Mes esame buhalterinės apskaitos įmonių grandinė apimanti Lietuvą, Norvegiją ir Švediją. Norvegijoje ir Švedijoje mes naudojame „Contus“ prekinį ženklą, tuo tarpu Lietuvoje vis dar „Consis“ prekinį ženklą. Visose trijose šalyse teikiame vienodas paslaugas – steigiame įmones ir vedame buhalterinę apskaitą.
Tikiuosi skaitytojas nepalaikys šios trumpos įžangos savireklama. Mes tai rašome todėl, kad būtų aišku, kad mes gerai išmanome temą, apie kurią dabar rašome. Nesunku suprasti, kad iš Lietuvos kilusios buhalterinės apskaitos grandinėje didžioji dalis Norvegijos ir Švedijos klientų yra lietuviai arba su Lietuva susijusios įmonės.
Sunku dabar pasakyti, kokias Norvegijoje dirbančias lietuviškas įmones turėjo galvoje straipsnio autorė, tačiau kaip jums nepasirodytų keista, tai praktiškai visi mūsų klientai tvarkingai moka norvegiškus ir švediškus mokesčius. Be abejonės, tarp daug atvažiavusių lietuvių visuomet atsiras tas, kuris gyvens šia diena ir nemokės mokesčių arba apsimes negirdėjęs apie 183 dienų taisyklę, po kurios tiek žmogui, tiek įmonei atsiranda pareiga mokėti mokesčius Norvegijoje, tačiau, būčiau linkęs teigti, kad išimtys tik patvirtina taisyklę.
Be to neretai su lietuviais nesąžiningai elgiasi patys norvegų klientai, kurie iš jų perka statybines paslaugas. Kiekvienas bent kiek susidūręs su Norvegijos statybų sektoriumi žino, kad ten yra nustatytas minimalus valandinis 149 kronų tarifas. Todėl įmonės kaštai mokant norvegiškus atlyginimus negali būti mažesni už 149 x 1,141 x 1,102 x 1,02 = 191 kroną.
Visi tie, kurie lietuvių įmonei siūlo mažiau negu 191 kroną už valandą elgiasi nesąžiningai, nes puikiai žino, kad tiek gaudama įmonė nepajėgs sumokėti norvegiškų mokesčių, o turės gudrauti su 1041 Lt alga Lietuvoje ir „neapmokestinamais“ komandiruotoinigiais.
Kažkur jau tai esame matę?
Kita vertus, nemažai straipsnyje skaitytų argumentų apie apgauti linkusius lietuvių verslininkus yra ne kartą tendencingai kartota skandinavų profsąjungų spaudos. Tokios užsakomosios profsąjunginės kūrybos pavyzdys galėtų būti profsąjungų finansuojamas švedų portalas www.stoppafusket.nu – ten galima rasti dar baisesnių istorijų. Profsąjungas galima suprasti - žemesnės darbo kainos juos gasdina, tačiau nieko nepadarysi – pasaulis yra globalus.
Net ir pati istorija apie apgaviką verslininką, kuris keičia automobilius kaip kojines, man kažkodėl labai primena Švedijos komunistų partijos agitaciniuose plakatuose vaizduojamą akiniuotą kapitalistą, kuris sėdi prabangioje atviroje mašinoje.
Nesame kažkuo blogesni už skandinavus – tai ir nesijauskime
Aš pasakyčiau taip – mums lietuviams visiškai nėra ko gėdytis, kad esame kažkokie blogesni už mūsų skandinavų kolegas. Jau švedų žurnalistas Jonas Öhmanas viešai yra pasakęs, kad pagal statistiką, Švedijoje iš visų iš kitų Skandinavijos ir Baltijos šalių atvykusių piliečių daugiausiai nusikalsta suomiai, nors jei paskaitytume spaudą, tai, jų nuomone, labiausiai nusikalsta Baltijos šalių piliečiai.
Gal mūsų bijo?
Ta išankstinė spaudos nuomonė apie „blogus“ Baltijos šalių piliečius, galbūt paremta skandinavų visuomenių baimės. Ko bijo darbininkai susitelkę į profsąjungas aš jau minėjau – žemesnių algų. Nenustebčiau jeigu skandinavų verslininkai bijo veržlesnių Baltijos šalių verslininkų, todėl per spaudą ir bando jiems inkriminuoti nebūtus dalykus.
Trumpai aš tai pasakyčiau taip – lietuviškoje korporacinėje kultūroje dominuoja konkurencijos ir „laikas - pinigai“ principas. Normaliai veikiančiose lietuviškose įmonėse sprendimai priimami greitai. Tuo tarpu skandinaviškoje korporacinėje kultūroje vyrauja neskubėjimo, lengvo tingumo ir papildomo apsvarstymo principas. Dažnai būna, kad kol sprendimas apsvarstomas, jis jau tampa nebeaktualus dėl greitai besikeičiančios aplinkos.
Natūralu, kad susidūrus tokioms dviems korporacinėms kultūroms nesunkiai laimi baltiškoji arba, plačiąja prasme, rytų europietiškoji. Tada, kaip ir pralaimėjus kažkam lietuviškame konkurse pralaimėjusiai pusei kyla mintis, kad laimėtojas daro kažką nesąžiningai. Tačiau daugumoje atvejų jie klysta.
Mes atėjome į Skandinaviją visam laikui?
Matydami tokį mūsų buhalterinės apskaitos klientų gausėjimą mūsų Oslo ir Stockholmo biuruose nejučiom imu galvoti, kad mes atėjome į Skandinaviją ilgam laikui, galbūt netgi visam laikui. Kai kurie žmonių atlyginimams jautrūs sektoriai – tokie kaip valymo ir statybų paslaugų sektoriai, ko gero, visam laikui pasikeitė įleisdami žaidėjus iš Baltijos šalių ir kitos Rytų Europos.
Mes esame liudininkai to, kaip mūsų klientas įsigijo norvegišką statybinę įmonę, kuriai ką tik teikė paslaugas – nuomojo darbuotojus. Pripratusi prie pigesnės lietuviškos darbo jėgos nuomos, įmonė suprato, kad negalės be šios nuomos gyventi, o pati organizuoti žmonių iš Rytų Europos įdarbinimo ir valdymo, deja, nesugebėjo.
Mano galva, turėtume džiaugtis tiek verslininkais, kurie organizuoja šią mūsų tylią ekspansiją į Skandinaviją, tiek tais darbuotojais, kurie ten dirba ir uždirba sau ir verslui pinigus, o taip pat turėtume pakankamai kritiškai vertinti užsienio spaudos pasisakymus apie mus – gali būti, kad jie išsako ne ką kitą kaip bendrą jų visuomenėje vyraujantį nerimą dėl mūsų atėjimo pas juos. Ateis laikas ir prie mūsų pripras, taip kaip priprato prie kitų kaimyninių tautų.