Specialistų nuomonė vieninga: išsiskyrimas su gimdytojais dėl buitinės gerovės dažnai tampa rimtų problemų priežastimi, o svetur uždirbti pinigai jų išspręsti nepadeda.
Prieš gerą dešimtmetį atsiradus galimybei lietuviams laisvai keliauti ir dirbti Europos Sąjungos (ES) šalyse tūkstančiai tautiečių patraukė laimės ieškoti svetur. Nemaža jų dalis namuose paliko ir patį brangiausią turtą – vaikus. Jiems ir buvo prilipdyta etiketė „gyvų tėvų našlaičiai“.
Svetur prakutę tėvai nemažai atžalų pasikvietė pas save, dalis vaikų jau užaugo, tad natūralu, kad statistika rodo mažėjančią tendenciją. Tuo tarpu likusieji neretai patvirtina, kokios gali būti auklėjimo per atstumą pasekmės.
Sudėtingesnė socializacija ir asmenybės formavimasis, polinkis į nusikalstamumą, įvairūs elgesio sutrikimai – tai tik kelios problemos, su kuriomis emigrantų Lietuvoje palikti vaikai gali susidurti dažniau nei tie, kurie auga kartu su gimdytojais.
Signalai, skelbiantys apie pavojų
Klaipėdoje gyvenantis 16-metis Karolis (vardas pakeistas) iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiria iš savo bendraamžių: šiai kartai būdinga šukuosena, apranga, dėmesio centre dažnai – išmanusis telefonas. Neatrodo, kad paauglį kamuotų kokios nors problemos, jo energija tiesiog trykšta per kraštus, jis linksmas ir jaunatviškai nerūpestingas.
Namuose – viskas, ko tokio amžiaus vaiko širdis geidžia: nauji baldai, vaizdo ir garso aparatūra, nešiojamasis kompiuteris, žaidimų konsolė.
Trūksta tik tėvų, kurie jam visa tai parūpino.
Jie jau šeštus metus gyvena ir dirba D. Britanijoje. Vaikai – Karolis ir jaunesnė jo sesutė – buvo viena iš sprendimo emigruoti priežasčių. Ekonominės krizės prislėgta šeima Lietuvoje taip ir nesugebėjo atsitiesti. Mažesnioji mergaitė išvyko kartu su tėvais, o Karolis liko Klaipėdoje, jo globa buvo patikėta močiutei.
Pastaroji yra tik oficiali globėja, mat paauglys jau seniausiai mano, kad jam, galinčiam pasirūpinti savimi, jokia globa nereikalinga. Jis taip pat mano, kad šie metai – paskutiniai mokykloje, pagrindinio išsilavinimo pakaks. Be to, mokyklos lankymas jam jau tapo tik sandorio su tėvais vykdymo sąlyga, pagal kurią už pamokų lankymą paauglio sąskaitą kiekvieną mėnesį papildo tam tikra suma – kone vienintelė motyvacija laikytis tam tikrų taisyklių.
Močiutė ar mokytojai jam – ne autoritetai ir ne patarėjai, Karolis linkęs pats spręsti problemas, kurias, beje, pats ir susikuria. Dėl to klaipėdietis jau buvo susidūręs su policija, mat kartą santykius su bendraamžiais aiškinosi kumščiais, jo kišenėje rastas atlenkiamas peilis. Pareigūnai jį sulaikė ir tuosyk, kai būdamas neblaivus nepilnametis išplūdo apsaugininkus, atsisakiusius jį įleisti į naktinį klubą.
Abu kartus paauglį sulaikę policininkai griežtai kalbėjosi ne tik su juo, bet ir su močiute, atsakinga už vaiko priežiūrą. Tuomet apsiribota įspėjimais su viltimi, kad maištinga paauglio siela greitai aprims. Tiesa, baimė, jog tai tik pradžia, buvo didelė.
Specialistai Lietuvoje likusių emigrantų vaikų nelinkę mauti ant vieno kurpalio, tačiau pripažįsta, jog juos galima priskirti didesnės rizikos grupei nei pilnose šeimose augančius vaikus.
Jei emigruoti – tai kartu
Daug metų su nusikalsti linkusiais nepilnamečiais dirbanti policijos pareigūnė Alina Vaičekauskienė patvirtina, jog tarp jų neretai pasitaiko ir tokių kaip Karolis: aprūpinti materialiai ir anksčiau nei reikia pajutę laisvę.
„Jiems taikomos tos pačios perauklėjimo priemonės, kaip ir visiems. Jeigu yra nepaklusnus, nelanko mokyklos, pirmiausiai suteikiamas šansas per tris mėnesius pasitaisyti. Jeigu tai nepadeda, vaikas gali būti metams išsiųstas į socializacijos centrą. Ten jis arba padaro tinkamas išvadas, arba ne“, – pasakojo pareigūnė.
Specialistė „Tiesai“ sakė, jog profesionalui nesunku atpažinti, kurie vaikai auga be tėvų.
„Pavyzdžiui, rengiame sporto varžybas. Reikia pamatyti skirtumą tarp tų vaikų, kuriuos atlydėjo tėvai, ir tų, kurie ateina vieni. Pastarieji nesulaukia palaikymo, ir šis trūkumas kartais perauga į agresiją“, – vieną iš pavyzdžių pateikė A. Vaičekauskienė.
Na, o emigrantams ji pataria nepalikti vaikų ilgesniam nei 1–2 mėnesių laikotarpiui, o jeigu nėra galimybės išvykti visai šeimai, tai apskritai vyti šalin mintis apie išvažiavimą.
„Geriau skurdžiau, bet kartu. Yra ir kitų niuansų: pavyzdžiui, kartais nusižengusio paauglio mama grįžta iš užsienio ir aiškina, kad išvažiavo ir stengiasi dėl savo vaiko. Bet vaikas nemato gimdytojos pastangų, nemato, kaip tie pinigai uždirbami, ir jų nevertina.
Tai skamba kaip emigracijos skatinimas, tačiau aš manau, kad geriau išvyktų visa šeima – nors ir svetur, bet bus vieninga, stipri“, – savo nuomonę dėstė A. Vaičekauskienė.
Problemų pradžios pradžia
Psichologas Tomas Lagūnavičius šią vaikų grupę apibūdino ilgai negalvodamas.
„Depresuoti, negaunantys užtektinai dėmesio, jautrūs. Tėvai yra socializacijos modelis, o kai vaikas jo nemato, ima pats savimi „rūpintis“, ieško grupių, kurių modelį galėtų kopijuoti. Ne paslaptis, yra žmonių, kurie tokiu vaiku pasinaudoja savanaudiškiems tikslams pasiekti.
Kai alternatyvos ieškoma tarp draugų, ne visada imituojamas tinkamas elgesys, taip gali atsirasti polinkis nusikalsti. O kas jaunuoliui yra autoritetas, jei ne tėvai, kas jam pasakys, kaip kurioje situacijoje pasielgti. Taip jis, net pats to nesuvokdamas, ima kenkti sau, savo šeimai“, – teigė psichologas.
Jis priminė, kad tokiose situacijose vaikai neretai praranda pasitikėjimą už tūkstančių kilometrų esančiais tėvais.
„Atstumas apskritai apsunkina auklėjimo procesą. Juk tėvai žino silpnąsias vaiko vietas, žino, kada ir kur jį galima „paspausti“. Ne visada tai galima padaryti telefoninio ar „Skype“ pokalbio metu. Motinos ašaros paauglį gali paveikti labiau, nei draugų kompanijos patarimai.
Asmenybė turi vystytis socializuotoje aplinkoje. Galų gale, žmogaus smegenys anatomiškai vystosi iki 22 metų“, – vardijo vaikų ir tėvų gyvenimo skyrium trūkumus T. Lagūnavičius.
Psichologas taip pat įžvelgė, kad gyvenimas be tėvų pašonėje gali būti daug sudėtingesnių problemų pradžia.
„Berniukas nemato, kaip turi elgtis tėvas, mergaitė – kaip mama. Dėl to ateityje jiems gali pritrūkti socialinių įgūdžių, kaip kurti šeimas“, – pavyzdį pateikė jis ir dar pridūrė, kad, be išvardintų psichologinių problemų, egzistuoja dar viena, ne mažiau svarbi, – tai juridinis vaikų atstovavimas.
Vis dar palieka nepranešę
Lietuvai prisijungus prie ES, 2004 metais laimės ieškoti svetur išvyko ir vaikus Lietuvoje paliko tūkstančiai tėvų, o atžalos taip ir liko lyg ir našlaičiai, lyg ir ne. Tik praėjus trejiems metams įvesta tvarka, pagal kurią prieš išvykdami tėvai privalo pateikti prašymą dėl laikinosios vaiko globos – tam, kad nepilnamečiai Lietuvoje turėtų įstatyminį atstovą, galintį jiems atstovauti įvairiose situacijose: mokyklose, poliklinikose ir t. t.
Nuo to laiko lengviau suskaičiuoti, kiek, geresnio šeimos gyvenimo labui, Lietuvoje palikta vaikų.
Naujausi vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAT) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys rodo, jog 2014 metų pabaigoje laikinoji globa tėvų prašymu buvo nustatyta iš viso 2247 vaikams (2013 m. – 2179, 2012 m. – 2032). Dažniausiai globa nustatoma 10–17 metų vaikams, rečiausiai – 0–3 metų mažyliams. Dažniau vaikus laikinai palieka miestų gyventojai, be tėvų augančių berniukų ir mergaičių proporcijos panašios.
„Dabar tėvai jau žino, kad reikia nustatyti globą, o anksčiau vaikus tiesiog palikdavo artimiesiems ir išvažiuodavo niekam nepranešę. Dėl to kildavo didžiulių problemų“, – sakė VTAT Viešųjų ryšių vyresnioji specialistė Danutė Umbrasienė.
Jai pritarė ir Klaipėdos savivaldybės VTAT skyriaus vedėja Gražina Aurylienė. Tiesa, specialistė pastebėjo, jog atsakomybę ne visi tėvai suvokia vienodai.
„Mums turėtų būti žinomi visi tokie atvejai. Iš mokyklų arba darželių vis dar sužinome apie tokius vaikus, kuriems laikinoji globa nenustatyta. Susisiekiame su tėvais, tarp jų pasitaiko tokių, kurie sako, kad skubėdami užmiršo, nespėjo. Žinote, kai žmogus nenori tvarkytis, prisigalvoja visokiausių priežasčių pasiteisinti“, – teigė G. Aurylienė.