Premjero Gedimino Kirkilo Vyriausybės ataskaita nuskambėjo gan optimistiškai. Dėmesio joje skirta ir emigracijai. Premjeras teigė, jog pastebimos grįžimo tendencijos, o grįžtantieji - daugiausia jauni žmonės. Be to, esą prie grįžimo ženkliai prisidėjusi ir Vyriausybė su savo Ekonominės migracijos strategija, informaciniais leidinukais ir pan. Kaip vertini Vyriausybės ataskaitą, kalbant apie emigracinius dalykus? Apskritai kaip vertini valdžios pasirengimą priimti grįžtančius?
Giedrė Šipailaitė: Grįžimo tendencijos iš tiesų pastebimos – jau vien mūsų organizacija nuo 2006 metų rugpjūčio mėnesio nuo 19 narių ūgtelėjo iki per 130 „sugrįžėlių“ šiandien. Kieno tai nuopelnas sunku pasakyti. Vyriausybės strategija emigracijos klausimais, be abejonės turi tam tikrą, tačiau, manau neesminę įtaką.
Reemigracija, visų pirma - asmenybių pilietinės brandos, vertybių perkainojimo išraiška. „Užsieniai“ ypatingai efektyviai užmigdo arba pabudina. Pabudę supranta, kad be savų šaknų stiprūs nebus, o kaip jas išlaikyti lietuviškas – kiekvienas apsisprendžia pats. Saviidentifikacija dažnai gali būti skausminga, bet ne mažiau - prasminga. „Miegantys“, tuo tarpu, renkasi patogų, tam tikrais aspektais „mažiau prasmingą“, bet finansiškai stabilesnį gyvenimą svetur.
Nors, teisingiausia, matyt, būtų sąvoką „miegantis“ sieti su asmenybės tipu, ne su gyvenimo sąlygomis, nes visada ir visur bus nenorinčių nei kur nors vykti, nei ką nors veikti, nei apskritai ką nors be „savojo kiemo“ žinoti. Dažnai tokie žmonės arba yra niurzgėjimo meistrai, arba viskuo patenkinti šaunuoliai. Visi žmonės esam skirtingi. Ir tai yra gerai.
Kaip vertinti valdžios pasirengimą priimti grįžtančius? Manau, kad būtent paragavę duonos svetur geriau nei kiti supranta, kad savuoju gyvenimu pirmiausia turi pasirūpinti patys.
Įveikiant tikrai nelengvą adaptacijos, reintegracijos laikotarpį, įgyjama patirtis yra neįkainojama sekantiems „sugrįžėlių“ pėdomis. Būtent šią patirtį išgyvenusių žmonių reikia valdžioje, idant būtų priimami adekvatūs ir efektyvūs sprendimai.
O gal valdžia čia niekuo dėta, gal kiekvienas turi pats pasirūpinti sėkmingu savo grįžimu?
Žilvinas Beliauskas: Premjeras pasakė tai, ką jam pateikė patarėjai. Reikia pripažinti, kad Vyriausybė, orientuodamasi į atskirus išeivijos segmentus, per Ekonominės migracijos reguliavimo komisiją, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą ir tiesiogiai per Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centrą daro tam tikras pastangas šioje srityje.
Vien pats faktas savaime yra pozityvus kaip siunčiama žinia, nors konkrečias priemones galima kritikuoti ir be abejonės daug ką gerinti.
Gausios emigracijos fone visą laiką vyko ir mažiau išoriškai pastebimas grįžimo procesas. Anksčiau dominavo pensininkai ir tremtiniai dabar vis daugiau profesionalų ar prakutusių žmonių tiek iš Europos Sąjungos, tiek iš užjūrių. Premjero teiginį „pastebimos grįžimo tendencijos“ performuluočiau į „pastebimos grįžimo potencijos“.
Ką randa prieš kelis metus iš Lietuvos išvykę ir dabar čia grįžtantys lietuviai? Kaip mūsų šalis pasikeitė per paskutinius penkerius - ketverius metus? Tapome turtingesni, tolerantiškesni, socialiai saugesni? Ką radai pati, Giedre?
G.Šipailaitė: Radau labai išgražėjusius miestus, laimingesnius sutiktų žmonių veidus, daug intensyvesnį gyvenimo ritmą, išaugusį verslumą, sąmoningesnį ir aktyvesnį jaunimą, pasikeitusius darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykius (darbo jėgos sąvoką kai kur jau pakeitė partnerystė), pagyvėjusį kultūrinį gyvenimą, daug laisvesnį, ambicingesnį, stipresnį lietuvį, kaip asmenybę. Kita vertus, išvažiavau iš Vilniaus ir grįžau į jį, tad mano pastebėjimai gali būti ne visai tikslūs kalbant apie Lietuvą bendrai.
Ž.Beliauskas: Ir taip ir ne. Daugelis pabrėžia akivaizdžius išorinius pasikeitimus – naujus pastatus, paslaugų rūšis, dar prieš keletą metų buvo pabrėžiama ir paslaugų teikimo kokybė – greitai pristatomos į namus prekės, paslaugumas prekybos centruose ir pan.
Dabar padėtis vėl yra nusmukusi, besilankantys užsienio lietuviai labai pabrėžia išsikerojusį atsainumą patarnavimuose, priešiškumą kitoniškumui, siaubingą vairavimo kultūrą, elementarių žmogaus teisių užtikrinimą lygių galimybių srityje (diskriminacija ir pažeminimai dėl lyties, amžiaus ir kt.), nemažėjančią biurokratijos savivalę ir painiavą. Socialinio saugumo stygius kyla iš taip ir neįvykstančios sveikatos apsaugos reformos, pensijinio amžiaus žmonių nuskurdinimo.
Ar Lietuva realiai yra pasirengusi priimti grįžtančiuosius, ar tai daugiau tik kalbos, apie tai kaip jie mums reikalingi, kaip lengva čia gauti darbą? Ar netenka tiems grįžusiems ilgai ieškotis darbo, o radus gauti už jį vos ne minimalų atlygį? Ar grįžtančiųjų laukia visa Lietuva, ar tik didieji miestai?
G.Šipailaitė: Grįžta daugiausia tie, kurių vertybių skalėje ne pinigai yra pirmoje vietoje. Grįžta stiprūs ir apsisprendę žmonės, pasiryžę susidurti su sunkumais. Niekas šiais laikas nebekloja raudonų kilimų po kojomis. Kad iš naujo integruotis į visuomenę, iš naujo pradėti kurti savo gyvenimą, reikia būti be galo stipriu. Sėkmingas darbas yra adekvačiai proporcingas įdėtoms pastangoms, žinojimui, ko sieki ir žiupsneliui laimės.
Ž.Beliauskas: Deja, Lietuva pasirengusi priimti grįžtančiuosius tiek, kokio dydžio atlyginimus gali pasiūlyti trūkstamose darbo vietose. O pasiūlymai dažnai tikrai neatitinka užsienio lietuvių lūkesčių, juolab, kad darbdaviai ieško galimybių ne pakelti atlyginimus, bet atsivežti pigesnės darbo jėgos iš artimesnių ar tolimesnių rytinių kaimynų.
Nėra pakankamai daroma, kad aukšto lygio profesionalai galėtų tikėtis skaidriai rasti darbo vietas su jų kvalifikacijas atitinkančiu darbo užmokesčiu. Neegzistuoja jokių galimybių ar programų skurdžiau gyvenantiems arba jau nedarbingo amžiaus sulaukusiems tautiečiams, kurie nėra sukaupę pakankamai lėšų ir neturi tremtinio statuso.
Kaip iš jūsiškių organizacijos narių patirties atrodo, kaip mūsų visuomenei sekasi „susidraugauti“ su grįžusiais? Kiek mokyklos yra pasiruošusios priimti jų vaikus? Apskritai, ar esame pasirengę išnaudoti „sugrįžėlių“ parsivežtas žinias, patirtis, net pinigus?
G.Šipailaitė: Tikriausiai daugeliui atrodome truputį naivūs, keistoki, kuomet sakome: „niurzgėjimu nieko nepasieksime, reikia tikėti savim ir kitu, įkvėpti šalia esančiam entuziazmo. Kuo daugiau tokių žmonių bus, tuo greičiau sukursime tai, ko visi taip trokštame – mums patiems patrauklią Lietuvą“. Tai lyg optimizmo virusas. Kur jo radome? – Užsienyje. Pažvelgus į save iš atokiau, aiškiau matosi, ką ir kaip reikia taisyti. Gyvenimas užsienyje suteikia drąsos to imtis“.
Vaikams visuomet lengviau adaptuotis. Jei yra bendros nuostatos ir vertybės šeimoje – vaikui ramiau ir saugiau.
Kas liečia „sugrįžėlių“ žinių, patirties panaudojimą – susidūriau pati. Gali duoti daug daugiau, nei iš tavęs tikimasi, bet sunku surasti, kam to reikia... Darbdaviui sunku panaudoti tarptautinę patirtį, jei jis nenutuokia, kas vyksta už Lietuvos ribų. Man labai sunku susitaikyti su šituo žinojimu – bet viltis, kad tai keisis padeda išlaukti.
Nesigaili sugrįžusi?
G.Šiplailaitė: Džiaugiuosi grįžusi. Nėra lengva, tačiau jaučiuosi esanti būtent ten, kur turiu būti, daranti tai, kas turi prasmę, o tuo pačiu realizuojanti save. Tikiu, kad ateis diena, kuomet už šitą, pavadinkim entuziastingą veiklą gausiu dar ir teisingą atlygį.
Supratau, kaip svarbu būti šalia savos šeimos ir savoj šaly – man reikia jų, o joms – manęs.
Kaip jūsų organizacija padeda „sugrįžėliams“? Ar tai daugiau moralinis palaikymas, o gal yra ir konkrečių patarimų, paaiškinimų ir pan. pagalba?
G.Šipailaitė: LGAVO „Sugrįžus“ – lietuvių, sugrįžusių iš JAV sukurta nepolitinė ir pelno nesiekianti, tautiečiams iš viso pasaulio atvira visuomeninė organizacija. Mus visus vienija meilė Lietuvai ir tikėjimas jos ateitimi. Norime prisidėti prie Lietuvos progreso skatinimo, suvienijant viso pasaulio lietuvius. Grįžusiems padedame integruotis į visuomenę, išgyventi adaptacijos procesus, remdamiesi sava patirtimi konsultuojame finansiniais, mokestiniais, teisiniais, buitiniais klausimais.
Šiaip turime veiklos per akis: rengiame kultūrinius, visuomeninius ir savišvietos projektus, dalyvaujame bendruose projektuose su kitomis visuomeninėmis, valstybinėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, Lietuvos valstybinėmis institucijomis, skatiname verslą bei investicijas į Lietuvą, siekiame ugdyti visuomenės verslumą ir tautiškumą, perteikdami Vakaruose įgytą patirtį.
Vienas mažųjų paskutinių mūsų „projektų“ – švarinimosi akcija ant Trijų kryžių kalno. Didžiuoju galėtume pavadinti šių metų kelionę į JAV, kur susitiksime su 8 valstijų lietuvių bendruomenėmis.
Jos metu stengsimės rasti nuoširdų ir efektyvų dialogą su JAV gyvenančiais lietuviais, informuoti juos apie LGAVO „Sugrįžus“ asmenines patirtis sugrįžus į Lietuvą, skatinti politiškai ir tautiškai orientuotų asmenybių optimizmą dėl grįžimo, kalbėsimės apie tarptautinės patirties investicijas į Lietuvą per reemigracijos procesus, skatinsime naujas iniciatyvas bendradarbiauti lietuvybės palaikymo tikslais.
Neseniai LGITIC patalpose rengėme susitikimą su JAV ambasadoriumi Lietuvoje JE J. Cloudu.
Gal turite kokios nors statistikos, pavyzdžiui apie tai, kiek užklausų sulaukė centras per praėjusius metus, per pirmą šių metų ketvirtį, kokių šalių, kokio amžiaus lietuviai kreipiasi? Su kokiais klausimais?
Ž.Beliauskas: Kasdien kreipiasi po 3 – 4 interesantus. Vieni su labai paprastais klausimais, kitų problemoms prireikia ne vieno pakartotino susitikimo, tarpininkavimo ilgesniame ar mažesniame procese. Žiemą daugiau rašoma el. paštu, o vasarinio sezono metu daugiau tiesiogiai apsilankančių ir bendraujančių. Interneto svetainę, kurioje galima rasti atsakymus į pagrindinius sugrįžtantiems įvairiomis formomis, klausimus kasdien aplanko 70 – 100 internautų.
2007 metų klausimų tematika atsispindi mūsų informacijos centro ataskaitoje, pateiktoje www.lgitic.lt. Iš čia matome, kad daugiausia klausimų kyla dėl iškylančios dokumentinės painiavos įvairų su grįžimu susijusių klausimų sprendimuose. Tai daiktų pervežimas, darbo paieška, mokesčiai, muitai, pensijos, pilietybė ir kt. Ankstesniais metais pilietybės klausimai dažnai būdavo pirmoje vietoje.
Po 2006 metų lapkričio mėnesio Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl Pilietybės įstatymo, kai buvo praktiškai sustabdytas dokumentų priėmimas iš siekiančių gauti ar išsaugoti Lietuvos pilietybę kaip antrą turimą pilietybę, šių klausimų gerokai sumažėjo. Laukiama Pilietybės įstatymo pataisų.