– Tenka išgirsti, kad karjeros siekiantys žmonės nusprendžia padaryti pertrauką ir išvyksta į kitas šalis pailsėti, „persikrauti“ arba kardinaliai pakeičia gyvenimo būdą. Kokie motyvai jus paskatino išvykti?
– Nuo studijų Vilniuje pradžios visą laiką turėjau labai daug veiklos. Tuo pat metu mokiausi ir dirbau, daug sportavau. Visos minutės buvo suskaičiuotos, suplanuotos ir padalintos pareigoms, draugams, malonumams. Buvau „pririštas“ prie darbotvarkės, įsipareigojimų, žmonių. Išvažiavęs į mainų programą Ispanijoje pasijutau gerokai laisvesnis.
Per kelis dešimtmečius prikrauta kuprinė liko Lietuvoje. Tas laisvės jausmas ir mintys, kaip jį išlaikyti, užvaldė. Trumpoje išvykoje į Gruziją sutikau ispaną, kuris po pasaulį keliavo septynerius metus. Gėriau kiekvieną žodį ir mintyse jau dėliojau žingsnius, kuriuos turiu atlikti, kad galėčiau pasekti jo pavyzdžiu.
Suvokiau, kad geresnis laikas, nei dabar, neateis. Esu jaunas, stiprus, neturiu šeimos ir vaikų, tad niekas neriboja. Kelionės „mokslai“ atrodė kur kas prasmingesni, nei akademinės studijos, o karjeros siekį visad galima atidėti metams kitiems.
– Kodėl pasirinkote Aziją?
– Nes nereikėjo keliauti anapus „balos“. Ir dar dėl to, kad labiausiai knietėjo pajusti rytietišką kultūrą. Gal ir paviršutiniškai žvelgiu, bet visi Vakarai yra labai supanašėję, o Azijoje kontrastai kur kas didesni. Tokį įspūdį turėjau dar prieš išvykdamas, o keliaudamas jį tik sustiprinau. Be to, Rytai asocijuojasi su paslaptimis ir dvasingumu, kurį norėjosi patirti. Planavome apsukti visą žemės rutulį ir simboliškai puiki pirmoji stotelė atrodė legendinis Konstantinopolis, istorinė iškiliausių pasaulio imperijų sostinė.
– Kokie Azijos kontrastai Jus labiausiai nustebino?
Visos aplankytos šalys yra unikalios ir net jų viduje skirtumai labai dideli. Labiausiai tai pasijunta tarp religijų. Atrodo, kad tiek musulmonai, tiek induistai, tiek budistai yra kur kas giliau tikintys ir praktikuojantys apeigas nei daugelis katalikų Europoje. Religijos kardinaliai skirtingos ir diktuoja žmonių gyvenimo būdą, santykius. Musulmoniškose šalyse buvo nepaprastai įdomu stebėti, su kokiu tikslumu laikomasi Alacho pranašo Mahometo žodžio. Indijoje praleidome beveik du mėnesius, tačiau kastų sistemos taip ir neperpratome, nors ir labai tuo domėjomės.
– Keliavote su draugu, vėliau prisijungė dar viena draugė. Kas juos patraukė keliauti kartu?
– Mano mokslo draugai prisijungė vedami skirtingų motyvų. Fotografė Berta Tilmantaitė užsisėdėti vienoje vietoje paprasčiausiai negali. Jai reikalingas nuolatinis veiksmas – būtina aplankyti naujas vietas, pažinti žmones, pasakoti naujas istorijas vaizdu ir garsu. Vanduo yra Bertos stichija, tad žiemodama ant kranto ji svajoja apie nardymą, plaukiojimą, kanjoningą ir kitas vandens pramogas, kurių trokšta.
Kelionę planavome kartu su Berta, tačiau paskutinę savaitę jai pasitaikė galimybė išvykti į Evenkiją (Rusija) keliems mėnesiams kurti dokumentikos. Sąlygos buvo tokios, kad atsisakyti atrodė neprotinga, tad susitarėme susitikti Indijoje.
Bertos pasitraukimas sutapo su Andriaus gimtadieniu. O juk tokiomis dienomis visad sveri savo gyvenimą, peržiūri nueitą kelią ir galvoji apie ateitį. Andrius padvejojo pusdienį ir nusprendė, kad negali paleisti manęs vieno į tokią avantiūrą. Labai džiaugiuosi, kad jis pasiryžo. Dviese ėjom toliau, giliau ir dažniau.
– Kilo pagunda likti kurioje nors šalyje? Jeigu taip, tai kodėl?
– Ne. Galiu pritapti bet kurioje šalyje, tačiau namų jausmas yra tik Lietuvoje. Ilgesys nekankino, tačiau vis labiau pradėjau vertinti tautiečius. Ten žmonės gerokai laimingesni, svetingesni, atviresni ir dvasingesni. Lietuviai atrodo uždari paniurėliai, tačiau jie protingi, kūrybingi ir artimi. Noriu gyventi tarp tokių žmonių. Indija – vienintelė vieta, kur galėčiau pasilikti, tačiau tik jei pasinerčiau į meditacijas ir jogą bei kardinaliai pakeisčiau gyvenimo būdą.
– Į kurią šalį rekomenduotumėte Anglijos lietuviams nuvykti atostogų?
– Atostogas suprantu kaip poilsį nuo įprasto gyvenimo. Kelionė – gyvenimo būdas, kuris gali būti labai varginantis. Manau, kad emigrantams labai patiktų Balis ir aplinkinės salos, kur koncentruotoje vietoje galima rasti daug skirtingų kultūrinių patirčių, pasimėgauti vandenynu ir smėlėtais paplūdimiais, vandens pramogomis už protingas kainas, jūros gėrybėmis ir Magic Mushrooms.
– Visą kelionės laiką bendravote su savo gerbėjais socialiniame tinkle, bendradarbiavote su žiniasklaida, o po kelionės išleidote knygą. Kodėl ją verta pirkti?
– Nes „Azija be sienų“ yra gyva. Tekstai buvo rašyti keliaujant. Jausmai, nuotykiai ir patirtys fiksuotos tuo metu, kai vyko. Nesame labai geri rašytojai, tačiau ant popieriaus liejome savastį. Kai pats skaičiau knygą, negalėjau patikėti, kad tai rašiau aš. Nejaugi viskas buvo taip jausminga ir stipru? Knyga įkvėps Jus keliauti. Tačiau, jei ryžto turite pakankamai, knygos nepirkite, o tiesiog keliaukite. Be sienų.
– Kodėl jūsų kelionė vadinosi „Be sienų“?
– Kelionė turėjo du tikslus: stoti akis į akį su savo baimėmis ir parodyti žmonėms, kad galima gyventi ir keliauti be jokių apribojimų. Stengėmės nuolat išeiti iš savo komforto zonos tiek fizinėse, teik socialinėse situacijose. Pratinomės prie nežinomybės jausmo, kai nėra nieko stabilaus, užtikrinto, išskyrus tave patį.
Pavadinimas turėjo ir geografinį elementą: stengėmės keliauti žeme, kur galėjome, sienas pereidavome. Žygiuojant iš Irano į Afganistaną pasieniečiai ilgam neteko amo ir tik kelintame poste paprašė pasų.
Trumpas dosjė:
Paulius Mačiulevičius, 27 metų, iš Kauno.
Kokia pagrindinė veikla? Dalintis.
Kokia didžiausia svajonė? Pasiekti tokią savimonės būseną, kad kiekvieną akimirką suvokčiau, jog esu gyvas. Paprasčiau tariant, kad kiekvieną sekundę būčiau laimingas.
Koks mėgstamiausias valgis? Kaimiška rūkyta dešra iš močiutės kaimo.