Noriu pasidalinti keliais apmąstymais apie Lietuvos perspektyvas, besikeičiant pasaulio lyderiams, ir mūsų užsienio politikos klaidas, kurias turime pripažinti ir jų nebekartoti.
Diplomatijos linija
Visoms be išimčių Lietuvos valdžios institucijoms reikia nustoti blaškytis ir pradėti elgtis solidžiai. Akivaizdu, kad valstietiško Seimo užsienio politikos linija kol kas atrodo apverktinai.
Seimo pirmininko V. Pranckiečio meilikavimas Rusijos ir Baltarusijos diplomatams, siekis brėžti naujus draugystės horizontus Sausio 13-osios fone buvo žemiausias pastaruoju metu pasiektas taškas. Maža to, Seimo vadovas neremia papildomų investicijų į Lietuvos saugumą. Kas tai – pasimetimas, išsiblaškymas ar pasidavimas?
Seimo užsienio reikalai bus silpniausia grandis tol, kol į JAV siųsime kailius ir brangius automobilius mėgstančias žalias valstietes. Tol, kol Rusijos ir Baltarusijos ambasadorius prioritetine tvarka priiminės pats Seimo pirmininkas, beje, akcentuojantis bendradarbiavimo su „didžia šalimi“ svarbą.
Atleiskit, tai primena grįžimą į 2005 metus, kai Seimo vicepirmininko pareigas ėjęs A. Pekeliūnas, būdamas Europos reikalų komiteto vadovu, tvirtino, kad Lietuva turi tapti „tiltu tarp Rusijos ir ES“. Seime iki šiol nerengiama net metinė diskusija-forumas užsienio politikos ir saugumo klausimais. Nejaugi tai neaktualu, neverta dėmesio? Kai į diskusiją neįtraukiama nei visuomenė, nei patys politikai – išsiplečia erdvė klaidoms, individualioms interpretacijoms.
Šioje vietoje pasigendu ir Vyriausybės vadovo S. Skvernelio pozicijos. Jis, regis, atsisakė pažado pirmiausia vykti į Lenkiją. Bet kodėl nesiimama įvertinti parlamento darbo užsienio politikos srityje? Jei trūksta orientyrų, reikia tai pripažinti. Kito būdo mokytis iš klaidų nebus.
Vykdomoji valdžia, šalies Užsienio reikalų ministerijos vairininkai, turintys įgyvendinti mūsų užsienio politikos strategiją, iš esmės toliau imituoja veiklą. Nebuvo ir nėra atsakymų į opiausius klausimus. Tą parodė aptakūs, nenuoseklūs ministro L. Linkevičiaus atsakymai į opozicijos paklausimą dėl Astravo, santykių su Lenkija, partinių veikėjų „įdiplomatinimo“ ir užsienio reikalų prioritetų.
Saugumas tapo ir ateityje liks svarbiausias, raktinis žodis šių dienų užsienio politikoje. Esu tvirtai įsitikinęs, kad šiandienos Lietuvos saugumui reikia 3 elementų – tai transatlantinis, europinis ir regioninis saugumas.
Kol kas nematau, kad bent viena kryptimi turėtume tinkamą įdirbį. Šiais netikrumo laikas būtent dabar yra geriausias metas sutvirtinti Lietuvos pozicijas ES ir NATO. Gerai, didiname investicijas į gynybą, Lietuvoje bus dislokuotos solidžios sąjungininkų pajėgos. Bet kokias priemones pasitelksime, kad mūsų balsas būtų labiau girdimas toje pačioje ES, NATO? Ar vis dar įsivaizduojama, kad gelbėsimės pavieniui? Tikiuosi permainų.
Darbotvarkė D. Trumpui
Apžvalgininkams analizuojant, kaip prisiekęs naujasis JAV prezidentas D. Trumpas pakeis geopolitinę pusiausvyrą, svarstant, ar tikėtina, kad turėsime naują „Trumputino“ paktą ir kiek arti grįšime iki Jaltos, aš siūlyčiau šiek tiek atsiriboti nuo emocijų.
Vienintelis būdas išsklaidyti baimes ir nežinomybę – veikti. Tikėtina, kad JAV santykiai bei vaidmuo, bendraujant su ES ir NATO, keisis. Tačiau demokratija, laisvoji prekyba ir saugumas turi likti trys pagrindiniai stulpai, mus jungiantys ir rišantys.
ES, NATO vadovai gali ir turi pirmieji imtis iniciatyvos. Reikia pasiūlyti D. Trumpui, jo administracijai politinę darbotvarkę, viziją, iš anksto užfiksuoti sąlyčio taškus, kurie neleistų augti Kremliaus ambicijoms.
Europa turi pakankamai argumentų D. Trumpui ir jo administracijai įrodyti, kodėl partnerystės stiprinimas Vakarų kryptimi yra geriau nei „medžioklė“ Rytuose. Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje dar priesaikos išvakarėse išsakytos netaktiškos pastabos NATO ir ES atžvilgiu buvo, pasakytų žodžių neišmesi. Bet nepamirškime, kad D. Trumpas mėgsta šou elementus, nori linksminti auditoriją.
Visgi tarptautinė politika nėra grožio konkursas, kur kažkas negavo karūnos ir įsižeidęs nulipa nuo pakylos. ES, NATO ir JAV vadovai puikiai supranta, kad šiuolaikiniai saugumo iššūkiai reiškia ne ką kitą, o tai, kad persitvarkyti ir atsinaujinti turėsime kasdien. Nebijokime to daryti.