Dar kurioziškesnė situacija su lietuviškomis pavardėmis. Daugelio jų užsieniečiai paprasčiausiai neištaria, o skirtingos tos pačios šeimos narių – tėvo, motinos ir dukters – pavardžių galūnės apskritai yra mistinis dalykas.
Tad jeigu užsienyje norite ne tik kloti viešbučio lovas ar fabrike fasuoti vištų šlauneles, gali tekti pamiršti raides č, š, ž, ė ar balses su nosinėmis ir pasivadinti „žmonių kalba“.
Persivadina savo noru
„Aš prisistatau savo įprastu vardu, nėra jis toks sudėtingas. Pavardę sakau retai, nes airiams ją ištarti iš tiesų sudėtinga. Vardus ir pavardes keičia tie žmonės, kurie nori tą padaryti. Nemanau, kad dėl to užgaunamas jų orumas“, – tvirtino Airijos lietuvių bendruomenės administracijos direktorius dr. Arūnas Teišerskis.
Pasak jo, kartais airiai neteisingai užrašo jo vardą, mat jų gramatikoje varduose sutinkamos galūnės „-us“, o ne „-as“, todėl vietoj Arūnas tampa Arunus.
„Ir dėl to aš visai nesijaudinu ar juo labiau nevaidinu, kad tai žeidžia mano orumą - jų kalba kitokia, jie prie to nepripratę. – teigė jis. – Aš paprasčiausiai paprašau ištaisyti tą klaidą ir ją žmonės visada ištaiso bei atsiprašo.“
Jeigu kuris airis paprašo pamokyti taisyklingai tarti lietuvišką vardą ir pavardę, A. Teišerskis niekada neatsisako pagelbėti.
Tačiau jis patikino nematąs jokios tragedijos, jeigu žmogus kiek pakeičia ar sutrumpina savo vardą. Kartais taip patogiau į jį kreiptis ne tik užsieniečiams, bet ir lietuviams.
Siūlo neišradinėti dviračio
Tiems, kurie piktinasi, jog airiai ar anglai nepakankamai laužo liežuvį ir todėl neištaria lietuviškų vardų ir pavardžių, vertėtų atlikti nedidelį eksperimentą.
„Paimkite bet kokią ilgesnę indišką pavardę ir pabandykite ją ištarti eiliniam gatvėje sutiktam lietuviui, o tada paprašykite ją pakartoti. Pakliūsite į lygiai tokią pačią situaciją, kaip ir airiai, bandydami pasakyti lietuviškas pavardes“, – lygino A. Teišerskis.
Jis taip pat siūlė Lietuvoje eilinį kartą neišradinėti dviračio dėl pavardžių lietuvinimo.
„Tikrai nematau didelio poreikio tokioms diskusijoms – jei žmogaus gimtojoje kalboje pavardė užrašyta lotyniška abėcėle, tai pavardė ir turi būti perrašoma lotyniškais rašmenimis. Aišku, paliekant tokius ženklus, kurie yra lietuvių kalbos abėcėlėje. Niekur užsienyje neimami diakritiniai ženklai, kurie yra vienoje kalboje, bet neegzistuoja kitoje. Tokiu atveju paimamas lotynų raidyno atitikmuo ir niekam dėl to nekyla problemų“, – kalbėjo A. Teišerskis.
Didžiuojasi lietuvišku vardu
Liuksemburge gyvenanti lietuvė Milda Palilionytė patikino, kad užsieniečiams nekyla problemų tariant jos vardą. Tuo tarpu pavardę tenka patikslinti ne tik svetimšaliams, bet ir patiems lietuviams.
„Franko-germaniškoje aplinkoje ir Pietų Europoje, kur gan populiarios Hildos, Nildos ir Tildos, problemų dėl savo vardo neturiu. Bene įdomiausiai mane prieš kelerius metus pavadino laosietė – Miuῖda. Abi smagiai pasijuokėme iš tokio jos tarimo“, – prisiminė lietuvė.
Pasak jos, Liuksemburge, kur gyvena apie pusantro šimto pasaulio valstybių atstovų, lietuviški vardai ir pavardės nėra didelė egzotika, todėl nebūtina prisistatyti kažkaip kitaip.
„Nesuprantu, kodėl Europos Sąjungoje ir daugelyje demokratiškų Vakarų valstybių lietuvis Jonas tampa Johnu, Antanas – Tony ar Eglė – Eagle? Aš didžiuojuosi savo baltišku vardu ir džiaugiuosi, kad pernai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainės internete lankytojai nusprendė, jog gražiausi lietuviški vardai – Milda ir Mindaugas“, – kalbėjo M. Palilionytė.
Lietuvių kalbai pavojaus neįžvelgia
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės Irenos Smetonienės nuomone, svetur išvykę lietuviai savo noru, o ne per prievartą keičia vardus ir pavardes, tad ir diskutuoti apie šią problemą nebėra ko.
„Nei jie paklausys, kad tėvo ar mamos pavardę reikia saugoti kaip giminės paveldą, nei jiems rūpi lietuvių kalba“, – apgailestavo ji.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas doc. Antanas Smetona įsitikinęs, kad vienokių ar kitokių rašmenų vartojimas yra susitarimo dalykas ir kalbai kaip reiškiniui didelio poveikio nedaro, tačiau šio reiškinio įtakos paneigti visgi negalima.
„Vienos ar kitos raidelės pakeitimas poveikio lietuvių kalbai greičiausiai neturės jokio, tačiau tradicijų, kultūrinės savivokos, paveldo saugojimo prasme tai svarbu“, – kalbėjo A. Smetona.
Jis siūlė prisiminti rašto draudimo metus, kuomet lietuviai labai ryžtingai pasipriešino mėginimams vietoj lotyniškų rašmenų įpiršti kirilicą. Tai – kultūrinis imperializmas, kuriam tauta iš tiesų turi teisę ir privalo priešintis.
Lazda turi du galus
A. Smetona įsitikinęs, kad vardo ir pavardės atsisakymą dažniausiai padiktuoja pragmatiški sumetimai – patogumo dėlei dažnas linkęs juos trumpinti ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.
Dar vienas motyvas – užsieniečiai nemoka ištarti lietuviškų asmenvardžių. Tačiau A. Smetonos manymu, tai nėra jokia priežastis, greičiau – tik pasiteisinimas.
„Panašios problemos egzistuoja visose kultūrose, o lietuviai – tik lašas jūroje. Prisiminkite simbolišką ir komišką situaciją su lenko pavarde ir gimimo vieta: Grzegorz Brzęczyszczykiewicz iš Chrząszczyżewoszyce. Pamėginkite ištarti ir pasiūlyti sunkiau ištariamą lietuvišką pavardę!“, – puikų pavyzdį pateikė jis.
Pasak A. Smetonos, neseniai per visą Lietuvą nuvilnijo nelietuviškų pavardžių rašybos isterija – išnarstyta visais apsektais. Bet niekas, atrodo, nepaminėjo vieno labai svarbaus dalyko lietuvybės išsaugojimui.
„Jei mes su svetimtautėmis pavardėmis elgiamės, kaip mums šauna į galvą, pristingame elementarios pagarbos, natūralu, kad ir patys, patekę į svetimkalbę aplinką, nesunkiai priimame mūsų pavardžių darkymą, jam nesipriešiname“, – konstatavo jis.
Lietuvybė – ne tik įrašas pase
A. Smetona pabrėžė, kad lietuvio autentiško vardo išlaikymo visgi nederėtų sieti su lietuviškomis šaknimis. Yra labai gražių lietuviškų pavardžių, kurios užsieniniuose dokumentuose perrašomos ir išsaugotos iki šių dienų – juk ir naujoji karta ten per 20 metų spėjo užaugti, bet žmogus niekaip nesusijęs su lietuvybe. Jis nei kalbos moka, nei nieko nenori girdėti apie savo šaknis.
„Būna ir atvirkščiai – nelietuviškas pavardes gali turėti žmonės, neabejingi lietuvybei. Pavyzdžiui, tėvo užsieniečio pavardė, o tautinis identitetas išlaikytas motinos lietuvės pastangomis. Šiandien jau galima net kitų rasių žmonių rasti, kurie didesni lietuviai už kokį šaknis praradusį emigrantą“, – teigė jis.
Taigi, lietuviškų šaknų išsaugojimas yra auklėjimo, nusiteikimo, tautinio susipratimo dalykas, o ne įrašas pase.