Prisipažinsiu, nors nuolatiniai skaitytojai turbūt tai puikiai žino, nesu lietuviško popso gerbėja. Lietuvoje stengdavausi į popsines vietas nepakliūti, vengdavau jų ir Londone, nebent kaktomuša tekdavo susidurti kokiame nors renginy.
Tačiau visai neseniai į vieną tokį lietuvišką koncertą - pastaruoju metu jų nemažai pasitaiko - nukeliavau savo noru. Buvau pasiryžusi kaip nors atkentėti ir vakarykščio alkoholio tvaiką iš kaimyno burnos, ir merginų aprangos vulgarumą.
Bet nieko panašaus! Visiems, kurie įsitikinę, kad Anglijos lietuviai vyrai visur vaikščioja su treningais ir keikiasi, o merginos išsidažiusios kaip prostitutės, patarčiau patiems apsilankyti ir įsitikinti – taip nėra. Niekas nedemonstravo nei savo bicepsų, nei apnuogintų krūtinių. Visiškai normali liaudis.
Ir kas sukūrė tą pabaisą lietuvį emigrantą, girtą besikeikiantį lėktuve ir pirmai progai pasitaikius puolantį muštis? Piktą, tūžmingą, nekenčiantį savo Tėvynės? Susireikšminusį ir niekinantį likusius Lietuvoj? Nesakau, kad tokių visiškai nepasitaikė, didžiąja savo emigrantinio gyvenimo dalį praleidau ne rojuje, o Rytų Londone, tačiau galėčiau juos ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.
Lietuviški koncertai Anglijoje atlieka vieną labai gerą darbą – jie moko mus vieniems kitų nebijoti, į vieną būrį suėjus kartu pasidžiaugti, o ne pirštais badytis. Vieni kitus pamatyti kitoje šviesoje, ne kaip fabrikų darbininkus ar statybininkus, o atsipalaidavusius, draugiškus, linksmai nusiteikusius žmones.
Kita vertus – tai kaip terapijos seansas; tiek komplimentų ir pagyrų, kokie mes puikūs ir nuostabūs, beveik niekur kitur išgirsti neįmanoma, tik iš Lietuvos atlikėjų lūpų.
O ir patriotinės dvasios lietuviškas popsas turi kelis kartus daugiau negu visos politikų kalbos kartu sudėjus. Ypač jei atvyksta tie dainininkai ar grupės, o dažniausiai būtent jie ir atvyksta, savo repertuaro nekeičiantys jau 20 metų. „Tėvyne, tu mano Tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini...“ Juk buvom pamiršę, ar ne? Kaip ir tuos laikus, kai netekdavo gėdytis, kad esame lietuviai.
Lietuvių atlikėjai į Angliją atveža daugiau negu muziką, jie atveža jausmą, kad emigrantai irgi žmonės.
Ir netikėk, ką priešai suoks – kaip sakoma dainoje.