Dabar R. Bartkus sako, kad namais jam galėtų tapti bet kuris pasaulio kampelis. Vis dėlto lapkričio 8-tą dieną „Titaniko“ galerijoje savo tapybos darbų parodą atidarysiantis menininkas - išskirtinis svečias jau ir savo tėvynėje.
- Ar tuomet, prieš dvidešimtmetį, už Atlanto vykote ilgam? Kokius tikslus buvote išsikėlęs?
- Turėjau labai aiškų tikslą - nė dienos ilgiau negyventi Sovietų Sąjungoje. Ir taip toje nesąmonėje pragyvenau beveik 30 metų, mano supratimu, tikrai per ilgai. Iš dabartinės perspektyvos galiu vertinti unikalią diktatūroje įgautą patirtį, bet, kaip sakoma, gero po truputį.
Situacija pasikeitė Lietuvai tapus nepriklausoma, tačiau mano Lietuvos ateities vizija, matyt, labai skyrėsi nuo daugumos Lietuvos piliečių vizijos. Glumino masinis V. Brazausko populiarumas, bet ir V. Landsbergio fronto krikščioniško-tautinio romantizmo alternatyva nežavėjo.
Mano nuomone, nė vienas kelias netiko, kuriant progresyvią, modernią ir dinamišką XXI amžiaus valstybę. Todėl ir kabinausi Niujorke, kur nuo pirmos dienos jaučiausi labai gerai.
Aš neturėjau grandiozinių ambicijų „užkariauti Niujorką“, tiesiog buvo be galo malonu būti šiame mieste ir gyventi jo ritmu. Pradžioje tikslas buvo tiesiog išgyventi: sumokėti buto nuomą ir kad dar užtektų pavalgyti. Šis kūrimosi procesas ir buvo pati įdomiausia meno akcija.
- Nuo ko tada prasidėjo Jūsų sėkmė JAV?
- Tiek Lietuvoje, tiek JAV visada sutikdavau žmonių, kurie domėjosi ir palaikė vieną ar kitą mano kūrybos aspektą. Taip jau išėjo, kad tik atvykus į Niujorką labai greitai likimas suvedė su Stevenu Helleru, kuris yra labai įtakingas JAV grafinio dizaino autoritetas ir ilgametis „The New York Times“ meno redaktorius. Kažkas mano piešiniuose jį, matyt, suintrigavo (tuo metu aš net ir nepiešiau iliustracijų) ir jis pasiūlė sukurti vieną piešinį savo laikraščiui.
Po sėkmingo debiuto gavau daugiau užsakymų iš „The New York Times“, o pradėję atpažinti mano braižą, kitų žurnalų ar laikraščių meno redaktoriai ėmėsi kviesti dirbti ir jų vadovaujamuose laikraščiuose. Taigi, sakyčiau, sėkmė prasidėjo nuo atsitiktinumo. Žiūrint iš kitos pusės, mano domėjimasis daugeliu temų, sugebėjimas įvertinti tą pačią temą iš įvairių požiūrio taškų, greitai ją konceptualizuoti, bei geri piešimo įgūdžiai idealiai tiko būtent darbui periodikoje.
- Dirbote su tokiais laikraščiais kaip „Wall Street Journal“, „Time“, „Newsweek“, „Harper‘s“, „Los Angeles Times“, „Boston Globe“. Ar įvardintumėte tokią populiarumo priežastį?
- Kiek sarkastiškai turiu pastebėti, kad jeigu jau tave pamilsta kuris vedantysis laikraštis, kolekcionierius arba galerija, tave įsimyli ir kiti. Retai kokia industrija yra paremta originaliomis idėjomis. Dažniausiai visi seka, ką daro lyderiai, ir bando kopijuoti. Taigi, jeigu esi publikuojamas „The New York Times“, gali būti tikras, kad tau skambins ir iš kitų garsių žurnalų, laikraščių bei kvies dirbti pas save. O jeigu tu dirbi kokiame antrarūšiame laikraštyje - nors ir labai talentingas būtum, gali ten ir pabaigti savo dienas niekieno nepastebėtas.
Su įvairiais leidiniais bendradarbiavimas susiklostė skirtingai. Su vienais bendradarbiauju be pertraukos jau du dešimtmečius, su kitais teko dirbti keliolika metų, dar kitiems padariau porą iliustracijų ir išsiskyrėme. Iliustratoriaus darbas žiniasklaidoje yra neilgalaikis, meno redaktoriai yra gana dažnai keičiami, o su jais, siekiant užtikrinti naujų meninių idėjų srautą, keičiami ir iliustratoriai. Mano „ilgaamžiškumo“ „The New York Times“ ar „The Wall Street Journal“ priežastis yra sugebėjimas generuoti tas naujas idėjas ir estetiką.
- Dirbdamas tokioje dinamiškoje sferoje kaip žiniasklaida, ar paprastai toli planuojate į ateitį? Kokius tikslus norėtumėte realizuoti artimiausiu metu?
- Išauklėtas Sovietinėje sistemoje, neplanuoju daugiau kaip penkerių metų į priekį (šypsosi). Dėl technologijų pasaulis ir gyvenimas jame labai sparčiai kinta. Nemanau, kad ilgalaikis planavimas turėtų didelę prasmę individo gyvenime.
Kitą pavasarį važiuosiu į Pietų Korėją, kur porą mėnesių medituosiu ir galvosiu, ką daryti toliau. Mano darbų stilistika ir taktikos buvo labai įvairios, kaip ir rezultatai, tačiau dabar norėčiau visą savo įvairialypę patirtį vizualinėse erdvėse apjungti į vieną paprastą pasaulėžiūros sistemą. Pasakiau ir pagalvojau: čia tai bent grandiozinis planas! Na, bent jūros gėrybių pavalgysiu Korėjoje, - korėjiečiai puikiai jas moka paruošti. (juokiasi)
- Kam šiuo metu savo kūrybinio dėmesio skiriate daugiausiai?
- Kadangi lapkričio 8 dieną „Titaniko“ galerijoje atidarysiu savo tapybos parodą, tai daugiausiai dėmesio, gal ne tiek kūrybinio, kiek organizacinio, skiriu jai. Tapybos darbai jau baigti ir daugelio Lietuvos bei Amerikos institucijų, kompanijų ir individų bendromis pastangomis netrukus iškeliaus į Vilnių. Lietuvoje liko dar nemažai darbo, rengiant parodai skirtas instaliacijas. Esu laimingas, kad Lietuvoje radau labai talentingų meistrų, kurių indėlį šiam projektui sunku pervertinti.
- Namai Jums vis dėlto yra ten, kur gimtinė, ar kur idėjos bei jų sėkmingas įgyvendinimas?
- Kiekvienas atsakymą turi surasti pats: vieniems namai galėtų būti tik gimtinė, kitiems - kur jie gerai jaučiasi dabartinėje gyvenimo atkarpoje.
Aš - keliautojas iš prigimties ir bet kurios kelionės idėja mane traukia labiau nei namų idėja. Įsivaizduoju, kad galėčiau gyventi ir Lietuvoje, ir Ekvadore, Jamaikoj ar Vietname. O namai tai turbūt ten, kur yra žmona, kur švari patalynė, išlyginti marškiniai ir kur neleidžiama namuose vaikščioti apsiavus purvinus batus.
Spalio 6 d. Ūkio banko teatro arenoje „TEDxVilnius 2012“ konferencijoje DELFI pristatys iliustratoriaus Ray Bartkaus pranešimą.