Niekas daugiau neturi tokio detalaus supratimo apie galios politiką, o jo traktatą “World Order” šalia lovos turi pasidėję daugelis pasaulio įtakingųjų (net jei retas išties jį skaitė).
Tačiau H. Kissingerio idėjos reprezentuoja neįmanomą siekį šitame „Islamo valstybės“ ir netikrų naujienų valdomame pasaulyje. Jos pritaikytos lėtesniam pasauliui ir galingoms valstybėms, o ne šiuolaikinei aplinkai, kurioje vyrauja neužtikrintumas, nuolatinė kaita ir sutrikimas.
Daugybė tradicinių sampratų – net ir labai gerai patikrintų – buvo nustelbtos vykstančių įvykių. Diplomatija atrodo visiškai nebemadinga, o seno gero apibrėžtumo taip pat nebėra. H. Kissingerio santvarka buvo pagrįsta dviem esminiais aspektais: teisėtumu ir galios pusiausvyra. Esminis lūžis jo pasaulėžiūroje buvo Vestfalijos Taika. Jis apgailestauja, kad išnyko riba tarp vidaus ir užsienio politikos. Bet nepaisant galios politikos atgimimo, pasaulis nebėra “kisindžeriškas”.
Ironiška, kad žmogus, geriausiai galėjęs paaiškinti naująją pasaulio santvarką – Zygmuntas Baumanas - mirė šiemet sausį. Joks kitas žmogus nepadarė tiek daug, kad padėtų mums suprasti šiuolaikinį pasaulį nei šis lenkų-britų kilmės sociologas, kuris išvystė takiojo modernumo sąvoką.
Ši Z. Baumano samprata teigia, kad daugelis anksčiau buvusių tvirtų ir nejudinamų dalykų tapo paslankūs ir takūs – darbai, lytinė orientacija, santykiai, gyvenamoji vieta ir kt. Visuomenė nebėra vienijama bendro projekto, kuris užtikrintų žmonėms sanglaudos pojūtį ir aiškią kryptį.
Z. Baumanas labiausiai domėjosi lanksčiu moderniu žmogumi ir individo vaidmeniu visuomenėje. Bet naujasis žmogus suteikė pasauliui formą ir saugumo supratimą, kuris yra labiau apibrėžiamas ne aiškia tvarka, bet lankstumu. Yra penkios jėgos, kurios veda į „lankstų saugumą“:
1. Skirtumai tarp užsienio ir vidaus politikos nebegalioja. Tokie iššūkiai kaip terorizmas, kibernetinis karas, klimato kaita ir pabėgėlių srautai ištrynė ribas tarp vidinio ir išorinio, tarp vietinio ir pasaulinio. Tai taip pat keičia teisėtumo suvokimą, nes užsienio politika tampa ne šalies prerogatyva, o esmine vidaus politikos sfera, kuri yra pasirengusi išorinių jėgų manipuliacijoms.
2. Nebėra aiškios takoskyros tarp karo ir taikos. Jau seniai jokios šalys nėra oficialiai paskelbusios viena kita karo. Tačiau atsiranda naujos prievartos formos – konvencinį karą pakeitę žali žmogeliukai, pakrančių apsaugos pareigūnai, turintys įtakos tarptautiniuose vandenyse, arba sukilėlių organizuojamos kibernetinės atakos. Nereikia pamiršti ir nuolatinių šalių konfliktų virtualioje erdvėje, kurie apima viską nuo kompiuterinių įsilaužimų ir informacijos nutekinimo iki branduolinės įrangos sunaikinimo. Abipusio sunaikinimo era užleido kelią abipusio sutrikdymo erai.
3. Kažkada pasaulį vieniję dalykai dabar jį griauna. Ryšiai, kurie turėjo įnešti taiką tarp šalių (juk prekybos partneriai neskelbs karo šaliai, kurioje turi komercinių interesų), dabar tampa pagrindiniu ginklu. Plačiai pasiskirstęs tinklas kažkada buvo apsauga nuo nepastovumo, o tarptautiniai ryšiai - būdas užtikrinti gerus santykius ar net bendradarbiavimą su visais. Šiandien - nesvarbu ar dėl sankcijų, ar dėl migracijos srautų - šalys yra tarsi vorai, įkliuvę į savo pačių spąstus, nuolat bauginami vis artėjančių priešų.
4. Stabilių saugumo aljansų laikai baigėsi. Metų metus vyko diskusijos dėl NATO naudos, kol galop naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad ši institucija – atgyvenęs reikalas. Europos Sąjunga prarado narę ir yra draskoma vidinių konfliktų. D. Trumpo ir Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano laikais aljansai turės būti kuriami atsižvelgiant į vidinę politiką dėl kiekvieno esminio klausimo, o ne laikomi savaime suprantamais dalykais vien dėl įkurtų institucijų ir pasirašytų sutarčių. Ir skirtingai nuo jau matytų koalicijų, jie mažiau remsis vertybėmis, o daugiau dėmesio skirs siauriems ir trumpalaikiams interesams.
5. Pasaulis jau nebėra vien didžiųjų galių žaidimo arena. Paauglė savo miegamajame gali sukelti ne ką mažiau chaoso įmonėms ir visuomenei įsilauždama į jų sistemas. Žvalgybininkai ir jų nutekinta informacija taip pat kelia didelę riziką. Teroristinė grupuotė gali įtraukti šalį į nesibaigiančius karus. Technologijų įmonės sprendžia, ką žmonės matys ir kuo tikės. Realybės šou žvaigždutė gali privilioti rinkėjus ir galiausiai vadovauti didžiausioms ginkluotosioms pajėgoms pasaulyje. Mums dar nežinomi žaidėjai neilgai trukus gali lemti mūsų šalių likimus.
Jei saugumas tapo lankstus, Europos atsakas turi būti toks pat. Tradicinė karinė analizė turi būti papildyta aiškiu vidaus konteksto supratimu, o į tai įeina politika, antikorupcinės priemonės, žvalgyba, kibernetinė gynyba ir sankcijos. Tai turi apimti tiek regioninę patirtį, tiek gebėjimą objektyviai įvertinti naujųjų technologijų keliamas grėsmes. Reikia suprasti ir privataus sektoriaus verslo modelius, nes jie dažnai kontroliuoja pasaulinės ekonomikos jungtis.
Remiantis senąja H. Kissingerio sistema, teisėtumas buvo apibrėžtas didžiųjų galių. Šiandienos teisėtumas kyla iš svarstymų ir valstybinės politikos, tad turime rasti būdą suvienyti aljansus, o tam reikia suformuoti klausimus ir problemas taip, kad įtrauktų piliečius, jau įpratusius prie naujosios santvarkos.
Tarptautinės santvarkos idealas tapo neįmanomu siekiu. Bet lankstumo, greičio ir atsparumo nepakaks išgyventi šitame netvarkingame pasaulyje niekuo nerizikuojant. Kad ir koks bauginantis buvo Garantuotas Abipusis Sunaikinimas Šaltojo karo metais, jis padėjo išbraukti iš meniu ypač mirtiną variantą. Šiandieniniame pasaulyje mes turime nustatyti normas internetui, ekonominiam karui ir naujoms technologijoms – jei ir ne pasiekti tvarką, tai bent jau nustatyti ribas, kurios gali išgelbėti pasaulį nuo griūties.
Kalbant konkrečiai apie ES, reikia naujų bendradarbiavimo mechanizmų ir aljansų. Šiame pavojingame pasaulyje penki šimtai milijonų europiečių nebegali patikėti savo saugumo trims šimtams milijonų amerikiečių. Jie turės tiek investuoti į savo saugumą, tiek transformuoti savo mąstymą.
ES turi atsikratyti segmentuotų sistemų praeities, kur nusikalstamos, teroristinės, ekonominės ir karinės grėsmės traktuojamos kaip atskiri iššūkiai, kuriuos spręsti turi atskiros ir neretai konkuruojančios institucijos, besiremiančios skirtinga patirtimi.
ES veiksmai turi remtis valstybių-narių vidaus politikos įvairove, o ne sudėtingu sprendimų priėmimų mechanizmu. ES institucijos turi rasti būdų įgalinti ir stiprinti nares ir jų ministrus bei vyriausybę. Nauji lankstesni susitarimai yra būtini bendradarbiauti su iš ES pasitraukusia Didžiąja Britanija, taip pat ir Turkija, Norvegija bei kitais kaimynais. Kad ES piliečiai jaustųsi turį daugiau kontrolės šioje neapibrėžtumo eroje, ES turi tapti lankstesne, užuot siekusi neįmanomų idealų. Šios dienos užduotis – išlaikyti tą trapią pusiausvyrą.
Šis straipsnis pirmą kartą pasirodė Miuncheno Saugumo Konferencijos leidinyje „Security Times“ šių metų vasarį.