- Savo nuomonę apie emigraciją ar migraciją apskritai jau pasakė, ir ne kartą, sociologai, politikai, istorikai, apžvalgininkai, psichologai, net kalbininkai. O ką apie masinę lietuvių emigraciją mano filosofai? Kaip vertinate šį reiškinį jūs?
- Daugeliu atvejų migracijos reiškinys rodo, kad ideologiniai diskursai, taip pat ir tradicija, kurie steigia, įgalioja ir apklausia subjektus, yra pakankamai laisvi ir legitimuoja atvirumą, judėjimą. T.y. nežiūrint visų pokalbių apie patriotizmą, kalbos ir žemės šventumą, apie pareigą tėvynei, asmenys pasirenka kitas šalis, kitas galimybes. Tai rodo, kad lietuvių mitai, legendos, švietimo sistema, kultūros institucijos, piliečių santalkos, religinės bendruomenės nėra pakankamai įtakingos, veiklios, patrauklios, jos nevirto stipriais ir natūraliais traukos centrais, dėl ko asmenys būtų pasilikę.
Išvažiavus ir patyrus kitokių ideologijų interpeliaciją asmenys vien jau dėl savo persikėlimo įgyja šiokią tokią transgresijos patirtį: gebėjimą keisti savo tapatybę ir išvengti represyvaus įtikinėjimo bei noro paklusti. Sovietų Sąjunga, laimėjusi II pasaulinį karą, susidūrė su kareivių, turinčių Vakarų civilizacijos patirtį, nors ir visai minimalią, problema. Jie tapo laisvesni nei to norėjo totalitarinis režimas. Grįžtantys iš fronto kariai kėlė pavojų stalinizmui ir todėl buvo dar kelis metus užtęsta jų tarnyba kariuomenėje, vėliau jiems buvo skiriamas papildomas dėmesys ir taikomos sankcijos dėl didesnio nei įprasta laisvumo.
Darbas kaip ir studijos užsienyje išlaisvina subjektus ne mažiau nei radikali kritika. Todėl įvairiausio tipo migracija – darbo, studijų, šeimyninė, religinė ir kt. - yra pilietiškumo, demokratijos ir kultūrinės įvairovės raidos šansas, egzistenciškai svarbi transgresijos, kitumo ir atvirumo kultūrų dialogui patirtis.
Migracija taip pat yra politinio pareiškimo forma, kuri pabrėžia esamų socialinių ir ekonominių santykių valstybėje nepriimtinumą tam tikrų sluoksnių žmonėms. Neabejotina, kad tai yra viena radikaliausių protesto/pritarimo formų, pirmiausiai nurodanti nepriimtinus (emigracija) ir priimtinus (imigracija) modernizacijos būdus. Tačiau migracijos fenomeną lemia ne tik racionalūs veiksniai: diskursai, ideologijos, ekonominė, socialinė ar kultūros politika. (E/i)migracija taip pat yra susijusi su mitiniu, religiniu, ideologiniu mąstymu ir jų puoselėjamomis vertybėmis, teisingumo vaizdiniais.
Šiuo atveju mitą patvirtinanti kelionė į savo šventąją žemę, į išsvajotos santvarkos šalį tik sustiprina religiją ar ideologiją ir neatlieka išlaisvinančios, o veikiau, patvirtinančią tapatybę funkciją. Pagaliau migracijos reiškinys užtikrina veiksmingą idėjų, idealų difuziją, kultūrų tarpusavio interpretacijas, žmonijos bendrabūvį bei gana tolygią pasaulio modernizaciją. Gąsdinti piliečius, darbdavius, mokyklas ir universitetus migracijos problemomis vadinasi kurti propagandinį įvaizdį apie kažkokį neva iracionalų daugelio piliečių veiksmą, vietoje to, kad kritiškai analizuoti savas modernizacijos problemas švietimo, kultūros, socialiniame ir kituose sektoriuose.
- Buvote Šiaulių universiteto (ŠU) Humanitarinio fakulteto Filosofijos katedros vedėjas, dabar dėstytojaujate Vytauto Didžiojoje Universitete (VDU). Jūsų studentai emigruoja? Kalba apie tai universitete? Ar emigraciją jie laiko ar laikė vieninteliu keliu ar tik viena iš alternatyvų?
- Taip, šiuo metu jau esu VDU Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas, tačiau ir dabar bei tuo metu, kai vadovavau ŠU Filosofijos katedrai pirmiausiai įtikinėdavau beveik visus studentus, kone asmeniškai, būtinai pasinaudoti „Erasmus“ programos galimybėmis. Ja pasinaudojus, skatindavau/skatinu prašyti kitų šalių fondų paramos dar kartą išvykti semestrui ar metams studijuoti į užsienį. Beveik visais atvejais toks jų tarptautinis aktyvumas gerokai sustiprina ne tik studentų užsienio kalbų mokėjimą, bet ir smarkiai išplečia jų pasaulio patirtį, keičia studentų egzistencinę savimonę, skatina jų pilietinę savivertę.
Kai kurie iš jų, palyginus nedaug, keli asmenys iš dvidešimtis studentų grupės, ryždavosi/ryžtasi ilgesnei emigracijai. Tačiau jei universitetas ir studentų savivalda sukuria stiprius alumni ryšius, – tie išvykėliai, jei tik jie naudojasi moderniomis komunikacijos priemonėmis, nėra prarandami, nenutrūksta su jais ryšiai. Iš esmės vien jau internetinė programa „Skype“ su labai pigių pokalbių ir vaizdo transliacijos galimybe nuolatos suburia buvusius draugus, internacionalizuoja visų jų patirtį, skatina jų bendruomeninius jausmus.
Naujosios technologijos migracijos fobijas gali paversti Lietuvos galimybėmis, padidinti šalies saugumą, patrauklumą, užtikrinti laisvą kritiką. Tačiau tam, kad tai būtų pasiekta, svarbu, kad jau mokyklose, vyresnėse klasėse būtų mokomasi naudotis naujųjų medijų sukurtomis bendravimo ir bendradarbiavimo priemonėmis, naujosiomis technologijomis, kurios išlaisvina asmenis ne tik judėti po visą pasaulį, bet ir pasilikti su savo senaisiais ir naujaisiais draugais on line.
- O kaip vertinate tą tikrą, ar ne visai, susipriešinimą tarp išvykusiųjų ir likusiųjų čia?
- Susipriešinimas tarp išvykusių ir likusių yra veikiau ideologinis konstruktas, nei tikrovė. Jį skatina negatyvūs pasisakymai apie migracijos keliamas grėsmes. Tokius pokalbius daugiausiai skatina asmenys atsakingi už pensijų kaupimo fondus, pensininkai ir greitu metu gausiantys pensiją asmenys. Sukurtasis baubas apie migraciją pirmiausiai skirtas paveikti šiuos „rizikos grupės“ asmenis, manipuliuoti jais. Vietoje to, kad būtų galvojama, kaip reikėtų keisti socialinės rūpybos ir mokesčių politiką globalizacijos, tinklinės visuomenės, dinamiškos migracijos amžiuje, daugiau dėmesio skiriama šiam negatyviam grupių supriešinimui.
Akivaizdu, kad tokia politika parodo jauniems asmenims tik tai, kad jie turi kažkam mokėti, kažką abstraktaus išlaikyti, neįrodant kodėl jaunimui turėtų būti tai įdomu ir perspektyvu, kodėl reikėtų užlaikyti seną mokesčių sistemą ir XX amžiaus kilmės vertybes. O apie pensinio amžiaus žmonių migraciją, kuri taip pat nėra maža – beveik nekalbama.
Vis dėlto ES šalys bando užtikrinti migruojančių asmenų pensijų kaupimą specialiais įstatymas, susieti judėjimą ir socialines garantijas visoje ES teritorijoje. Tai yra sprendžiama problema. Kitas baubas, kuris yra piešiamas, tai apolitiškumas ir patriotizmo praradimas. Tačiau tik sutvarkykime internetinio balsavimo sistemą ir ją legalizuokime ir daugelis minėtų problemų išsispręs. O kalbant apie draugų bendruomenes ir šiuolaikines komunikacijas – migracija daro vis menkesnį poveikį jų tarpusavio santykiams, o elektroniniai pokalbiai tampa kaskart turtingesni.
- Kaip manote, kas sunkiau, išvykti ar grįžti?
- Išvykimo yra patiriamas stresas, nutraukiamos egzistenciškai reikšmingos šaknys, kurį laiką trūkinėja bendravimo ryšiai (kol jie įgauna naują formą), patiriama depresija, ypatingai susijusi su rūpesčio ir globos poreikiu, kuriuos pakeisti elektroninėmis priemonėms dar labai sunku arba visai neįmanoma. Tačiau tai nėra išskirtinė emigracijos problema. Tą patį patiria asmenys, išvykstantys gyventi iš vieno miesto į kitą, iš kaimo aplinkos į urbanistinę. Tokius depresijos, dvasinio ir egzistencinio lūžio paveikslus piešė dar Bronius Radzevičius „Priešaušrio vieškeliuose“. Šis trūkis ir yra didysis skausmas.
Išvykti visados yra sunkiau. Tačiau, jau po daugelio metų grįžimas į tėvynę taip pat yra išvykimas. Pagalvokime apie tuos, kurie gimė Sibire (aš pats gimiau Vorkutoje), ar dabar gimė Dubline, Londone - kas jiems yra grįžimas? Ar tik nesusipainiosime atsakinėdami. Ir ar grįžimas nėra tik mūsų geidžiama ir diktuojama elgesio forma? Jei kalbėtume kitaip: grįžti ten, kur tavo artimų draugų ir bendraminčių ratas, kur tavo artimieji ir tavo svarbiausios veiklos, tada grįžimas iš tiesų yra malonus. Tačiau tai nebūtinai yra grįžimas į ideologijos ženklais pažymėtas teritorijas.
- Kartą vienas psichoterapeutas pasakė, kad imigrantai ir net jų vaikai negali būti laimingi, laimę galbūt pavyks pasiekti tik trečiajai imigrantų kartai. Ką jūs apie tai manote?
- Tokia laimės interpretacija yra labai mechaninė: sudėjai kelis statistinius ir laiko dėmenis ir gavai laimę. Daugelis kartų gyvenančių savo gimtojoje žemėje nepatiria laimės, o ir viena, pirmoji karta pabėgusi nuo persekiojimų, ekonominio nepritekliaus, alkoholizmo liūno, kasdieninių intrigų jaučiasi laiminga. Juk laimė veikiau yra susijusi su globa, meile, rūpesčiu, kūryba, o ne su genais ar teritorija.
- Lietuviai gan skaudžiai reaguoja į pranešimus, kad tautiečiai užsienyje skriaudžiami, diskriminuojami ar pan., tačiau patys kitokiems, čia Lietuvoje gyvenantiems nėra labai tolerantiški. Apklausos rodo, kad ir imigracijos lietuviai visai nelaukia ir nenori. Kodėl tokie dvigubi standartai?
- Nacionalizmo ir nepakantos kitumui amžius Europoje prasidėjo dar XVIII-XIX šimtmečiais kartu su visuotine industrializacija ir masių žmogaus gimimu. Baimė dėl darbo netekties ir su tuo susijusios gerovės ir šiandien skatina įvairiausias ksenofobijos formas. Taip yra ne tik Lietuvoje.
Su darbo vertės vaizdiniais, kurie iš esmės atitinka tradicinę industrinę ideologiją, yra susietas nacionalizmas visose ES šalyse, tuo naudojasi visos ultradešiniosios, o kartais ir ultrakairiosios politinės jėgos. Jie skatina nepakantą ir baimes dėl atvykėlių, dėl mažėjančių atlyginimų ir augančios bedarbystės, dėl nusikalstamumo, dėl teršiamos gimtosios kalbos, dėl santuokų „purvinumo“ ir pan. Dauguma šių kaltinimų nėra pagrįsti, nes atvykėlių bendruomenės būna palyginus silpnos, išgąsdintos ir ilgą laiką vengia ir kenčia nuo vietinio, „tautinio“ nusikalstamumo. Tačiau nėra įvertinamos atvykusiųjų sukuriamos naujos galimybės ar jų sukuriamas gerovės mastas, dėl kurio visos išsivysčiusios šalys bando prisivilioti tam tikras migrantų klases. O jei pažvelgsime į kūrybinių industrijų bei aukštųjų technologijų sektorius, pastebėsime, kad naujosios pramonės rūšys visokeriopai investuoja ir palaiko kultūrinės ir tautinės įvairovės politiką, daugiau dėmesio skirdamos ne nacionalumui, o gebėjimams, modernizaciniam atvirumui. Pagaliau ir Lietuva šiandien tampa vis labiau tinkline šalimi, daug didesnė nei mylimas Nemuno kraštas, su galimybe grįžti namo ir su tikimybe gebėti spręsti savo šalies politinius, kultūrinius, švietimo klausimus nuotoliniu būdu.
- Dar viena girdėta teorija, kad emigracija tarsi užkoduota lietuvių genuose ar istorinėje atmintyje. Kaip vertinate tokius teiginius?
Etnogenezės teorijos kūrėjas Levas Gumiliovas tautų judėjimą sieja „pasionarijais“ – masinėmis nesąmoningo aktyvumo, aistringumo bangomis, kurios vienu metu skatina didelius žmonių būrius judėti tam tikromis kryptimis, tik iš dalies tai paaiškinant ekonominiais argumentais. Manau, kad ši teorija gerokai supaprastina demografijos, ekonomikos, santvarkos ir viešpataujančių mitų ar religijų tarpusavio santykius, kurių pakaktų paaiškinti daugeliui tautų persikėlimų.
Tiesa, istoriniai geopolitiniai mitai laibai veikia žmonių motyvaciją, o tautos kolektyvinė atmintis tik sustiprina tokią politinę ar valstybės mitologiją. Apie tai rašė E. Cassireris, R. Girardetas, R. Bartas ir kiti autoriai. Ir jei „genų kodus“ reikėtų kritikuoti dėl jų semiotinio nepagrįstumo, politinių mitų įtaką reikėtų nagrinėti dėmesingai.
- Emigruojama ne tik dirbti ir uždirbti, bet ir kurti, išvyksta menininkai, intelektualai. Tai būtinybė, neišvengiamybė ar bėgimas?
- Dažnai menininkai juda pagal kūrybinių industrijų klasterizacijos, kitaip tariant, traukos centrų veikimo principą. Šiandien tik plati menininkų kooperacija padeda sukurti reikšmingus, iškilius meno kūrinius: kino filmus, atlikti didžiąsias operas, realizuoti plačius meninius projektus, užtikrinti novacijų pripažinimą, rasti bendrakalbius. Kita vertus, menininkai bėga iš vietų, kur didelė netolerancija bohemai, kur stipri ksenofobija, homofobija, rasizmas. Visa tai trukdo laisvam kūrėjų bendradarbiavimui ir turiningai kooperacijai. Gamtos, fizikos matematikos, technologijų mokslų atstovams yra reikalingos specialios, brangiai kainuojančios laboratorijos, kurių Lietuvoje labai stokojama. Menininkams yra svarbi laisva, plati ir trumpalaikė kooperacija, greitas naujų ryšių kūrimas ir ardymas, o technologijų mokslų atstovams yra reikšmingos šiuolaikinės tyrinėjimų priemonės ir vienminčių komandos. Tik humanitarai mažiau įtraukiami į šį migracijos srautą. Tačiau didėjantis lietuvių kiekis užsienyje, kurie mielai palaiko bendradarbiavimą, nuotolinę kooperaciją, neišvengiamai paskatins ir platesnį humanitarų (ne tik vertėjų) tarptautinį judėjimą.