite pristatydamas Lietuvą?
- Tai priklauso nuo žmogaus, su kuriuo kalbuosi, jo polinkių. Pristatydamas Lietuvą mokslininkams pabrėžiu, kad turime labai stiprią biotechnologinę šaką. Pavyzdžiui, nemažai mokslininkų žino mūsų „Fermento“ įmonę, nes naudoja jos reagentus, bet daugelis nustemba išgirdę, kad tai Lietuvos įmonė. Taip pat pasakoju, kad yra stipri lazerių pramonė. Tuo tarpu bare sutiktam žmogui įdomu išgirsti, kuo ypatingas Lietuvoje gaminamas alus. Žiūrint iš toli, Lietuvoje galima atrasti daug įdomių dalykų. Tikrai turime kuo pasidžiaugti.