Delfi TV laidos „Pasaulio lietuvių žinios“ kūrėjai šalies vadovui uždavė klausimus, kuriais gyvena pasaulio lietuviai – nuo lituanistinio švietimo, gimtosios kalbos palaikymo iki pilietybės išsaugojimo. Pokalbis aprėpia ir asmenines Prezidento patirtis, nukelia į laikus, kai jis pats ne vieną mėnesį buvo toli nuo Lietuvos.
– Prezidente, kaip manote, kiek privati piliečių iniciatyva yra svarbi jungiant po pasaulį išsibarsčiusius proaktyvius tautiečius?
– Turime daug įvairių projektų, susijusių su vyresnių kartų, dar po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą palikusių žmonių, iniciatyva ir pilietine galia. Pavyzdžiui, Kazickų šeimos fondas, Stanley Balzeko lietuvių kultūros muziejus. Žinoma, turime ir visiškai naujų iniciatyvų. Man labai imponuoja Italijos lietuvių virtualios lituanistinės mokyklos idėja, kuri yra universali. Ji tartum galėtų būti skirta pirmiausia Italijoje esantiems vaikučiams, bet kadangi gyvename nuotolinio mokymosi laikotarpiu ir tikrai naudojamės šiuolaikinėmis technologijomis, tai ši mokykla yra prieinama visiems vaikams, nesvarbu, kur jie gyventų.
Manau, metas kalbėti ir apie tai, kiek Lietuvos mokyklos šiandien yra pasirengusios atsiverti užsienyje esantiems vaikams. Toks poreikis yra. Yra tėvų, auginančių vaikus mišriose šeimose arba tiesiog užsienyje gyvenanti lietuvių šeima nori ugdyti vaikus lietuvybės dvasia. Lietuva pirmiausia turėtų pasirūpinti, kad norintys ir turintys poreikį mokytis lietuviškai turėtų ir galimybę, nesvarbu, kur jie šiuo metu gyvena.
– Kokia Jūsų nuomonė apie lituanistinio švietimo prasmę užsienyje gyvenantiems lietuviams?
– Globalus pasaulis yra savotiška centrifuga. Ji įtraukia mus į tam tikrą kultūros orbitą, kuri pirmiausia turbūt yra tos šalies, kurioje gyveni. Stebi televiziją, matai, kaip žmonės gyvena, galbūt perimi tam tikrus papročius ar tradicijas. Ne paslaptis, gal kažkas norėtų ir supanašėti su ta aplinka. Perimti elgesio standartus ir normas, greičiau integruotis į tenykštę visuomenę. Ir ypač jaunoji karta, kuri tai daro labai natūraliai, lengvai patekdama į bendraamžių būrį ir greitai išmokdama kalbas, galbūt kartais pradeda jausti, kad lietuvybės dvasia yra tai, ko šiandien nereikia, galima be to išsiversti. Tačiau, jeigu jaunas žmogus pernelyg greitai susitapatina su aplinka, jis gali prarasti ryšį, kuris šiandien gal neatrodo svarbus, bet kuris, galimas daiktas, gali būti prarastas amžiams.
Todėl labai svarbu, kad tėveliai savo pilietiškumą, patriotiškumą, Tėvynės meilę stengtųsi įskiepyti vaikui nuo mažų dienų. Kad jam lietuvių kalbos mokymasis, istorijos, papročių pažinimas netaptų kažkokia nemalonia našta, kai reikia mokytis šeštadieniais arba sekmadieniais, bet kad tai būtų natūralu. Aš tikrai žinau daug pavyzdžių, kai vaikučiams lituanistinis švietimas visiškai patinka. Ypač, jei organizuota patrauklia forma, tada mažiesiems patinka mokytis lietuvių kalbos, net jei tuo metu jie galėtų lakstyti kieme ir žaisti futbolą.
– Aktualų klausimą Lietuvos Respublikos Prezidentui nori perduoti ištikimi TV programos „Pasaulio lietuvių žinios“ žiūrovai bei reporteriai, kurie dažnai yra ne tik bendruomenės veiklos vaizdo metraštininkai (nuo JAV iki Australijos), bet ir aktyvūs ryšio su Lietuvos valstybe ir jos institucijomis gerinimo entuziastai. Jie klausia, ar nevertėtų Lietuvoje atkurti atskirą instituciją, kurios prioritetas būtų ryšiai su pasaulyje gyvenančiais Lietuvos piliečiais?
– Nežinau, ar tai yra būtent tokiu biurokratiniu būdu išsprendžiama problema. Vis dėlto nebūtinai tai, kad bus sukurtas specialus nepriklausomas departamentas, automatiškai reiškia, kad mes pasaulio lietuviais rūpinsimės daugiau, o jei šios funkcijos paskirstytos per įvairias ministerijas, tai tartum dėmesys išsiskaido ir prioritetas sumažėja. Mes studijavome valstybių, kurių diaspora užsienyje yra didelė, t.y. Lenkijos, Airijos, pavyzdžius. Iš tikrųjų problema yra sprendžiama įkuriant stiprų darinį Užsienio reikalų ministerijoje, kuris gerai išmano visus šiuos klausimus ir kuris galėtų puikiausiai tas problemas spręsti.
Pirmiausia mes turime palaikyti gyvąjį ryšį su mūsų tautiečiais, gyvenančiais užsienyje, padėti jiems suprasti bei niekada nepamiršti, kad jie yra šitos tautos dalis. Mes visada norime jaustis vieninga Lietuva, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje bebūtume.
Puikiai prisimenu savo vizitus ir keliones į Londoną du kartus dar prezidento rinkimų kampanijos metu. Labai neformaliai bendravome su tautiečiais, lankiausi „Bernelių užeigoje“. Kalbėjome apie tai, kas kasdien rūpi žmonėms, kada jie planuoja grįžti į Lietuvą, kaip dažnai apsilanko Lietuvoje ir kas joje liko iš giminaičių, kokios pagrindinės problemos, kaip vaikučiams sekasi. Manau, kad tokį ryšį turėtų palaikyti daugelis, ne tik Lietuvos politikai, bet Lietuvos žmonės. Ir tikrai palaiko, aš tuo neabejoju. Tokiu būdu mes galime padėti suprasti, kad jūs esate mums svarbūs. Visi tautiečiai, kurie šiuo metu gyvena kitose šalyse, nėra pamiršti. Ir oficialiosios valdžios sprendimai yra motyvuoti tuo, kad mes norime ryšį išsaugoti. Nenorime atsiriboti, mes norime jaustis viena Lietuva. Rinkimų apygardos suformavimas pasaulio lietuviams yra labai svarbus žingsnis ir, svarbiausia, tai yra pažadas. Tiek aš, tiek ir kai kurie kiti kandidatai į prezidentus šį pažadą teikė.
Mes jį įgyvendinome ir aš manau, kad būtent aktyvus žmonių dalyvavimas prezidento rinkimuose padėjo suformuoti apygardą ir padėjo tai apygardai išsirinkti savo atstovą. Tai yra gerbiama ponia Aušrinė Armonaitė, kuri užėmė Ekonomikos ir inovacijų ministro poziciją. Tačiau aš nemanyčiau, kad tokiu atveju ji nutolo nuo pasaulio lietuvių reikalų. Kaip šios ministerijos vadovė ji įgyja naujų ir labai svarbių svertų savo veikloje, kurie gali tą ryšį tarp mūsų sustiprinti. Turiu omenyje tokias institucijas kaip „Versli Lietuva“, „Investuok Lietuvoje“, „Keliauk Lietuvoje“, kurios yra pavaldžios Ekonomikos ir inovacijų ministerijai. Aktyvizuodama jas ir panaudodama jų resursus būtent šiam tikslui, ji gali pasiekti labai daug ir savo rinkiminius pažadus rinkėjams vykdyti.
– Nors 2019-ųjų referendumas dėl pilietybės išsaugojimo įvyko, tačiau balsų pokyčiams pritrūko. Visgi net 70 proc. balsavusiųjų pasisakė už pilietybės išsaugojimą. Kokias perspektyvas artimiausioje ateityje matote dėl pilietybės išsaugojimo?
– Teisingai pastebėjote, kad iš tikrųjų nėra neigiamo žmonių nusistatymo dėl pilietybės išsaugojimo. Daugiau kaip 70 proc. akivaizdžiai ir aiškiai pasisakė UŽ. Tiesiog mūsų referendumo įstatymai yra pakankamai griežti ir be vieningo nusistatymo dar reikalauja ir aktyvaus dalyvavimo. Tokio arba didesnio, nei vidutiniškai įprasta, dalyvavimo pristigo. Manau, kad mes vis dėlto nieko nepraradome, fiksavome faktą, kad tauta pasisako už pilietybės išsaugojimą kitų šalių pilietybę priėmusiems mūsų žmonėms ir tai yra svarbiausia. Dabar, manau, egzistuoja visos prielaidos. Kaip žinote, naujam referendumui organizuoti reikia 300 tūkst. parašų arba 71 Seimo nario balso. Tokį referendumą mes turime galimybę organizuoti, pavyzdžiui, suderindami su 2024-aisiais įvyksiančiais rinkimais, kadangi tai būtų administraciškai paprasčiau. Svarbiausia, kad praeis tam tikras laiko tarpas ir mes vėl galėsime pasitikrinti mūsų žmonių nuotaiką, kaip jie žvelgia į šį sprendimą. Aš esu įsitikinęs, kad požiūris į pilietybės išsaugojimą Lietuvoje tampa vis palankesnis. Tikrai vis daugiau žmonių susiduria su šia dilema arba su šiuo klausimu. Ir kuomet tu įgyji asmeninį santykį su tuo, pradedi žvelgti į šią problemą kitomis, platesnėmis akimis. Aš tikrai esu optimistas ir, manau, kad prie šio klausimo mes ateityje sugrįšime.
– Jūsų Ekscelencija, kas Jums sudaro lietuvišką tapatumą, t.y. asmens, tautos, valstybės identiteto savybės globaliame pasaulyje. Kokią lietuviškos tapatybės ašį matote dabar ir ateityje?
– Turbūt būtų keista, jei sakyčiau, kad kalba nesudaro. Manau, kalba leidžia mums išlikti lietuvių kultūros orbitoje ir tai yra be galo svarbus dalykas. Todėl, kai kalbame apie lietuvių kalbą, aš tikrai manau, kad pirmiausia ji leidžia likti toje informacinėje, emocinėje erdvėje, kuri ir yra lietuvybė. Kuri leidžia sekti naujienas, tendencijas, net visuomenės nuotaikas žymiai geriau, nei žmogui, kuris labai domisi Lietuvos procesais ir įvykiais, bet kalba vien tik užsienio kalbomis.
Taip pat tai yra, žinoma, tokie dalykai, kurie įgyjami su motinos pienu. Tai pojūtis būti lietuviu, emociškai prisirišti prie Lietuvos, jos gamtos. Kai jūs atsistojate prie didelio pasaulio žemėlapio, atrodo, bet kuriam jo taškui esate indiferentiškas. Jūs galite tyrinėti skirtingų valstybių sostines ir teritorijas, bet kai jūsų pirštas ar akis sustoja ties Lietuva, vis tiek tuo metu širdis pradeda plakti tankiau. Ir tai sunkiai nusakoma, bet tai yra būtent tai, ką aš vadinu būti ir jaustis lietuviu, elgtis taip, kad Lietuvai būtų geriau.
Mano asmeninė patirtis taip pat susijusi su tuo, kad pusantrų metų buvau išvykęs į Vokietiją. Ten studijavau ir tuo pat metu rašiau mokslinį darbą, disertaciją. Nors tai buvo jau gana seniai ir aš tikrai buvau jaunas žmogus, praėjus maždaug vieneriems metams supratau, kad kitą kartą aš jau negalėsiu ilgai būti užsienio šalyje ir neatvykti į Lietuvą. Tai buvo natūraliai atėjęs jausmas ir emocija, kad vis dėlto nepaisant visko man geriausia namuose. Ir kad grįžęs į namus aš ilgam laikui iš jų jau nebeišvažiuosiu. Ir tai nebus jokia auka, tiesiog darau tai, kas man yra geriausia. Aš geriausiai jaučiuosi toje vietoje, kurioje esu gimęs. Tačiau suprantu, kad yra skirtingų žmonių nuomonių ir nuotaikų. Turbūt kiekvienas renkasi savo kelią ir aš visiškai supratingai į tai žvelgiu.
Kita vertus, yra dalykų, kurių būdamas svečioje šalyje negali pajausti. Man tie dalykai buvo be galo svarbūs. Šiandien gyvename tokiame pasaulyje, kai jaunimas studijuoja, mokosi, dirba, važuoja, domisi kitomis valstybėmis, apsigyvena ten. Ne paslaptis, kad abi mano dukros šiuo metu išvykusios į užsienio valstybes – viena dirba, kita studijuoja. Man labai įdomu, ar tos nuotaikos, kurias kažkada jaučiau aš, atsikartoja jau kitoje kartoje. Ir aš girdžiu, kad ir viena, ir kita dukra sako, kad taip, tikrai, tėveli, ir mokytis, ir dirbti čia yra nepaprastai plačios galimybės, bet vis dėlto aš neįsivaizduoju savo ateities ne Lietuvoje. Toks jų pasirinkimas. Manau, kad kiekvienas turime galimybę rinktis, nes šiandien šis pasirinkimas nėra dramatiškas. Žmogus, nesvarbu, kokioje vietoje jis begyventų, yra lietuvis, jei jis lietuvis pagal jauseną, prisirišimą prie Tėvynės. Gali atsitikti ir taip, kad Lietuvoje gyvendamas nebūsi iki galo lietuvis, jei susvetimėji. Tampi žmogus, kuris gyvena tik tam tikroje geografinėje vietoje. Labai norėtųsi, kad tai žmonėms nutiktų kuo rečiau. Susvetimėdami jie labai nuskriaudžia save. Netenka vienos didelės dalies savo tapatybės, kuri vadinasi Tėvynės meilė.
– Atskleiskite, o kokiomis mintimis iš pradžių vykote į Vokietiją?
– Intencijos nebuvo pasilikti. Tuo metu tikrai energija buvo labai didelė, buvau tartum savotiška kempinė, kuri traukia į save žinias. Išvykau dar kaip sovietinis ekonomistas, grįžau kaip rinkos ekonomistas. Buvo lūžio metai. Man tai buvo unikali proga labai greitai persikvalifikuoti. Tam tikra prasme tada aš uždėjau fundamentą visam tolimesniam savo gyvenimui, kuris yra savotiška refleksija arba panaudojimas bagažo, kurį tuo metu aš rinkau labai intensyviai. Visos mano svajos, visi ateities planai buvo susiję su Lietuva. Studijos man buvo tik įžanga į tolesnį gyvenimą ir, mano požiūriu, savo galimybe pasinaudojau 101 procentu.
– Kaip manote, kiek svarbu, kad studijuoti svetur lietuviai vyktų ir dabar, kokią naudą tai teikia Lietuvos ateičiai?
– Žinote, šiuo metu matau daug lietuvaičių, dirbančių Kembridže, Oksforde, įvairiose laboratorijose. Matau dar gana jaunų žmonių, pasiekusių tikrai didelių karjeros aukštumų. Jie yra tokie patys lietuviai dirbdami tose laboratorijose ir galvodami, kaip šias idėjas būtų galima realizuoti Lietuvoje. Kaip būtų galima užmegzti bendradarbiavimą su mokslininkais Lietuvoje? O kai kurie iš jų grįžta čia, į mūsų Gyvybės mokslų centrą, ir vadovauja mūsų laboratorijoms, nes, ačiū Dievui, mes turime padarę tikrai didelį šuolį šioje srityje. Turime reikalingą infrastruktūrą, įrangą ir tikrai šiandien jau nebėra taip, kad savo darbą kaip mokslininkas profesionalas gali dirbti vien tik užsienyje. Tai gali daryti ir Lietuvoje. Tai mane tikrai labai džiugina. Matau naują kartą lietuvių, kurie jau tikrai labai daug pasiekė profesiniame gyvenime ir nebūtinai moksle. Versle yra labai daug gražių pavyzdžių. Minėtame Londone lankiausi odontologijos klinikoje, įkurtoje mūsų lietuvaičių. Klinika plečiasi į kitas veiklos sritis. Lietuviai tarpusavyje užmezga verslo ryšius. Taigi mes tikrai turime daug gražių organizacijų. Burtis į oficialias organizacijas yra viena reikalo pusė, kita – verslo, sporto, kultūros organizacijos, kurios vienija lietuvius kitu pagrindu. Ir tai yra lygiavertis vienijimasis, kuris padeda jausti buvimą kartu ir daryti kartu gerus darbus tiek sau, tiek Lietuvai.
– Ko norėtumėte palinkėti mūsų laidos žiūrovams, išsibarsčiusiems po visą platų pasaulį?
– Galima logiškai pratęsti tai, apie ką kalbėjau – jaustis lietuviais, nes tai yra tikrai geras jausmas. Tai yra jausmas, kad turi gyvas šaknis ir nesvarbu, kurioje dirvoje šaknys būtų, bet jos yra lietuviškos. Jos padeda nenutraukti ryšio su Tėvyne. Aš visada pasisakau už tai, kad stengtumės vieni kitus geriau pažinti. Keliaukime vieni pas kitus, įtraukime vieni kitus į tai, kas mums yra svarbu. Tai gali būti meno kolektyvas ar sporto komanda. Tai gali būti tiesiog gražus renginys, kuriame dalyvaujame mes, važiuojantys iš Lietuvos į kitą šalį, arba pasaulio lietuviai, atvykstantys į Lietuvą. Per savo žmonos Dianos veiklą man ypač tenka susipažinti su lituanistiniu judėjimu. Lietuvių vaikai kiekvieną vasarą atvysta į Lietuvą, praleidžia čia kažkiek laiko, geriau pažįsta šalį, išsiveža labai daug stiprių įspūdžių.
Tie įspūdžiai neišblėsta sugrįžus į savo gyvenamąją vietą. Prisiminimas apie Lietuvą, žinoma, galbūt apauga tam tikra romantine aureole, bet tai irgi yra gerai. Tėvynės meilė ir yra pirmiausia romantinis jausmas. Tai yra platoniškas jausmas, kuris gali sukurti labai daug gerų dalykų, kai jis mobilizuoja žmogaus dvasią, energiją, veiksmus. Ir aš tikiu, kad lietuvybei atsidavusių žmonių nereikia sieti tik su kažkuriomis kartomis, kurios esą turėjo stipresnius jausmus po Antrojo pasaulinio karo, o po to tas jausmas tartum blėso. Matau labai daug gražių pavyzdžių dabartinėse kartose, kai jauni, energingi žmonės tiesiog ima daryti dalykus, kurių galbūt galėtų nedaryti, o atsiduoti savo profesijai ar šeimos rūpesčiams. Tačiau juose kirba jausmas, kuris yra svarbiausias dalykas. Sielos nerimas, kuris vadinamas – būti lietuviu. Tai yra svarbiausias dalykas, stumiantis į priekį. Tiesiog nepraraskime šio jausmo ir būkime vienos didelės šeimos dalimi.
Pasaulio lietuvių žinios
Dar daugiau įdomybių apie pasaulio lietuvius – kiekvieną penktadienį 18.30 val. nemokamame televizijos kanale Delfi TV laidoje „Pasaulio lietuvių žinios“. Taip pat visas laidas galite peržiūrėti Jums patogiu laiku pagrindiniame naujienų portale Lietuvoje Delfi.lt