„Bendravimo formos nesikeičia, keičiasi žmonės, keičiasi padėtis. Bažnyčia nėra vien dvasinė, ji - ir žmogiškoji bendruomenė (...) Mūsų parapijose ir misijose užsienyje susiburiame prie dviejų stalų - prie altoriaus ir prie valgio stalo“, - sakė Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai prelatas Edmundas J. Putrimas naujienų agentūrai ELTA iš Toronto.
Kanadoje gimęs dvasininkas gražia lietuvių kalba kalbėjo apie rūpestį užsienyje gyvenančių lietuvių sielovada, vaizdingais pavyzdžiais iliustravo užsienio parapijų realybę. „Visas gyvenimas sukosi aplink lietuvių bendruomenę“, - pripažino E. J. Putrimas.
Bendruomenė labai jauna ir savo narių amžiumi. Prelatas atkreipė dėmesį, kad pagal 2012 metų statistiką, 76 proc. emigrantų yra 15-44 metų amžiaus. 60 metų amžiaus ir vyresnių žmonių joje tik vienas procentas.
- Tradicinės, senosios lietuvių bendruomenės užsienyje neįsivaizduoju be lietuviškų mišių, ir po jų vykstančių susitikimų. Kokią įtaką turi mūsų misijos ir parapijos išeivijos lietuvių socialiniame gyvenime?
- Bendravimo formos nesikeičia, keičiasi žmonės ir padėtis. Bažnyčia nėra vien dvasinė, ji ir žmogiškoji bendruomenė. Sakoma, kad mūsų tikėjimo stiprybė gali būti išmatuota mūsų gebėjimu jį perteikti kitiems. Perteikimas gali įvykti per komunikaciją, bendravimą. Taigi yra labai svarbu išlaikyti bendruomeninį bendravimą.
Mūsų parapijose ir misijose susiburiame prie dviejų stalų - prie altoriaus ir prie valgio stalo. Tai nėra naujas reiškinys. Jeigu pažvelgtume į mūsų bažnyčių architektūrą, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai pirma buvo pastatyta salė, tada - bažnyčia.
Dažniausiai yra ieškoma vietos, kuri būtų tinkama žmonėms rinktis. Pavyzdžiui, Toronte po Mišių būna lietuviškų valgių. Kai Mišios baigiasi, visi bėga į bendruomenės salę valgyti cepelinų.
Prie bažnyčios glaudžiasi organizacinė veikla, lituanistinis švietimas. Pavyzdžiui, Filadelfijoje sekmadieniais, o Los Andžele, prie Šv. Kazimiero parapijos, šeštadieniais veikia lituanistinė mokykla.
Reikjavike Islandijoje prie katedros glaudžiasi lituanistinė mokykla, kur sekmadieniais vyksta pamokos.
Daugiausiai lietuvių pastatytų bažnyčių yra Šiaurės Amerikoje, viena bažnyčia - Adelaidėje, Australijoje, dar viena - Londone, Anglijoje. Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje, Hiutenfelde, ir Šv. Kazimiero kolegija Romoje turi koplyčias.
Pietų Amerikoje - Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje yra bažnyčių su salėmis. Mūsų etninėse žemėse - Gudijoje, Kaliningrado srityje ir Punsko-Seinų krašte yra labai senos parapijos, bet ten prie bažnyčių, kiek žinau, nėra bendruomenių salių.
Misijomis vadiname tokias vietas, kur yra nuomojamos bažnyčios patalpos ir kunigas aplanko bendruomenę sutartu laiku, aukojamos mišios, atliekama pastoracinė veikla. Tokių misijų daugiausiai yra Europoje, įvairiuose Šiaurės Amerikos miestuose, Sibire naudojamasi vietos bažnyčiomis.
- Ar bendruomenių veikla domina ir naujai atvykusius lietuvius, vadinamuosius ekonominius emigrantus?
- Be abejo, palyginti su vadinamąja „dipukų“ karta yra mažesnis procentas dalyvaujančiųjų Mišiose arba bendruomenės veikloje. Esu girdėjęs bendruomenių susirūpinimą, kad kviečiant kunigą reikia ir salę nuomoti, palikti auką Bažnyčiai, prižiūrėti kunigą.
Pavyzdžiui, Londono parapijos klebonas kunigas Petras Tverijonas yra sakęs, kad Londone ir jo apylinkėse yra tiek daug lietuvių, kad jei jie visi eitų į bažnyčią, tai Jungtinės Karalystės sostinėje reikėtų turėti tris lietuviškas parapijas. Dabar yra viena Šv. Kazimiero parapija, prieš kelerius metus atšventusi šimtmečio jubiliejų.
Reikia suprasti, kad kai žmogus atvyksta į kitą kraštą, vyksta du procesai - integracija ir asimiliacija. Integracija yra būtina, nes atvykėliai turi išmokti vietos kalbą, kad gautų darbą, integruotųsi ir pajustų savo vertę tame krašte, kur gyvena.
Pavojinga asimiliacija, kai prarandi tapatybę. Pavyzdžiui, vaikai išmoksta užsienio kalbą greičiau nei suaugusieji. Esu matęs skaudžių situacijų, kai vaikai jau nemoka lietuvių kalbos, o tėveliai - dar vos pramokę vietos kalbą. Įsivaizduokite, kokia komunikacijos, kuri tarp tėvų ir vaikų turi būti nuoširdi ir atvira, tragedija.
Todėl mums labai rūpi, kad veiktų stipri pasaulio lietuvių bendruomenė. Mes nesame socialinė bendruomenė, mes - etninė bendruomenė. Tai - vietos valdžios pripažinta bendruomenė, turinti savo specifiką, kalbą, kultūrą, praeitį. Mūsų veiklos tikslai yra ugdyti lietuvybės dvasią per veiklą - švietimą, sportą, švęsti religines, valstybines šventes.
- Kokiose šalyse prie bažnyčių vykstantis bendruomenės gyvenimas yra aktyviausias?
- Aktyvumas priklauso nuo kunigo, parapijiečių ir nuo lietuvių bendruomenės valdybos narių. Jeigu yra lyderiai, tai atsiranda ir šalininkai. Pasaulio lietuvių bendruomenė veikia savanorystės principu. Aš esu užaugęs tokioje atmosferoje. Labai svarbu suprasti, kad dalyvaudami tokioje veikloje, vadovaudami jai negauname atlyginimo, mes tą darome iš širdies.
Ir per balandį vykusią Amerikos lietuvių katalikų sielovados konferenciją apie pasauliečių vaidmenį Katalikų bažnyčios pastoracijos veikloje, kuri vyko Lemonte, Čikagoje, pabrėžiau, kad efektinga pastoracinė veikla remiasi pasauliečių bendradarbiavimu su kunigu.
Pasauliečiai išeivijos lietuvių gyvenime yra parapijiečiai, vietinės lietuvių organizacijos, lietuvių bendruomenių valdybos ir nariai, net ir mūsų diplomatai. Į tą konferenciją buvo atvažiavęs ir aktyviai dalyvavo Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Valstijose, generalinis konsulas Čikagoje, ambasadorė Gintė Damušytė, įvairūs bendruomenės nariai. Savo kalboje pabrėžiau: jeigu norime išlaikyti gyvą ir sąmoningą tikėjimą, mūsų religines tradicijas, dvasinį paveldą, visi turime jungti jėgas.
Man yra malonu, kai, pavyzdžiui, Helsinkyje (Suomijoje) arba Reikjavike (Islandijoje), kai reikia tvarkyti organizacinius reikalus, labai padeda pasauliečiai. Malonu, kad jiems rūpi pastoracinė veikla.
Europoje klesti tolerancijos dvasia, net ir šalyse, kur katalikų tikėjimas nėra vyraujantis. Pavyzdžiui, Skandinavijos vyskupai labai remia ir skatina lietuvių pastoracinę veiklą.
Norvegijoje yra paskirti du kunigai, Švedijoje, Danijoje, pagal galimybes, apsilanko lietuvių kunigai, į Helsinkį (Suomijoje) gruodį pirmą kartą atvyks lietuvis kunigas.
- Kiek yra užsienyje veikiančių lietuviškų parapijų, kuriose nuolat tarnauja lietuvis kunigas? Kaip verčiasi kitos lietuvių bendruomenės?
- Parapijų ir misijų yra maždaug 65, o dirbančių kunigų lietuvių pastoracijoje -51. Kur jų nėra, pavyzdžiui, Sibire, lietuviai eina į vietos parapijas.
Pietų Amerikoje, kur dabar nėra lietuvio kunigo, bet lietuviai turi savo bažnyčias, pavyzdžiui, Buenos Airėse, Montevidėjuje, San Paule, vietos kunigai prisitaiko ir paremia lietuvius.
Pavyzdžiui, San Paule vietos klebonas sekmadieniais, 11 val., laiko mišias portugalų kalba, bet jos yra vadinamos lietuvių Mišiomis. Lietuviai gieda giesmes, lietuviškai skaito skaitinius ir per šventes laikosi savo tradicijų.
- Man yra tekę girdėti, kad, pavyzdžiui, Prancūzijos lietuvių bendruomenei pastaruoju metu niekaip nepavyksta pasikviesti kunigo aukoti lietuviškų Mišių. Ar panašios problemos iškyla ir kitoms bendruomenėms? Kaip būtų galima tai spręsti?
- Jau dešimt metų einu šias pareigas, mes mėginame atsiliepti į visų bendruomenių poreikius. Nėra problemos, kurios negalėtume išspręsti. Mėginame žiūrėti, kaip galima spręsti.
- Kuo skiriasi kunigo tarnystė Lietuvoje ir užsienyje veikiančiose lietuvių bendruomenėse?
- Mūsų dvasininko veikla užsienyje yra labiau misionieriška. Bažnyčia yra centras, kur sutartu laiku susirenka lietuviai, tačiau mūsų kunigai turi didelius plotus. Pavyzdžiui, Norvegijoje yra šešios ar septynios bendruomenės ir du kunigai. Jiems tenka važiuoti ar net skristi aplankyti šalyje gyvenančių lietuvių.
Airijoje - vienas kunigas, kuris yra Dubline, bet apvažiuoja bendruomenes iki pat Šiaurės Airijos, Vokietijoje - vienas kunigas, Jungtinėje Karalystėje - du. Vien kokio dydžio didmiesčiai - Londonas, Los Andželas.
- Ar jaučiate, kad išvykusieji nori ir siekia palaikyti ryšius su Tėvyne? Kokiais būdais jie tai daro?
- Tai yra subjektyvus klausimas. Dažnai pastebiu, kad ryšiai su Lietuva palaikomi dėl to, kad ten gyvena tėvai arba seneliai, giminės. Pietų Amerikoje, kur yra ketvirta, penkta karta lietuvių, jie važiuoja į Lietuvą dėl draugysčių, per šventes - šokių, sporto arba profesijos, mokslų. Arba paprastai - iš meilės Tėvynei.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Dalia Lenkauskaitė.