Be to, čia kur kas vėsiau negu papėdėje. Nors pats vidurdienis, kalnuose termometras rodo tik 30°C, be to, rūbus maloniai kedena stiprokas vėjas.
Gali pasirodyti neįprasta, bet į šį regioną neįvažiuosi, jei tavo automobilis – ne 4x4 visureigis. Kalnai nėra ypatingai aukšti (aukščiausia viršūnė Omane ir visoje Rytų Arabijoje – 3075 metrai), tačiau vietos valdžia, matyt nusprendusi apsidrausti nuo nelaimių, uždraudė į kalnus važiuoti lengvaisiais automobiliais. Ant į kalnus vedančių kelių įrengti postai: arba čia pat nuomokis visureigį, arba grįžk atgal.
Galingam „Toyota Land Cruiser“ užkopti du kilometrus nebuvo sudėtinga, ir štai mes kitokiame – žalesniame ir juntamai vėsesniame – Omane.
Žalieji kalnai – vienas iš žemės ūkio regionų, to derliaus sezonas čia neįtikėtinai ilgas – geras pusmetis, nuo balandžio, kai vaisius subrandina „medžiu-stebuklu“ vadinamas nimbamedis, iki spalio pabaigos, kai skinami paskutiniai granatai ir alyvuogės. Kalnuose užauginti vaisiai brangesni, tačiau, kaip tvirtino vietiniai, skoniu jie gerokai pranoksta tuos, kurie sunoksta „apačioje“.
Vienas egzotiškiausių ir prabangiausių produktų, kuriuo garsėja Žalieji kalnai – rožių vanduo. Galėjome tik įsivaizduoti kaip šios vietos atrodo balandžio mėnesį, kai žydi ir pasakišku aromatu apylinkes apgaubia visos rožių plantacijos. Šimtams čionykščių gyventojų rožynai – vienas esminių gyvenimo rūpesčių ir svarbiausias pajamų šaltinis.
Rožių vanduo – prabangių rytietiškų kvepalų ingredientas, be to, juo dažnai paskaninama omanietiška kava, chalva ir kiti saldumynai. Vietiniai kaimiečiai gali sau leisti rožių vandeniu kvėpinti namus. Jo gamyba – senas ir kai kur iki šių dienų nedaug pakitęs amatas. Nuskinti rožių žiedai beriami į didelį dubenį, jis kabinamas virš ugniakuro, o į didįjį indą statomas mažesnis dubuo ir apdengiamas – į jį lašės susidaręs rožių vandens kondensatas.
Vėliau kvapnusis skystis supilamas į molinius ąsočius, mėnesį brandinamas ir tik tuomet patenka ant prekystalio.
Dar vienas Omano pasididžiavimas – datulės. Tiesa, jos gausiai auginamos ir daugelyje kitų šalių (datulių palmėms kuo karščiau tuo geriau), todėl pabuvus Omane tik savaitę sudėtinga spręsti kuo omanietiškos datulės skiriasi nuo, pavyzdžiui, turkiškų. Ar būtų lengva nusakyti skonio niuansus ragaujant vasaros medų, sakysime, iš Žemaitijos, Lenkijos ir Latvijos? Panašiai ir su datulėmis.
Man pasirodė, kad Lietuvoje parduodami vaisiai nedaug kuo skiriasi nuo tų, kuriuos ragavau Omane. Tik tiek, kad čia vienur kitur galima šviežių datulių paprasčiausiai nusiskinti nuo jaunų palmių (ant jų vaisių kekės kybo pažeme). Datulių derlius Omane renkamas nuo birželio pradžios.
Nors pastaraisiais dešimtmečiais šalies valdžia daug darė ir tebedaro skatindama žmonės imtis žemdirbystės (visų pirma – įrengia vandens tiekimo sistemas), ši sritis statistiškai tebėra beveik nematoma: žemės ūkis tesudaro apie vieną procentą Omano ekonomikos. Nenuostabu, kad šalis importuoja beveik visus suvartojamus maisto produktus ir gėrimus.
Nepaisant to, šeimų, kurios per kartų kartas „kišo rankas į žemę“, Žaliuosiuose kalnuose šimtai. Pažiūrėti į tai, kaip gyveno viena iš jų galima iš labai arti. Tiksliau, į tai, kas liko iš jų gyvenimo. Nors keliaujančiųjų pomėgiai ir interesai labai skirtingi, drįstu manyti, kad apsilankę Habibo giminės slėnyje (Wadi Bani Habib) įspūdžio ilgai nepamiršite.
Kalno šlaite pakibusioje apleistoje gyvenvietėje visai netikėtai aplankė štai tokia mintis: jei kartais gyvenime tektų emigruoti ir vienintelė galima šalis būtų Omanas, o čia pasiūlytų išsirinkti vietą gyventi, iš to, ką spėjau pamatyti, rinkčiausi slėnį, kuriame yra gyvenęs Habibas ir jo palikuonys.
Keliolika pastatų, kurių akmeninės sienos dažną kartą stovi be jokio rišančiojo skiedinio. Kai kur medinės sijos tebelaiko žemėmis apkrėstus stogus, nors dalis perdangų jau susmukę. Storų lentų durys dar tvirtos, dauguma jų ant senoviško darbo vyrių – pravertos ir tarsi kviečia į svečius. Dažno lango rėmuose išlikę neišdužę stiklai, o kambarių sienose įspraustos lentynos, nuo kurių, regis, dar visai neseniai čionykščių rankos kėlė indus.
Ant sienų ir lubų vietomis aiškiai matyti ugniakuro palikti juodesiai. Niekas šiandien tiksliai nepasakys kaip ilgai čia gyveno Habibas ir jo palikuonys, tačiau aplinkiniai žino, kad iš šios gyvenvietės jie išsikraustė prieš porą dešimtmečių. Valdžia pasiūlė persikelti už poros kilometrų – į naują kaimą su vandentiekiu, elektra ir parduotuve.
„Ar įmanoma čia atvesti vandenį?“ – pasiteiravau gido po to, kai juokais papasakojau jam apie savo teorinę emigraciją į Omaną. Išgirdęs, kad taip, dar pagalvojau, kad reikėtų kokios savaitės susitvarkyti bent vieną kambariuką: suremontuoti stogą ir iškuopti vidų. O tuomet galima būtų sėdėti ant sutvirtinto stogo ir žvelgti į rūstaus ir didingo grožio kupiną Habibo giminės slėnį. O kas toliau? Konkrečiai šioje vietoje pasirinkimas būtų itin kuklus: auginti ožkas arba graikinius riešutus. Galima ir tai, ir tai.
Svarbiausia, kad būtų vandens.
Nuo vaikystės mane lydi raginimai taupyti. Viską – nuo degtukų iki dešros šaldytuve. Ir visuomet prisimenu, kad išties taupyti pradėjau tik tuomet, kai namuose atsirado vandens ir dujų skaitikliai. Tačiau reikėjo nuvažiuoti į Omaną, kad pamatyčiau koks neįtikėtinos vertės turtas žmonėms gali būti vanduo. Vanduo, kuris čia anaiptol nėra savaime suprantamas.
Jei matai žaliuojantį medį arba pievelę, gali būti tikras, kad toji teritorija specialiai drėkinama. Jei omanietis norės parodyti tau savo gimtąją šalį, būk tikras, kad bent kartą nuveš prie didelės užtvankos arba kokio nors visai kuklaus vandens telkinio, kurį daugumas mūsų pavadintų bala. Vanduo omaniečiams – džiaugsmas ir kone pasididžiavimo objektas.
Matyt instinktyviai net viešbutyje vandenį leidau gerokai taupiau negu namuose Vilniuje. Juolab neramiai jau grįžęs į Lietuvą perskaičiau žinią apie tai, kad sostinėje Maskate ima trūkti vandens, ir problema bus išspręsta geriausiu atveju rudenį, kai visu pajėgumu pradės veikti nauja jūros vandens gėlinimo stotis.
Mat didžiausiam Omano miestui beveik visą vandenį tiekia būtent tokio tipo gamyklos, natūralių požeminių šaltinių čia labai nedaug.
Netrukus Omano vyriausybė pradės įgyvendinti ir kelis kitus su vandens tiekimu susijusius projektus: bus statomos dar mažiausiai trys jūros vandens gėlinimo gamyklos ir galingas vandens valymo įrenginių kompleksas šalia didžiausios šalyje užtvankos.
Tačiau tai – dideli planai, dideli darbai. Keliaudamas po Omano provinciją nejučia pradedi žavėtis kur kas mažesnio mastelio kūriniais – pusmetrio pločio, o kartais ir siauresniais, mūriniais kanalėliais, kuriais vanduo iš kalnų pasiekia žemiau esančius miestelius ir kaimus.
„Vėsus“, – sako mus lydintis omanietis, įmerkęs abi plaštakas į lėtai tekantį skaidrų vandenį.
Pagalvoju, kad jei Lietuvoje aš tokios temperatūros vandeniu žiemą mazgočiausi rankas, jis man jis atrodytų šiltas, gal net pernelyg. Šiltas–karštas–vėsus. Jei ore plius 43, tuomet tebūnie – vėsus. Daug kas čia šiek tiek reliatyvu.
Pavyzdžiui, jei matai statybos aikštelėje arba prie tiesiamo kelio plušant būrius indų, o ore tie patys plius 43, ir sužinai, kad jie per mėnesį uždirba vos 300 eurų ir kad tai gerokai mažiau už omanietišką minimumą, bet gerokai daugiau už jų asmeninį indišką maksimumą – tuomet viskas vėl atrodo labai reliatyvu.
Apie tai – kitame rašinyje.