„Tikrai sumažėjo skinhedų ir treninginių berniukų. Drąsiau gali eiti vėlai vakare mieste“, – apie pokyčius Lietuvai įstojus į ES sako Jonaistė Jusionytė. Ji prisimena, kaip tą dieną prie jos priėjo piktybiškai nusiteikę jaunuoliai ir grasino padegti suknelę su Europos žvaigždutėmis. Padegti nepadegė, bet cigaretę į merginos laikytus balionus nugesino.
Šiandien mergina džiaugiasi, kad Lietuva yra laisva ir europietiška. „Mes turime laisvę rinktis, mūsų tėvai neturėjo tokios laisvės“, – sako ji.
– Koks jausmas apima žiūrint į nuotrauką, darytą prieš 10 metų?
– Galvoju, kad labai daug visko nutiko per tuos 10 metų: spėjau pabaigti mokyklą, spėjau pabaigti universitetą, pradėti karjerą vienoje srityje ir ją pabaigti. Mano plaukai sutrumpėjo, Povilo barzda pailgėjo. Prieš 10 metų buvome dviese, dabar esame trise – auginame šunį.
– Kokia yra šios suknelės su Europos žvaigždėmis istorija?
– Tuo metu man buvo 16 metų, mokiausi mokykloje. Stojimo į Europos Sąjungą proga su klase rengėme pasirodymą. Tai buvo specialiai pagal užsakymą siūta suknelė – mėlyna su priklijuotomis geltonomis žvaigždutėmis. Vaidinau pagal tam tikrą muziką su savo klase, o po vaidinimo nusprendžiau su šia suknele prasieiti pro miestą. Buvo šventė, iškilmės, miesto centre buvo labai daug žmonių.
Su drauge nusprendėme nueiti iki Sereikiškių parko. Dar turėjau ir mėlynų balionų su geltonomis žvaigždutėmis. Nuotaika buvo pakili, tikrai puikus jausmas. Tuo metu priėjo keli vaikinai su odinėmis striukėmis, nusiteikę ne taip draugiškai Europos Sąjungos atžvilgiu: cigaretę jie užgesino į mano balionėlius, grasino padegti suknelę, nes nesuprato, kodėl aš esu „už“ stojimą į naują sąjungą. Tai buvo piktybiškai nusiteikę skinai, kurie nelabai leidosi į kalbas – susprogdino balionus ir paskui pasiūlė padegti suknelę. Tuo metu aplink buvo daug žmonių, tad jie galiausiai atstojo. Viskas baigėsi gana sėkmingai, tačiau jie nusiteikę buvo piktybiškai. Manau, kad prie to prisidėjo ir alkoholis.
– Tai ši suknelė tau sukelia tiek gerų, tiek blogų prisiminimų?
– Iš tiesų, tai daugiau gerų jausmų. Taip, buvo šis atsitikimas, bet labiau įsimena geri dalykai. Mano kolegė pamatė „Facebook“ platinamą šią nuotrauką („Euroblogas“ išplatino nuotrauką, ieškodamas šios poros – red. past.) ir pradėjo skaičiuoti, kiek man metų buvo. Daug visko spėjo įvykti. Stengiuosi labiau fiksuoti, kas gero įvyko.
– Tai buvo džiaugsminga diena prieš 10 metų, kai Europos suknele pasipuošei spektakliui?
– Taip. Prisimenu ir mokytojų požiūrį mokykloje, kai ruošėmės pasirodymui. Buvo toks požiūris, kad mums reikia skirti laiko repetuoti, kad turime pasirodyti kaip mokyklos atstovai labai gerai. Visa aplinka mums kėlė džiaugsmingas emocijas. Mes patys jomis užsikrėtėme. Tuo metu man buvo 16 metų. Daugiausia informacijos gauni mokykloje, mokykloje praleidi 8 valandas per dieną – jeigu aplinka mokykloje nuteikia pozityviai, mokytojai kaip autoritetai įtikina, tai jais ir tiki.
– Povilai, kaip pasikeitė tavo gyvenimas per 10 metų? Ką veiki dabar?
Povilas Žukauskas: – Per 10 metų pabaigiau mokyklą, universitetą, pradėjau dirbti projektuotoju. Daug projektų atliekame už ES lėšas. Pagrindinis dalykas nepasikeitė – su Jonaiste esame vis dar kartu. Esame susižadėję. 10 metų senumo nuotraukoje esame užfiksuoti, kai buvome padraugavę nepilną pusmetį. Labai malonu pamatyti nuotrauką, menančią tuos laikus, kai buvome beveik ką tik susipažinę.
– Ką tu, Jonaiste, dabar veiki?
– Didelę tų 10 metų dalį skyriau šunims. Juos tikrai myliu. Mėgstu juos fotografuoti, darau tai profesionaliai. Vedžiau mokymus visuomenei, kaip tinkamai bendrauti su šunimis. Buvau viena iš pradininkių Lietuvoje, kuri kalbėjo apie kaniterapiją, kuomet pasitelkdamas šunį gali padėti kitiems – tiek sergantiems, tiek sveikiems. Gali pakelti jiems nuotaiką, suteikti gerų emocijų, motyvuoti mokytis. Šunys ir fotografija užima didelę dalį mano gyvenimo.
– Kaip vertinate pokyčius per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje?
– Atsivėrus sienoms išvažiavau daug protingų, gabių žmonių mokytis ir dirbti, visokiose srityse tobulėti. Bet iš tikro išvažiavo ir daug tų, kuriems Lietuvoje buvo sunku prisitaikyti. Tikrai sumažėjo skinhedų ir treninginių berniukų. Drąsiau gali eiti vėlai vakare mieste. Turiu draugą, kuris yra juodaodis, tad anksčiau ne visuomet būdavo jauku eiti kartu. Dabar jau nebepatiriu tokio streso eidama drauge su juo.
Anksčiau buvo daugiau žvilgsnių, apkalbų, dabar visi yra išlaisvėję. Į kavinę galime ateiti su šunimi. Tai irgi yra labai laisva ir europietiška. Anksčiau mes kalbėjome: kaip fainai, užsienyje gali į kavinę atsivesti šunį. Gali ir Lietuvoje. Ir tų vietų yra labai daug. Tik elkis kultūringai.
– Internetinėje erdvėje dažnai pasigirsta neigiamų nuomonių, kai lyginamas gyvenimas prieš 10 metų ir dabar. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas per tuos metus – į gera ar į bloga?
Jonaistė: – Vienareikšmiškai tik į gera.
Povilas: – Gyvenimas buvo geras ir išliko geras. Kuriame toliau savo ateitį ir nematome ypatingų blogybių. Turime daug galimybių rinktis, jomis ir naudojamės.
Jonaistė: – Svarbiausia, kad mes turime galimybę pasirinkti. Jeigu norėčiau dirbti kitoje šalyje – galiu išvažiuoti ir dirbti. Jei norėčiau gyventi kitur – taip pat išvažiuoju ir dirbu. Kadangi teko daug keliauti, tad galiu pasakyti, kad labai patogu yra euras. Labai nemėgstu piniginėje turėti daugybę skirtingų valiutų: tai būna ir litai, ir zlotai, ir kronos, ir eurai. Tai labai nepatogu. Vertinu tai, kad yra euras. Nesu euroskeptikė ir esu už eurą. Mes turime laisvę rinktis, mūsų tėvai neturėjo tokios laisvės.