Studijas Australijoje ir Vokietijoje baigęs lietuvis interviu DELFI sakė, kad Lietuva turėtų dėti daugiau pastangų plėtodama turizmą, nes dabar savaitę Palangoje tiesiog nėra ką veikti. Taip pat keliskart per metus gimtinėje apsilankantis J. Mackas stebisi aukštomis kainomis, o pagal nekilnojamojo turto kainas Vilnių jis vadina Monte Karlu.
– Nuo vaikystės negyvenate Lietuvoje, tačiau puikiai kalbate lietuviškai. Kaip Jums pavyko nepamiršti lietuvių kalbos?
– Niekada negyvenau laisvoje Lietuvoje, tik porą trejetą kartų per metus aplankau gimines, draugus ir priešus.
Iš viso kalbu aštuoniomis kalbomis: lietuviškai, rusiškai, angliškai, vokiškai, itališkai, ispaniškai, prancūziškai, lenkiškai ir šiek tiek kiniškai. Taigi man nesvarbu, kokia kalba turiu kalbėti.
Kai buvau jaunas, labai domėjausi kalbomis. Visiems norintiems išmokti užsienio kalbų, galiu duoti patarimą – tris mėnesius kasdien išmokite po dešimt žodžių, taip po trijų mėnesių jau mokėsite tūkstantį žodžių ir galėsite bendrauti.
– Nors ir negyvenote nepriklausomojoje Lietuvoje, tačiau stebite šalies raidą. Jūsų nuomone, kaip Lietuvai pasisekė persitvarkyti per tuos 20 metų?
Ką galėjo daryti geriau?
Lietuva nesuteikė galimybės didelėms užsienio kompanijoms čia investuoti. Suprantama, kad iš vienos santvarkos pereiti į kitą yra labai sunku, žmonėms reikėjo suprasti Vakarų pasaulį, globalizaciją, todėl prasidėjus pirmajai investicijų bangai nepavyko taip tvarkytis, kaip iš šalies žiūrint norėtųsi.
Galbūt reikėjo pasikviesti žmonių iš užsienio, kad jie šį klausimą spręstų kitaip.
Aš tikiuosi, kad ateityje Lietuvai seksis dar geriau. Reikia glaudžiau bendradarbiauti su Baltijos šalimis, daugiau draugauti su Lenkija.
Lietuva priklauso Europos Sąjungai ir ryšys su didesnėmis šalimis duos didesnių galimybių. Aš visuomet sakau – jei nori būti stiprus, reikia draugauti su stipriais, o ne silpnais. Niekuomet nebūsite stiprūs, jei draugausite su silpnais.
– Tačiau, kaip matote, su Lenkija mums nelabai sekasi draugauti.
– Kodėl? Aš nežinau priežasčių, tačiau juk Vilniuje yra lenkų ir, manau, kad būtų lengva palaikyti labai gerą ryšį su Lenkija.
Aš esu dirbęs Lenkijoje ir galiu pasakyti, kad ši šalis yra stipri bei gerai vertinama Europos Sąjungoje.
Ši šalis turi didelę ateitį. Būdama Lenkijos pasienyje Lietuva turėtų tai išnaudoti.
– Kokios, Jūsų nuomone, yra dabartinės Lietuvos ekonominės stiprybės ir silpnybės, grėsmės?
– Lietuvos stiprybė yra geografinė padėtis, nes norėdamas iš Rusijos į Europą nuvežti krovinius, privalai pervažiuoti Lietuvą. Taip pat nedaug šalių turi jūrų uostą. Tai reikėtų išnaudoti.
Tačiau to nepakanka. Bedarbių skaičius Lietuvoje didėja.
Jeigu 30-40 proc. šalies ekonomikos nesudaro gamyba, ji niekada nebus sėkminga. Todėl Lietuvai reikia turėti keletą galingų ir didelių užsienio gamyklų.
Žinoma, dabar tai padaryti yra sunku. Prieš 20 metų viskas Europoje keitėsi, tada buvo lengva pritraukti gamyklų. Vakarų šalys norėjo investuoti Rytuose, nes tikėjo šio krašto valstybėmis. Tačiau ši banga jau praėjo – kas norėjo investuoti rytų Europos šalyse, tai jau padarė.
Antra investicijų banga ateina iš Azijos. Prognozuoju, kad Kinija ims investuoti Europoje. Tikrai nemanau, kad ji investuos vakarų Vokietijoje, jie žiūrės į tas rytų Europos šalis, kuriose darbo užmokestis yra pakankamai konkurencingas.
Todėl, mano nuomone, Lenkijoje jie jau nebegali investuoti, nes ten jau yra daug tarptautinių kompanijų. Taigi čia Lietuva turi labai didelę galimybę ką nors daryti su kinais.
Reikia tikėtis, kad kinai investuos į Lietuvą – tai yra vienintelė viltis. Jeigu Lietuva nepritrauks didelių gamyklų, teks gyventi taip, kaip dabar.
Atsiradus stipriam investuotojui, viskas pagerėtų. Atvažiuotų dirbti užsieniečiai, jiems reikėtų gerų viešbučių. Pažiūrėkite, dabar Vilniuje nėra nė vieno standartus atitinkančio tarptautinio tinklo viešbučio. Taip, yra tinklų viešbučių, tačiau jie esantiems užsienyje prilygsta tik kaina.
– Kaip manote, kas nulėmė, kad per 20 nepriklausomybės metų mes netapome viena pirmaujančių regiono šalių, nors visos valstybės turėjo vienodas ar bent jau panašias startines pozicijas?
– Sunku pasakyti, bet, kaip jau sakiau anksčiau, problema, kad mes neturime gamybos. Jeigu turėtume geras gamyklas su geromis investicijomis, atlyginimai būtų kitokie.
Juk jeigu nėra darbo, tai atlyginimai taip pat yra žemi. Pažvelkite į Kiniją – per aštuonerius metus toje šalyje atlyginimai augo tris kartus, nes ten visi investuoja, nori turėti savo dalį vietos rinkoje. Dabar Kinijoje minimalus atlyginimas viršija 700 Lt (Lietuvoje jis yra 680 Lt atskaičius mokesčius).
– Kaip galima būtų pritraukti Kinijos įmones – juk, žiūrint iš šios šalies pozicijų, Lietuva yra labai maža?
Lietuvai reikia eiti šiuo keliu. Be to, šalis dar turi, ką pasiūlyti: darbo jėgos kaina kol kas yra labai gera, geografinė padėtis gera, yra neužšąlantis uostas, iki Vokietijos vos 1 tūkst. km. Turime, kuo didžiuotis.
– Kokios Kinijos pramonės šakos atstovus galėtume pritraukti?
– Mano įsitikinimu, kiniškų automobilių gamyklos bus statomos Europoje. Būtų puiku vieną jų turėti Lietuvoje, o juk gamykla negali veikti be tiekėjo, todėl reikės įvairių komponentų gamintojų.
Taip susikurtų infrastruktūra, logistikos centrai.
– Tačiau Lietuvos Vyriausybė žvelgia priešinga kryptimi. Matyt, girdėjote, kad Lietuva siekia tapti Šiaurės Europos aukštųjų technologijų paslaugų centru. Ką manote apie tokius planus?
– Negaliu komentuoti dalykų, kurių nežinau ir nesuprantu. Esu isitikinęs, kad Lietuvos vadovai žino geriau ir daugiau, jeigu eina ta kryptimi.
– Jūs anksčiau užsiminėte, kad Lietuvoje yra didelis nedarbas. Matyt, žinote, kad jis būtų dar didesnis, jei iš šalies masiškai neišvažiuotų žmonės. Ką manote apie emigraciją?
– Emigracija nėra gerai. Jeigu Lietuva neturės darbo, emigruos dar daugiau žmonių. Tačiau iš tų, kurie emigruos, nedaug kas sugrįš. Taigi Lietuvai bus sunkiau ir dar sunkiau ateityje. Tačiau neviliokite emigrantų grįžti, o išnaudokite gyvenančius užsienyje, kad teigiamai padėtų Lietuvai.
– Kodėl manote, kad dauguma negrįš?
– Grįš tik tuo atveju, jei bus galimybių rasti gerai apmokamą darbą. Lietuvoje yra daug mažų privačių įmonių, žinoma, reikia plėtoti ir skatinti šį sektorių, tačiau kartoju, kad reikia didelių gamyklų, kokių Lietuva turėjo sovietmečiu.
O gamybos reikia, nes Lietuva ne Ispanija, kur galima gyventi iš turizmo – čia per šalta, jūros pakrantė yra labai siaura. Čia nėra ir kalnų, todėl negalime kurti slidinėjimo kurortų. Kita vertus, Lietuva turi stengtis pasiūlyti turistams daugiau paslaugų. Juk dabar kaimo turizmo sodyboje užsienietis neturi ką veikti. Kodėl turėčiau važiuoti į Lietuvą, jei tą patį galiu gauti Austrijoje ar Italijoje, tik dar geresnės kokybės?
– Ką reikėtų patobulinti, kad Lietuva turistus trauktų labiau?
– Reikia skirti kur kas daugiau dėmesio Klaipėdai. Šiame mieste reikia daugiau pramogų, daug labiau išvystyti vandens sportą. Teko girdėti, kad Klaipėdoje ketinama statyti hipodromą. Sveikintina iniciatyva, jei tik sugebės atvežti lenktynininkų iš užsienio.
Lietuva turi tūkstančius ežerų, tačiau ant kelių galima plaukioti motorine valtimi? Ant nedaugelio. O tai yra problema, nes visur kitur galima. Žiūrėkite, Olandijoje ant kiekvienos balos galima statyti motorinę valtį.
Jeigu išplėsite galimybes aktyviau naudotis vandens sportu, žmonės pirks valtis, jas reikės taisyti, prie vandens telkinių atsiras restoranų, kursis visiškai kitokia infrastruktūra.
– Kiek laiko užsienio turistas rastų, ką veikti Lietuvoje?
– Sunku pasakyti, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad šiemet Palangoje praleidau savaitę. Tikrai nebuvo ką veikti. Laimei, oras buvo geras, jūra graži, tačiau nėra daug ką veikti.
– O ką jūs būtumėte veikęs panašiame kurorte kitoje šalyje?
– Ten būna koncertai, išvykos laivu į jūrą, įvairiausios dienos ekskursijos. Nežinau, kodėl to nėra Palangoje, gal nėra pakankamai turistų.
Dar vienas dalykas – gatvėje stovintys ir kambarius nuomotis siūlantys žmonės trukdo transportui ir sudaro negerą įspūdį. Šių žmonių pasiūlymai turėtų būti perduoti turistų informacijos biurams, kurie už nedidelį komisinį mokestį jų paslaugas siūlytų turistams.
Reikia turėti pakankamai gerų viešbučių, kur žmogus galėtų gauti gerą paslaugą, o ne gyventi pas kažką namuose.
Niekuomet nenorėčiau gyventi pas ką nors namuose. Aš manau, kad viešbučiai galėtų konkuruoti su pigiai nakvynę siūlančiais žmonėmis. Tačiau reikia surasti žmones, kurie norėtų investuoti į tokius viešbučius.
– Na, pas vietos gyventojus lietuvių poilsiautojai apsigyvena dėl mažesnių kainų. Apskritai, ką jūs manote apie kainų lygį Lietuvoje?
– Jis yra per aukštas, neįsivaizduoju, kaip žmonės Lietuvoje su tokiais atlyginimais gali mokėti tokias kainas. Nekilnojamojo turto kainos čia yra siaubas, tai yra Monte Karlo (Monako centras) kainos. Tiesa, restoranuose galima pavalgyti skaniai ir pakankamai nebrangiai.
J. Mackas yra dirbęs Vokietijos BMW, Italijos „Fiat“, JAV „General Motors“ koncernuose