Kartais būna suimamas ir parai uždaromas už per daug aštrias kalbas. Jis visą gyvenimą studijuoja filosofiją, bet niekada nepraranda sveiko proto ir sugeba iš visko, kas yra šiame pasaulyje, garsiai pasijuokti. Maištininkas, humoristas, filosofas, keliautojas, atradėjas, arba tiesiog disidentas, kaip jis pats save vadina. Neabejotina tik viena: šis žmogus tikrai nepakartojamas.
– Kęstuti, kada pirmą kartą teko palikti Lietuvą ir apsigyventi svetur? Kokie prisiminimai iš tų laikų?
– 1990 metais su buvusių komjaunuolių komanda atvažiavome į Rytų Vokietiją. Dirbome statybose. Terminams pasibaigus sužinojome, kad pasienyje su Vakarų Vokietija nebeliko užkardų. Nutarėme patikrinti. Išnaršėme Vakarų Vokietiją skersai ir išilgai, galiausiai, likęs vienas, pasiekiau Paryžių. Taip patiko, kad pasakiau sau: „Trūks plyš čia įsipaišysiu.“ Tada grįžau namo, susilaukėme dukros, o po poros metų vėl buvau Paryžiuje. Viskas buvo taip smagu ir gera, kol vieną dieną policininkai, patikrinę dokumentus, paprašė sėsti į lėktuvą. Žodžiu, pirmieji prisiminimai – gana kontroversiški.
Grįžau po kelių mėnesių su vokiška viza, žmona, vaikais ir dideliais planais (vizijom). Pirmas darbas – pavaduotojas keturių žvaigždučių viešbutyje. Pavadavau žmones, kurie į savo darbą laikosi įsikibę dantimis, perleidžia jį vaikams ir anūkams. Taigi, kai jų atostogos baigėsi, persikvalifikavau į valytoją kino teatre. Liejau devynis prakaitus, bridau per kalnus kukurūzų spragėsių, panaudotų švirkštų ir prezervatyvų, plaukiau per išlaistytus „Coca-cola“ ežerus. Po to dirbau prekybos centre vežimėlių stumdytoju. Patiko kolektyvas – nebuvo nė vieno europiečio, visi kolegos iš Afrikos, Pietryčių Azijos, arabų pasaulio.
Kitais metais knygynuose pasirodys mano „ligos istorija“, parašyta krauju.
– Mėgstate keliones. Kas joms įkvepia?
– Nemėgstu keliauti. Išmaišiau visą Europą iš reikalo – ieškojau kultūros... Vis dar esu priklausomas nuo šitos manijos – keliauju autostopu. Tik, neduok, Dieve, dar kartą gauti su pistoleto rankena per kaukolę, kaip tai nutiko prie Barselonos, ar rodyti savo žarnų turinį, kaip tai nutiko Lenkijoje.
– Kokia istorija iš tokių kelionių įsimintiniausia?
– Visas ČIA praleistas gyvenimas yra įsimintiniausias. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, pasislėpęs Charkove, priemiesčio katilinėje (tarnavau sovietinėje armijoje), skaičiau knygą apie Paryžių ir vos nenusižudžiau iš pasiutimo, kad niekada nepamatysiu Rojaus – ten buvo toks sakinys, metaforiškai iškeliantis miesto žemę aukščiau dangaus.
Betvarkę turi sutvarkyti pats .
– Kas jums pačiam trukdo gyventi Lietuvoje?
– Lietuvoje, kaip ir visame totalios betvarkės pasaulyje, yra neišspręsti du egzistenciniai klausimai – kas kaltas ir ką daryti. Kalta sistema. O klausimą, ką daryti, reikėtų performuluoti: ne ką daryti, o kas turėtų daryti. Atsakymas peršasi savaime – daryti reikia pačiam. Pradedant visais tais buities dalykais, baigiant visiška autonomija. Kodėl nepasidarius savo kultūros, filosofijos, miesto, valstybės... Kai Landsbergis perkėlė „kalchozus“ (ir „kalchoznykus“) į saugias vietas (Angliją, Airiją), Lietuvoje liko daug tuščios vietos. Reikia tik ją pasiimti – occupy, occupy!
– Esate garsus dėl savo viešų akcijų prieš nacionalistus. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę Lietuvą?
– Esu savojo gimto kaimo nacionalistas (be nacionalizmo). Tas kaimas, žvelgiant plačiau, yra dabartinės Lietuvos alfa ir omega, kitaip, dabartinė Lietuva yra to kaimo vaikas... Tas kaimas yra dviem galvom didesnis ir nejaučia jokio komplekso, kurį bando kompensuoti dėl karjeros per galvą lipantys populistai ultrapatriotai. Žinoma, toks buitinis fašizmas yra skaudus ir kvailas, kaip bet kuris kitas buitinis chuliganizmas.
Garsus lietuvių fotomenininkas, praleidęs 22 metus Niujorke, grįžo namolio ir įsikūrė civilizacijos beveik nepaliestame kaime. Kai jo paklausė apie problemas, nuo kurių jis bėgo, jis atsakė: „Problemos liko, bet aš jas peradresavau joms pačioms.“ Iš tiesų, problemos visai kitos: Lietuvos nėra, bandymas mums primesti lokalines problemas ir ribas tėra globalizmo viešųjų ryšių akcija.
Gyventi užkampyje – menas
– Gyvenate Prancūzijoje – kas čia Jums labiausiai patinka ir kodėl ją pasirinkote savo dabartine gyvenimo vieta?
– Prancūzija pasirinko mane. Senovės graikų filosofas Aristotelis 20 metų sekiojo paskui savo mokytoją Platoną, tai ir aš ketinau panašiai prakusti. Išėjo kitaip: „apsikroviau“ (duskit, pavyduoliai) vaikais, netikėtai pasitraukė mokytojas... Kartą vakariniame laikraštyje perskaičiau avangardisto Vautier biografiją ir jo „žinutę“, kad gyventi užkampyje – menas. Kitą dieną išlipau iš traukinio Nicoje ir patraukiau į to avangardisto dirbtuvę. Susitikom... Gal už kokių penkerių metų priėmė į savo komandą grandiozinei parodai-koncertui Paryžiuje. Anksčiau čia patiko viskas, arba nepatiko niekas – turėjau neatbukusius jutimo organus, kurie po šitiek metų paprasčiausiai abejingi viskam, kas žmogiška.
– Ar Jums egzistuoja žodis „emigrantas“, ar esate labiau pasaulio pilietis?
– Nei emigrantas, nei pasaulio pilietis. Visiem trim šito sakinio žodžiams kibčiau į atlapus. Įžūlus pasidariau, praradęs tėvynę...
– Kokia yra Nica, kurioje gyvenate, kokie Jums atrodo prancūzai ir prancūziška kultūra?
– O kodėl ne prancūzės? Vyrai savo kompanijose kalba tik apie komerciją. Netgi išgėrę, netgi kaip reikiant... Juokais sakoma, kad Prancūzijos pietūs – nukaršėlių valda ir kapinių priebutis. Nica – išimtis. Lengva palyginti su Vilnium: abu miestai turi beveik tiek pat gyventojų, tiek pat studentų.
Dar gūdžiais tarybiniais laikais Vilniuje turėjom ir skaitėm bent tris dienraščius, Nicoje vienintelis „Nice-matin“ apžergęs net ir kaimyninius departamentus. Oficialios, fasadinės informacijos pilnas internetas, o ne spauda... Klimatas švelnus, švelni korupcija (niciečiai pradeda atrast, kad prieš pusantro šimtmečio jie kalbėjo kita kalba, turėjo valstybingumą ir galbūt ne visai teisėtai ir kilniai jį prarado). Jie išlepę ir, lyginant su atšiauria ir istoriškai vėtyta ir mėtyta Lietuva, labai išlepę. Moterys čia, beje, kietesnės už vyrus. Atvažiuokit...
– Ar ketinate grįžti gyventi į Lietuvą?
– Vienareikšmiškai: taip! – vargo išvaryto juodnugario atsakymas. Ketinu, svajoju, viliuosi – amžino studento svaičiojimai.