Kodėl nusprendei leistis į tokią „darbo kelionę“?
Visų pirma, iš prigimties esu smalsus žmogus. Antra, baigiau aviacijos inžineriją ir savo pirmaisiais praktikos aviacijos technikos gamintojo Rolls-Royce Group PLC kompanijoje metais, pamačiau daugybę inžinierių, kurie visą gyvenimą praleidžia toje pačioje kompanijoje dirbdami daugmaž tokį pat darbą. Mano tėvai sukasi aviacijos versle, o man norėjosi išbandyti ir kitus darbus, prieš, galbūt, aviacijos pasirinkimą visam gyvenimui. Trečia, esu jaunas ir laisvas, pavyzdžiui, nuo paskolų. Ketvirta, atostogaudamas sutikau dvi vokietes, neseniai grįžusias iš Work&Travel programos Australijoje, kurios taip pat patikino imtis idėjos. Galiausiai, būdamas pusiau prancūzu, pusiau vokiečiu, esu Europietis 2.0, tad negaliu susisaistyti tik su viena šalimi. Ačiū Europai, leidžiančiai dirbti ir keliauti, kur tik noriu!
Kada gimė šis Euro-darbų (Euro-jobs) projektas?
2011-ųjų sausį jau turėjau idėją, balandį pirmosios kompanijos patikino, kad dalyvaus projekte ir leis darbuotis po savaitę. Liepą išvykau pradėti projektą į šiaurinę Europą, tačiau tai turėjau atšaukti dėl lėšų stygiaus. Lapkritį vis dar nebuvo pinigų, o darbų rasta apie trečdalį iš visų, tad turėjau pradėti - šįkart nuo pietų Europos, ir rasti išeitis jau bekeliaujant. Įspūdžius ir maršrutą aprašiau savo internetinėje svetainėje www.eurojobsproject.com.
Skirtingi darbai skirtingose šalyse... Kaip vyko atranka – ruošeisi dirbti bet kokį darbą, kokį tik gausi ar visgi turėjai prioritetus?
Visuomet bandžiau rasti ryšį tarp darbų ir šalių. Pavyzdžiui, Graikijoje atlikti archeologinius kasinėjimus, Šveicarijoje – gaminti ragus, Islandijoje – fotografuoti peizažą. Kai tik rasdavau, kokį darbą noriu atlikti, skambindavau kelioms kompanijoms. Būdamas pats sau viršininku, nusprendžiau darbuotis pietinėje Europoje žiemą ir šiaurinėje - vasarą dėl temperatūrų palankumo ir saulės šviesos kiekio. Į Maltą atkeliavau pirma, lapkritį, nes tuomet Viduržemio jūra dar šilta.
Siūleisi darbuotis tik savaitę, kaip į tai reagavo darbdaviai?
Tie, sutikę dalyvauti projekte (tokių mažuma) buvo atviri iššūkiams ir matė galimybes ten, kur kiti neįžvelgė. Keletui darbų nepakako mano žinių ir kompetencijos, tačiau daugeliu atvejų suteikiau kompanijoms ką nors nauja ir pagelbėjau darbuojantis, kartais pasidalindamas tokiomis idėjomis, apie kurias jie ankščiau nebuvo svarstę. Tad apibendrinus, darbdaviai buvo laimingi ir kai kurie net siūlė pasibaigus projektui grįžti ir dirbti pas juos.
33 darbai per 8 mėnesius – labai intensyvus laikas. Ką dirbti buvo maloniausia?
Tai priklauso nuo laikotarpio, kuriuo dirbi - vienaip atrodo, kai gauni darbą savaitei, dar kitaip – jei gautum mėnesiui. Ilgam laikotarpiui norėtųsi derinio iš įdomaus darbo, puikios aplinkos ir darbo sąlygų, bei šaunių kolegų. Darbas savaitei, paaštrina mažiausiai vieną šių komponentų, todėl, paveikia daug stipriau ir ilgiau išlieka atmintyje.
Tad žvejo darbas ir medelių sodinimas Arkties poliariniame rate - vieni iš geriausių darbų trumpam laikotarpiui. Norėdamas darbuotis ilgiau, rinkčiausi „normalų“ darbą - tokį kaip verslo vystymosi konsultantas, kuriuo teko būti Slovakijoje.
Viename interviu, įpusėjus tavo projektui, esi minėjęs, kad neteko dirbti prasto, nepriimtino darbo, išskyrus šiek tiek blogesnę patirtį Monake. Dabar jau baigei visus darbus – ar vertinimas nepasikeitė?
Monako patirtis nebuvo bloga dėl darbo, man nepatiko restorano savininkų mentalitetas. Jie buvo nepatikimi ir savo restorane išnaudojo praktikantus. Man tai buvo nepriimtina.
Kita vertus, mėgstu iššūkius, įvairovę ir dinamiką. Bet kuris monotoniškas darbas (būdamas virtuvės šefu juk kasdien gamini, kepi, verdi tą patį) arba ten, kur nieko nereikia daryti - ne man.
Kuris darbas reikalavo daugiausia kompetencijos, kurios, atrodė, kad stinga? Kaip susidorodavai tokiais atvejais?
Visiems darbams reikia kompetencijos ir kaskart vis skirtingos! Žinoma, aš susitelkdavau dažniausiai į lengvesnes užduotis, be to gebu greit išmokti naujų dalykų.
Sunkiausi darbai - techniniai, labai smulkmeniški darbai, kuriuos atlikdamas gali sunaikinti tai, su kuo dirbai, jei nebūsi atidus. O man mažiausiai norisi būti našta darbdaviui ir sukelti dar daugiau darbo ir bėdų nei suteikti naudos.
Lietuvoje šlifavai gintarą. Kokie įspūdžiai išliko?
Tai buvo puikus darbas - išmokau daugybę dalykų, susijusių su gintaru ir dabar negaliu susilaikyti praeidamas pro gintaro parduotuvę nepatikrinęs gintarinių papuošalų kokybės. Tiesiog dėl to, kad dabar apie gintarą žinau daugiau, nei prieš pradedamas darbuotis. Tai yra tipiškas pavyzdys kaip mano požiūrį į mažus dalykus pakeitė šis projektas.
Minėjai, kad kelionę planavai – kaip sekėsi keliauti pagal planą?
Iš tiesų, atsakant nuoširdžiai, nepavyko... Be abejonės praradau visus pinigus, nors nieko neturėjau ir prieš iškeliaudamas, tad situacija įdomi. Pagrindinė priežastis, kodėl projektą visgi įveikiau, galbūt yra pigus keliavimas ir gyvenimas – keliavau vienas, naudojausi svetingumo nakvynėmis (angl. CouchSurfing), važiavau autobusu ir traukiniu neturtingesnėse šalyse, turtingose - tranzavau. Kartais už atliktą darbą negaudavau atlyginimo, tad nors turiu šiek tiek rėmėju, tačiau tai nekompensuoja mano kelionių.
Ar nebuvo pavojinga keliauti ir darbuotis vienam, turint omeny, kad tranzavai, nakvojai pas prieš tai nepažįstamus žmones?
Ne! Kaip ir daugelis dalykų, tai yra daug saugiau nei galvojame.
Nestovėdavau iškeltu nykščiu, kad sustotų atsitiktiniai žmonės, galintys pavežti. Vairuotojus išsirinkdavau klausinėdamas degalinėse ir tik tuos, kurie iš pažiūros atrodydavo patikimi. Šiuo atveju tikimybė patekti pas atsitiktinį keistuolį beveik lygi nuliui.
Be to, taip keliaudamas sutikau įkvepiančiu žmonių, kurie nuvažiuodavo su manimi kelis šimtus kilometrų. Tai ir buvęs Dakaro ralio lenktynininkas, afganų pabėgėlis, dirbantis statybininku, akrobatas, keli menininkai ir daugybė linksmų bei įdomių sutiktų žmonių. Kartą ar du teko keliauti su šiais žmonėmis ne tiksliai ten, kur man reikėjo, bet jie buvo tokie įdomus, kad leidau sau nuklysti nuo maršruto.
Minėjai, kad ne visuomet gaudavai uždarbį – ar tokių situacijų – dauguma?
Atvirai kalbant, niekada nekėliau privalomo atlyginimo klausimo. Tačiau su visomis kelionėms, pragyvenimui tekusiomis išlaidomis, turiu keletą mokesčių, kuriuos kaip tik galėdamas bandau padengti.
Šiuo atveju man atrodo sąžininga gauti atlygį, jei, pirma, gerai atlieku darbą (ateinu dirbti, pritraukiu žiniasklaidos susidomėjimą), antra, darbovietė turi finansines galimybes tai padaryti ir, trečia, darbas nėra ypač išskirtinis.
Jei žvejys Maltoje ir Graikijos kultūros ministerija negali man sumokėti, nes neturi tam finansinių išteklių, viskas tvarkoje. Juk jų siūlomi darbai išskirtiniai, norėjau juos atlikti bet kokiu atveju. Jei airiškame bare Dubline gaunu užmokestį dėl to, kad gerai atlikau darbą ir nukreipiau į juos žiniasklaidos dėmesį, taip pat viskas sąžininga.
Kaip susikalbėjai su europiečiais?
Tobulai kalbu prancūziškai, vokiškai, ir angliškai visai netoli iki tobulybės, turiu ispanų kalbos pagrindų.
Tol, kol bendraujant su žmogumi sieja gera valia, visuomet galima suprasti vienas kitą. Netgi ekstremaliose situacijose pakanka apsikeisti pagrindinėmis idėjomis ar pasitelkti kūno kalbą, piešinius. Neprisimenu nei vienos situacijos, kurioje būčiau turėjęs rimtų nesklandumų dėl kalbos.
Ką veiksi dabar - Europa apkeliauta, darbai išmėginti, gal belieka tik išsirinkti patinkantį? Viename interviu esi minėjęs apie susidomėjimą verslo konsultacijomis ir prekyba.
Dar nežinau. Bet kokiu atveju, manau, kad parodžiau galįs atlikti daugybę darbų. Kaip ir sakiau, kol darbas kelia iššūkius, suteikiamos geros sąlygos, vyrauja maloni atmosfera ir gauni didžiulę dozę žmogiškojo sąveikavimo, būni laimingas tai darydamas.
Esi išrinktas šių Europos piliečių metų veidu - kaip tai paveikė tave?
Nepaveikė ir nepaveiks. Nesijaučiu esąs išskirtinis. Kiekvienas europietis gali tai, ką padariau aš - ačiū Europos sistemai, kuri leidžia gyventi ir dirbti, kur tik norime.
ES atstovai, perskaitę apie mane straipsnį, paklausė, ar sutikčiau būti vienu ir Europos veidu ir aš pasakiau taip. Jei galiu įkvėpti kitus žmones, tai nuostabu, bet tai ir yra viskas. Vėlgi, pasikartosiu, teoriškai ir kiekvienas lietuvaitis gali padaryti, ką nuveikiau aš. Tačiau, įspėju, organizavimas reikalauja velniškai daug laiko ir triūso!
Darbai, kuriuos europiečiui teko išbandyti:
1. Maltoje, Marsašloke – žvejys;
2. Kipre, Limasolyje – Turizmo biuro darbuotojas;
3. Ispanijoje, Sevilijoje – flamenko šokio mokytojas;
4. Airijoje, Dubline – barmenas;
5. Liuksemburge, Liuksemburge – nekilnojamo turto agentas;
6. Šveicarijoje, Krynse – alpių ragų gamintojas;
7. Lichtenšteine, Šane – kepėjas;
8. Slovėnijoje, Ptujuje – Europos kultūros sostinės Mariboras 2012 renginių organizatorius;
9. Graikijoje, Nafplijuje – archeologas;
10. Bulgarijoje, Sofijoje – darbuotojų personalo sudarytojas;
11. Austrijoje, Vienoje – marketingo komandos narys;
12. Čekijoje, Chodovar Planoje – alaus gamintojas;
13. Slovakijoje, Bratislavoje – verslo vystymosi konsultantas;
14. Vengrijoje, Budapešte – spa centro darbuotojas;
15. Rumunijoje, Timišoaroje – ūkio darbuotojas;
16. Kroatijoje, Zagrebe – šio projekto pristatytojas mokykloje;
17. Lenkijoje, Gnevine – viešbučio darbuotojas;
18. Prancūzijoje, Strasbūre – Europos delegato asistentas;
19. Lietuvoje, Kaune – gintaro šlifuotojas;
20. Latvijoje, Rygoje – nevyriausybinės organizacijos "Patvērums "Drošā māja"" savanoris;
21. Estijoje, Taline – zoologijos sodo prižiūrėtojas;
22. Suomijoje, Rovaniemyje – parko prižiūrėtojas;
23. Švedijoje, Delsbas – interjero dizaineris;
24. Danijoje, Alborge – vėjo turbinų testavimo inžinierius;
25. Nyderlanduose, Alsmeryje – gėlių pristatytojas;
26. Islandijoje, visoje pietinėje dalyje – fotografo padėjėjas;
27. Vokietijoje, Žemutinėje Saksonijoje – senjorų namų prižiūrėtojas;
28. Norvegijoje, Osle – autoserviso darbuotojas;
29. Monake – virtuvės šefo mokinys;
30. Briuselyje, Belgijoje – radijo komentatorius;
31. Jungtinėje Karalystėje, Didžiajame Jarmute – akvariumo nardytojas;
32. Portugalijoje, Porte – kamščių kokybės tikrintojas;
33. Italijoje, Pordenonėje – antikvarinių baldų restauruotojas.