Turtingą ispaną emigrantė iškeitė į rumuną fantastiškomis akimis

Neringai Ispanijoje nusišypsojo didžiulė sėkmė. Jai pavyko rasti ne tik tobulą darbą, bet ir be galo turtingą ispaną. Nors viso to jai galėtų pavydėti daugelis Lietuvos merginų, pinigų neskaičiavusi lietuvė laiminga nesijautė. Kaip tik todėl ji paliko turtuolį ir susidėjo su dešimčia metų jaunesniu rumunu Roberto, kuris turi daug dirbti, kad galėtų išlaikyti per krizę darbo netekusią lietuvę.

Pavydėtiną darbą atėmė sunkmetis

Jau trylika metų Ispanijoje gyvenančią lietuvę emigracijoje aplankė dvi visiškai skirtingos meilės istorijos. Vienoje jų Neringa – auksiniame narvelyje uždaryta turtuolio draugė, o kitoje – moteris, kuri dėl netikėtai užgimusios meilės paliko viską – ir dešimt metų puoselėtus santykius, ir viskuo aprūpintą kasdienybę.

Neringa šiuo metu gyvena Valensijoje – trečiame pagal dydį Ispanijos mieste. Gyvenimas didmiestyje radikaliai skiriasi nuo daug lėtesnio gimtojo Vilkaviškio. Moteris sako, kad emigravo norėdama daugiau užsidirbti. Pirmasis mokslus metusios lietuvės darbas – mandarinų skynimas. Tiesa, pirmojoje darbovietėje ji praleido tik tris dienas.

Per pirmuosius emigracijos metus lietuvė išbandė daug ką: iš pradžių mandarinų plantacijas, paskui – fabriką ir siuvyklą. Be visiems emigrantams įprastų rūpesčių, tokių kaip svetima kalba ir baimė dėl ateities, Neringai iš galvos niekaip neišėjo Lietuvoje likusi dukra. Todėl po metų emigrantė nutarė ketverių metukų mergaitę atsivežti į Ispaniją. Tiesa, jai iki šiol slogu prisiminti be savo mergaitės praleistus metus. Moteris niekaip negali suprasti emigrantų, savo atžalas paliekančių auginti seneliams.

Neringa šypsodamasi atskleidžia, kad jai iš tikrųjų sekasi. Tik atvykusi į Ispaniją imigrantė iš mažos šalies gavo darbą, apie kurį svajoja ne viena ispanė. Lietuvė išlaikė Ispanijos konstitucijos egzaminą, įveikė didžiulę atranką ir gavo valstybinę darbo vietą. Jai tekusi užduotis – paruošti dokumentus, kuriuos įvertinus žmogui būtų galima skirti socialinę pašalpą.

Tačiau Neringa buvo viena iš tų nelaimingųjų, kurie dėl Ispaniją krečiančio ekonominio sunkmečio neteko darbo. Tačiau kol kiti kaltina valdžią ir neriasi iš kailio bandydami prasimanyti pinigų, jau ketverius metus darbo neturinti lietuvė dėl to sau nesuka galvos.
„Turbūt reikia kažką turėti, kas padėtų tau išgyventi. Ar ne? Kokią nors paramą – vyrą, už kurio nugaros, kaip sakoma, moteris stovi kaip už sienos“, - receptą, kaip išgyventi nedirbant atskleidžia lietuvė.

Turėjo viską, ko tik geidė širdis

Susiradus draugą verslininką, suvalkietei atsivėrė tokios galimybės, apie kurias ji anksčiau net nedrįsdavo pagalvoti. Labai greitai ji tapo dama, galinčia sau leisti labai daug. Neringa puikiai žino, kaip Lietuvoje vadinamos iš vyrų kišenės gyvenančios moterys, bet sako, kad žodis „barakuda“ jai visiškai netinka, nes kai pradėjo bendrauti su keletu metų vyresniu ispanu Salvadoru, ji tikrai galėjo pati savimi pasirūpinti.

„Aš įsitvirtinau ir galvojau: esu čia viena ir reiktų man kažkokio vyro, nes iš tikrųjų yra nuobodu. (…) Tai buvo internetinė pažintis“, - kaip prasidėjo draugystė su turtingu ispanu, atskleidžia lietuvė.

Neringa su Salvadoru susitikinėjo beveik metus, kol galų gale vyras pasiūlė atsikraustyti į jo ką tik nupirktą namą. „Keista taip staiga gauti kažką, ko anksčiau neturėjai“, - sako moteris.

Kelionės pas užsienyje gyvenančius draugus, prabangūs drabužiai ir jokių minčių, kad pinigai gali baigtis – štai taip gyveno ispanų verslininko draugė. Neringos mylimasis Salvadoras lietuvei davė kreditinę kortelę ir niekada neskaičiavo, kiek pinigų dingsta iš jo banko sąskaitos.

„Atrodo, kad nieko neturėjai, o paskui kažkaip viskas iš karto. Man niekada netrūko pinigų. (...) Darbe ispanės merginos sakė: atvažiuoja emigrantės ir susirenka visus turtingus mūsų vyrus. Tai aš sakau: jeigu jūs jų nenorit, tai mes juos ir susirenkam. Aš nekalta, kad taip išeina“, - prisimena moteris.

Pritrūko meilės

Po Salvadoro sparnu Neringa gyveno ištisus dešimt metų. Tačiau pasakodama apie kartu su Ispanijos elitu praleistą laiką, lietuvė vis prideda frazę: „Nesijaučiau laiminga“. Nei nesibaigiančios banko sąskaitos, nei deimantais pasidabinę draugai, nei prabangūs restoranai neatstoja svarbiausios pasaulyje vertybės – meilės.

„Man toks gyvenimas buvo visiškai neįdomus – tuščias. Tokį gyvenimą gali gyventi nebent žmogus, kuris yra daugiau egoistas. Aš esu irgi egoistė, bet kažkaip... Kitas vertybes galima vertinti, bet ne tai, kad gyveni ir nieko netrūksta“, - pasakoja emigrantė, kurios vienintelė pareiga buvo mylimajam pagaminti skanią vakarienę.

Laikas ėjo, o santykiai su turtuoliu tik prastėjo. Kažkada pora planavo tuoktis, bet iš išsvajotų vestuvių ir liko tik planai. „Įsivaizduokite, kaip gyvenome, kad net tokiam dalykui kaip vestuvės neradome laiko“, – su kartėliu pasakoja Neringa, pridurianti, kad labai išgyveno, jog mylimasis niekada neatvyko į Lietuvą susitikti su jos artimaisiais.

Su verslininku Salvadoru Neringa jau nebegyvena. Tiesa, už 100 kilometrų nuo Valensijos stovinčiame prabangiame name pasiliko ne tik 300 porų lietuvės batų, bet ir dukra Rita, kuriai Salvadoras atstoja tėvą.

Aplankė meilė iš pirmo žvilgsnio

Šiandien laidos herojė gyvena visai kitaip nei anksčiau. Šiuo metu remontuojamame bute turtų nėra nė kvapo, užtat aiškiai juntama meilės atmosfera. Vieną vakarą interneto pažinčių svetainėje lietuvė pamatė rumuno Roberto nuotrauką ir viskas apsivertė aukštyn kojomis.

„Jo nuotrauka... Galvoju: kokios fantastiškos šito vaikino akys. Po ta nuotrauka buvo parašyta: noriu surasti meilę. Pagalvojau, kad jis ieško to paties, ko ir aš“, - lemtingą momentą prisimena Neringa.

Tuomet dar su ispanu Salvadoru gyvenusi moteris tikrai nesitikėjo staiga sutikti žmogų, kurį jau dvejus metus vadina savo gyvenimo meile. O kai jį pamatė sėdintį bare, niekaip nebegalėjo patikusio mėlynakio išmesti iš galvos. Nors Neringa tada jo nepažinojo, bet jautė, kad Roberto yra tas žmogus, dėl kurio galima paaukoti viską.

Pirmasis pasimatymas buvo toks pavykęs, kad pora net negalėjo įsivaizduoti, kaip vienam be kito gyventi. „Kai tą vakarą susitikom, ryte pasikeitėm telefono numeriais, nes buvo toks ryšys, kuris mus taip įtraukė, kad nemoku net pasakyti. Aš sakau: gyvenu šeimoj ir turiu dukrą. Jis atsakė: aš irgi gyvenu šeimoj, aš irgi turiu sūnų. Tą vakarą atrodė, kad mes jau visą gyvenimą pažįstami. Ir sakėm, kad reikės kažką daryt, nes taip negalėsim būti“, - lemtingąjį vakarą prisimena lietuvė.

Priprato gyventi kukliau

Ji sako, kad netrukus po naujos pažinties paliko Salvadorą ir gyvenimą kurti pradėjo su nauju mylimuoju. „Jis viską jai (buvusiai mylimajai – red. past.) paliko ir mes taip išėjom. Kas ką pagalvos, kas ką pasakys, man visai neįdomu. (...) Tas žmogus, su kuriuo gyvenau, man davė viską. Aš jam irgi daviau viską. Bet laikui bėgant tarp mūsų nieko nebeliko“, - atskleidžia ji.

Kardinaliai viską pakeitusi moteris niekaip neatsikrato turtingo verslininko draugės šleifo. Ji tikina, kad nei prabangių vakarienių, nei garsių dizainerių drabužių tikrai nepasiilgsta. Tačiau jos mylimasis, paprastas darbininkas iš Rumunijos, mano kitaip. Nieko nuostabaus – juk Neringos piniginėje vis dar guli buvusio mylimojo kreditinė kortelė. „Ją naudoju tik tada, kai reikia ką nors nupirkti dukrai“, - sako Neringa.

Ko jau ko, bet laiko Neringa turi. Lietuvė šiek tiek prisiduria iš rankdarbių. Be to, kartais ji padeda restorane, kuriame dirba Roberto. Vis dėlto nuolatinio darbo moteris intensyviai neieško.

„Roberto dirba vienoje įmonėje darbų vykdytoju (prižiūri darbininkus), o savaitgaliais – barmenu. Jis labai daug dirba. Kai mes susipažinom, jis nedirbo tiek. Ir man jo dabar tiesiog trūksta. Jis pradėjo dirbti dviejuose darbuose, kad moteriai nieko netrūktų. Bet jis supranta, kad man reikia jo labiau nei jo pinigų. Man nieko netrūksta. Sakau: man nereikia šitų pinigų, man reikia tavęs“, - pripažįsta laiminga moteris.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 val. per LRT televiziją.