Gyventojų apklausos rodo, jog stipriausia jėga parlamente taps Geerto Wilders'o „Laisvės partija“, šokiruojanti savo kovinga programa: joje pasisakoma tiek prieš Nyderlandų buvimą Europos Sąjungoje, tiek prieš islamą Nyderlanduose.
Tiesa, šis programinis užtaisas sprogimo sukelti neturėtų, nes Geertas Wildersas Nyderlandų premjeru netaps, – demokratinės partijos jau vieningai pareiškė neisiančios į koaliciją su juo. Vis dėlto yra pagrindo nerimauti. Kaip galėjo nutikti, kad liberalumu garsėjusioje šalyje atsirado tiek daug Geerto Wilderso laisvės sampratos šalininkų?
Olandai turi pagrindo didžiuotis, – praėjusiais metais tarp Europos Sąjungos šalių donorių jie buvo lyderiai: grynasis įnašas į ES biudžetą skaičiuojant vienam gyventojui sudarė 331 eurus. Tai tik patvirtina, jog Nyderlandai – turtinga šalis. Vis dėlto vyriausybės vadovo Marko Rutte's kalboje nuo 2008 metų dominavo žodis „taupymas“. Tik visiškai neseniai premjeras paskelbė ilgokai užtrukusios recesijos pabaigą: ekonimika vėl auga, kitais metais biudžeto deficitas sieks tik 0,5 procentus bendrojo vidaus produkto, o bedarbystė nukrito iki 5,7 procentų.
Kitaip reikalai atrodo privačiame sektoriuje, kur prasiskolinimas – vienas didžiausių Europoje (privačių asmenų ir mažų įmonių skolos siekia 230 procentų bendrojo vidaus produkto). Be to, vis labiau slegia senstančios visuomenės našta, kai vyriausybė priversta apkarpyti socialines išlaidas, didinti pensijinį amžių, o pačių gyventojų įmokos į sveikatos draudimą auga. Tad nėra ko stebėtis, jei nemaža dalis olandų piktinasi, jog šalyje uždirbti milijardai keliauja į kitas, ekonomiškai silpnesnes, Europos Sąjungos valstybes.
Prekių tauta Europos Sąjungai didelių emocijų nejaučia
Juolab kad prieš 2012 rinkimus Liaudies partijos už laisvę ir demokratiją (Volkspartij voor Vrijheid en Democratie - VVD) lyderis Markas Rutte pažadėjo Graikijos gelbėjimui „nebeduoti nė cento“. Pažado, ir ne tik šio, jis netesėjo. Briuselio spaudimą laikytis Mastrichto kriterijų olandai pajuto plonėjančiose savo piniginėse. Tiesa, nepasitenkinimas Europos Sąjunga šiuo metu nedominuoja rinkėjų neigiamų emocijų skalėje. Apklausose dauguma pasisako prieš „Nexit“. Vis dėlto olandai nelinkę susitaikyti su tuo, kad dalis valstybinio suverenumo būtų perkelta Briuseliui.
Ir nors Nyderlandai – viena iš Bendriją įkūrusių šalių, ES kaip supervalstybės idėjos jie nelinkę remti. O ir aistringų ES šalininkų tarp olandų nėra daug, – nurodo olandų sociologijos profesorius Paulas Dekkeris. Jo vertinimu, „Nexit“ anaiptol nėra toks jau neįmanomas scenarijus. „Dauguma ES šalininkų mano, jog ekonominiu požiūriu narystė yra naudinga. Tačiau tik nedaugelis jaučiasi su Bendrija susiję ir emociškai“, – aiškina jis. Olandai – sena prekių ir keliautojų tauta. Jie labai pragmatiški. Bendrijoje jiems pirmiausia patinka vidaus rinka.
Tai aiškiai girdėti ir premjero M. Rutte's argumentacijoje. „Mūsų, olandų, santykis su Europa yra pragmatiškas“: „70 procentų mūsų eksproto keliauja į Europą. Jei ES nebūtų, turėtume ją išrasti. Tačiau Bendrija turi apsiriboti tuo, kas esmingiausia, jai nevalia kištis į mūsų nacionalinę politiką.“ „Europa – kur būtina, nacionalinė valstybė – kur tik įmanoma“.
Olandai sunerimę: o kas laukia mūsų vaikų?
Devintojo dešimtmečio pradžioje net 90 procentų olandų narystę Bendrijoje vertino palankiai, jie netgi jautėsi esą progreso misionieriai, galintys būti pavyzdžiu kitoms ES valstybėms. O štai pernai vykdytos apklausos rodo, jog olandų prielankumas Europai aptirpo mažiausiai trečdaliu ir svyravo tarp 42 ir 60 procentų.
Olandų euroskepticizmas atitinka bendrą vakariečių tendenciją. ES komisijos pirmininko pavaduotojas, olandas Fransas Timmermansas jį aiškina visuomenėse stiprėjančiu nesaugumo jausmu: „Vakarų visuomenių vidurinieji sluoksniai klausia: ar mūsų vaikams klosis taip pat gerai kaip mums?“
Ir tai anaiptol nėra vien materialinis rūpestis, netgi priešingai. Pasak olandų sociologo André Krouwelo, nemaža dalis olandų nerimauja dėl valstybės suverenumo ir savo kultūrinės tapatybės: „Žmones apėmęs didžiulis netikrumo jausmas. Kas gi mes esam? Dėl didžiulės imigracijos į Europą taip supanašėjom, jog nublanko mūsų tapatybė. Praradom savo senąją religinę tapatybę.“
Piliečiai „perjunginėja“ partijas nelyginant televizijos kanalus
Kad 16,8 milijonų gyventojų turinti šalis tapo nestabili, sociologas Friso Wielega konstatavo dar 2013 metais. Ilgą laiką olandai laikė save tolerantiškais multikultūrininkais, tačiau paaiškėjo, kad tolerancija tebuvo ignorancija, leidusi Nyderlanduose susiformuoti paralelinėms imigrantų visuomenėms, o tai neišvengiamai užaštrino tapatybės klausimą, – aiškina populizmo iškilimą tyrinėjęs sociologas.
Eižėjimo procesus Wielega įžvelgia ir politinėje architektūroje: didžiųjų tradicinių partijų irimas prasidėjo dar praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį. Byrant pagal pasaulėžiūrą ir religiją struktūruotai politinei sistemai, mažėjo ir rinkėjų politinis prieraišumas. „Nuomonių demokratijoje piliečiai „perjunginėja“ partijas nelyginant televizijos kanalus.“
O tų „kanalų“ šių metų rinkimuose – net 81! Per žemą, vos 0,67 procentų slenkstį, partijos lengvai patenka į parlamentą, bet lygiai lengvai iš jo ir išlekia. Pasak F. Wielegos, niekur kitur Europoje politinis kraštovaizdis nėra toks fragmentiškas ir toks judrus. Žemas slenkstis, sociologo manymu, veikia nelyginant seismografas, fiksuojantis politinį bei socialinį piliečių nepasitenkinimą.
Protesto partijų jaunuolyne – stabiliai auganti Geerto Wilderso politinė jėga
Jau dabar parlamentas susideda iš 16 frakcijų, o po kovo rinkimų jų gali būti dar daugiau, nes pastaraisiais metais susikūrė dar keliolika naujų „antielitinių“, euroskeptiškų partijėlių (trims jų pradžią davė protesto prieš asociacijos sutartį su Ukraina sąjūdis). Politologų vertinimu, šios naujokės dešiniajame politinio spektro pakraštyje konkuruoja dėl tų pačių rinkėjų balsų, kaip ir Geertas Wildersas. O tai tik didina dabartinių koalicionierių šansą išlikti valdžioje.
Vis dėlto tradicinėms partijoms demoskopai žada itin prastus rezultatus: Marko Rutte's dešinieji liberalai prarastų 18 mandatų ir gautų tik 23 iš 150 vietų parlamente, o socialdemokratai – vos 10 mandatų vietoj dabar turimų 38. Užtat Geerto Wilderso vadovaujamai „Laisvės partijai“ (Partij voor de Vrijheid – PVV), pernai šventusiai savo dešimtmetį, prognozuojamos 36 vietos, – 21 mandatu daugiau nei praėjusiuose rinkimuose.
Nors paprastai Geertas Wildersas pristatomas kaip dešinysis populistas, iš tikrųjų jo politinės pažiūros mišrios: kairuoliški reikalavimai socialinėje politikoje pinasi su liberalia modernios visuomenės (šeimos, seksualinių mažumų) samprata, bet dominuoja dešiniajam ekstremizmui būdingos antiimigracinės bei antiislamiškos nuostatos. Taip kad savo rinkėjus jis gali žvejoti bent trimis skirtingomis meškerėmis. Žinant, kad 2008 metais net 56 procentai olandų prisipažino vertiną islamą kaip grėsmę, didžiausias rinkėjų skaičius užkibs ant „deislamizacijos programos“.
„Platininio blondino“ sėkmę lemia ne vienas veiksnys
Visų pirma – nenuginčijamas jo politinis ir retorinis talentas, – neatsitiktinai visuomenininis transliuotojas 2007 metais išrinko G.Wildersą metų politiku. Jis mikliai čiuožia ant visuomenės nepasitenkinimo ir baimių bangų (pereitą rudenį olandų dienraščio „Volkskarnt“ daryta apklausa atskleidė, jog 37 procentai respondentų nebesijaučia Olandijoje gerai, o pusė jų kaip priežastį nurodė per didelį svetimšalių skaičių). Dėl to, kaip pastebi ekstremizmo ekspertė Sarah de Lange, Wildersas kritikuoja laisvą darbo jėgos judėjimą, pirmiausia iš Rytų Europos, ir britų pavyzdžiu agituoja „išsivaduoti iš Briuselio diktato“.
Provokacijomis Wildersas užsitikrina žiniasklaidos dėmesį, – joks kitas olandų politikas nėra taip dažnai minimas šalies žiniasklaidoje. Net pralaimėjimus jis sugeba pakreipti savo naudai. Antai teismo nuosprendį, kuriuo neseniai buvo pripažintas kaltu dėl rasinės grupės įžeidimo ir neapykantos kurstymo (sakėsi norįs matyti mažiau migrantų iš Maroko), Wildersas pasitelkė savo kaip žodžio laisvės gynėjo įvaizdžiui kurti: „Nesu rasistas ir mano rinkėjai nėra rasistai. Jie tėra žmonės, norintys susigrąžinti savo šalį ir kenčiantys dėl to, kad jų nenori girdėti.“
Kad politinis bei medijų elitas prisidėjo prie populistų iškilimo, pripažįsta ir profesorius Friso Wielega. Pasak jo, Wildersas išties prabilo iki tol tabu buvusiais klausimais: apie imigrantų integracijos problemas, apie palyginti didelę imigrantų bedarbystę arba apie aukštą jaunų marokiečių nusikalstamumo procentą.
Įspūdinga ir Wilderso politinė biografija: nuo liberalo, tikėjusio arabų šalių demokratizacija, iki nuožmaus islamo kritiko. Tokį jo radikalėjimą kai kurie politologai aiškina nuolatine grėsme ir laisvės suvaržymu: dėl islamistų grasinimo nužudyti Wildersas gyvena saugomas asmens sargybinių, atskirtas nuo šeimos ir nuolat keisdamas nakvynės vietą. Taip savo šalininkų akyse jis pats tapo gyvu iš islamo sklindančios grėsmės įsikūnijimu.
Migrantų partija „DENK“: stabdis dešiniesiems populistams ar provokacija?
Suprantama, kad Geerto Wilderso reikalavimas Olandijoje uždrausti mečetes, islamiškas mokyklas ir Koraną didžiausią pasipiktinimą sukėlė tarp islamą išpažįstančių šalies gyventojų, kuriems nuo 2014 metų atstovauja pirmoji Europoje migrantų partija „Denk“ („Mąstyk“), įkurta turkų kilmės buvusių socialdemokratų Tunahano Kuzu ir Selcuko Öztürko.
„Denk“ lyderiai susirūpinę dėl didėjančios olandų visuomenės poliarizacijos, pasak jų, imigrantai Olandijoje vis dažniau jaučiasi kaip antrarūšiai piliečiai. Tunahanas Kuzu nusiteikęs ryžtingai: „Mes sustabdysim dešiniuosius populistus!“
„Apsiprask su tuo!“ – skelbia kovingas migrantų partijos šūkis. Su kuo olandams ateityje teks apsiprasti, konkretizuojama partijos programoje: su visuomenės tvarka, kurioje kiekviena žodinė rasizmo apraiška būtų baudžiama (tuo rūpinsis 1000 „rasizmo policijos“ pareigūnų), o naujų piliečių integraciją pakeistų tiesiog jų kultūros pripažinimas.
Konkrečiai tai atrodytų taip: islamiškos mokyklos, kuriose Korano mokama arabiškai ir kuriose mokiniai griežtai atskiriami pagal lytį, turi būti prilygintos olandų mokykloms; migrantų kilmės šalių kalbų mokymas mokyklose turi būti išplėstas; ligoninėse ir senelių namuose dera elgtis „kultūriškai jautriai“ – atsižvelgiant į islamiškas elgesio ir maisto normas.
Be to, „Denk“ reikalauja įvesti 10 procentų migrantų kvotą visose įmonėse, įstaigose ir koncernų valdybose. Gyventojų skirstymas į „vietinius“ (autochtonus) ir svetimkilmius (alochtonus) turi būti uždraustas. Tai tik keli internetiniame partijos portale skelbiamos programos punktai, kuriais norima atnaujinti bei modernizuoti olandų visuomenę.
Sunku patikėti, kad tokia kovinga rinkimine programa „Denk“ pavyktų nuslopinti dalies autochtonų olandų jaučiamą ir Geerto Wilderso sėkmingai kurstomą islamizacijos baimę. Veikiau jau priešingai, gali mobilizuoti juos po „Laisvės partijos“ programoje iškelta „nuislaminimo“ vėliava ir dar labiau užaštrinti pavojingus kultūrų kovos simptomus.