Šių istoriškai svarbių ginklų apžiūra Luvro muziejuje iki šiol būdavo daugelio į Paryžių atvykstančių maltiečių vienas iš kelionės punktų. Pasak Maltos žiniasklaidos, derybos dėl durklo eksponavimo su Prancūzijos vyriausybės ir Luvro muziejaus atstovais truko ketverius metus.
Kardą ir durklą J.P. de Vallete padovanojo Ispanijos karalius Filipas II, įvertindamas jo drąsų vadovavimą Maltai Didžiosios apsiausties metu 1565 metais, kai salą puolė Suleimano Didžiojo vadovaujama Osmanų imperijos kariauna.
Ginklus pagamino Ispanijos meistras Pery Juanas Pochas.
Po Didžiojo magistro mirties ginklai atiteko Šv. Jono iš Jeruzalės (Maltos) ordinui ir pagal, J. P. de Vallete valią būdavo nešiojami iškilmingų religinių procesijų metu iki pat 1797 metų.
Į salą įsiveržus prancūzams, kardas su durklu pateko į Napoleono Bonaparto rankas. Teigiama, kad kardą imperatorius išsiuntė į Paryžių, o durklą pasiliko sau kaip talismaną. Vėliau jis atiteko Napoleono sūnui, kol galiausiai 1852 metais durklas buvo atiduotas eksponuoti į Luvrą ir vėl atsidūrė greta anksčiau čia patekusio Didžiojo magistro kardo. Nuo to laiko jie nė karto nebuvo išvežti iš Paryžiaus.
Pasak dienraščio „Times of Malta”, susigrąžinti ginklus galėtų iki šių dienų egzistuojantis Maltos ordinas.
Pagal 1815 metų Vienos kongreso Baigiamąjį aktą, visos Napoleono karų metu pagrobtos vertybės turi būti sugrąžintos tikriesiems jų šeimininkams. Tačiau tuo metu ordinas buvo susiskaldęs, neturėjo Didžiojo magistro ir pretenzijų į vertybes nepareiškė.
Miniatiūrinės Didžiojo magistro ginklų kopijos, riterių statulėlės ir atributika yra beveik visų suvenyrų parduotuvių asortimente, ir yra vieni brangesnių suvenyrų Maltoje.