Senelių namai praeityje garsiems politikams? Nuo šiol šis epitetas EP nebėra tinkamas, na bent jau iš dalies.
Ilgus metus EP daugelyje Europos Sąjungos (ES) valstybių buvo laikomas politikų, kurie prarado populiarumą tarp savo elektorato, tačiau išlaikiusių autoritetą partijų viduje, užuovėja.
Vis dėlto, pastarųjų metų tendencijos patvirtina, kad ši nuostata ima kisti. Daugiau nei dešimt buvusių EP narių perėmė lyderiaujančias pozicijas nacionalinėje politikoje. Vienas ryškiausių pavyzdžių – dabartinis Lenkijos Prezidentas Andrzej Duda. Kita itin ryški asmenybė – buvęs EP pirmininkas Martinas Schulzas, apsisprendęs savo turimą EP mandatą išmainyti į galimybę šių metų rugsėjį varžytis dėl vieno svarbiausių postų visoje ES – Vokietijos kanclerio pareigų.
„Tendenciją, kuomet politikai, turintys darbo ES institucijose patirties yra pasirengę savo pozityvų požiūrį į ES perkelti į nacionalinę politiką, laikyčiau teigiamu ženklu“ – savo nuomonę išsako Michaelas Theureras, liberalių pažiūrų europarlamentaras iš Vokietijos. Pastarasis taip pat kandidatuoja į Bundestagą visuotiniuose rinkimuose šį rudenį.
Jis taip pat priduria: „Džiugu, kad nebeliko vienakrypčio politikų judėjimo iš nacionalinio į europinį lygį.“
Remiantis šaltiniais iš EP, galima numanyti, jog ir M. Schulzą šių metų sausį pakeitęs naujasis EP pirmininkas Antonio‘as Tajani‘as, seks savo pirmtako keliu ir po darbo europiniu lygmeniu grįš į Italijos nacionalinę politiką. Šiuos spėjimus sustiprina ir tai, kad pastarasis politikas skyrė itin didelį dėmesį Italijoje vykusių žemės drebėjimų padariniams likviduoti.
Paradoksalu ir tai, kad net politikai, kurie oficialiai deklaruoja neapkenčiantys ES, pavyzdžiui, Nigelas Farage‘as iš Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos ar Marine Le Pen – Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderė, išnaudojo EP kaip itin naudingą platformą savo nacionaliniams klausimams iškelti visos ES lygmeniu. Tai jiems puikiai sekdavosi daryti EP plenarinės sesijos metu aršiai kritikuojant ES palaikančius nuosaikiuosius politinius oponentus.
Anot EP narių, nuo 2009 metų Parlamentas įgavo didesnį vaidmenį ir tam turėjo įtakos keli faktoriai. Pirmiausia, Lisabonos sutartimi EP buvo suteikta daugiau galių, taip pat, sumažėjo skirtis tarp nacionalinės ir ES lygmens politikos euro zonos krizės laikotarpiu. Prie stiprėjančių EP pozicijų prisidėjo ir M. Schulzo įtaka, kuris siekė padaryti EP kiek įmanoma matomesnį ES vadovų susitikimuose bei EP veiklą nušviečiant žiniasklaidai.
Kitas Vokietijos europarlamentaras Davidas McAllisteras teigia, jog: „Karjera EP yra ne mažiau patraukli negu Bundestage“. Buvęs Žemutinės Saksonijos premjeras taip pat priduria: „Šiuo metu europinė darbotvarkė tapo kur kas įdomesnė negu buvo anksčiau“.
Tuo metu D. McAllisterio kritikai atkerta, kad jis tapo EP nariu tik todėl, kad buvo pašalintas iš užimamų pareigų Vokietijoje. Vis dėlto, jo minčiai, kad europinė politinė darbotvarkė daro vis didesnę įtaką kasdieniams Europos piliečių gyvenimams, sunku nepritarti.
„Dar prieš dešimtmetį buvo galima aiškiai įžvelgti takoskyrą tarp Vokietijos nacionalinės politikos ir Europos realijų“, - teigia D. McAllisteris. „Tačiau nuo finansų krizės pradžios Vokietijoje imta pastebėti, kad šie du politikos lygmenys tarpusavyje persipina ir apie juos kalbėti atskirai nebeverta.“
Nepaisant to, kad M. Schulzo sprendimas atsisakyti užimamų aukštų pareigų Briuselyje, tam, kad galėtų susigrumti su A. Merkel nacionaliniuose rinkimuose, atrodo kiek nesuprantamas, tačiau Vokietijoje jau kuris laikas gyva tradicija politikams grįžti iš Briuselio į nacionalinę politiką svarbiems darbams atlikti.
Friedrichas Merhas buvo EP nariu prieš tapdamas konservatyviosios opozicijos lyderiu Bundestage, Vokietijos kanclerio pareigas užimant Gerhardui Schroderiui. Arminas Laschetas, dabartinis Vokietijos krikščionių demokratų partijos Šiaurės Reino–Vestfalijos regione, laikomame šios partijos bastionu, pirmininkas, taip pat buvęs EP narys.
Vis dėlto, jei šį rugsėjį M. Schulzas įveiks A. Merkel nacionaliniuose rinkimuose, jis taps pirmuoju buvusiu EP nariu, sugebėjusiu tapti Vokietijos kancleriu.
Kelias į šlovę
Kita politikų grupė, kuri atrado EP kaip galimybę pasididinti savo reitingus nacionaliniu mastu, dažniausiai būna iš naujųjų mažesnių ES narių. Šiose valstybėse EP nario vieta laikoma galimybe pasirodyti platesniame politiniame spektre. Andrejus Plenkovicius, kuris buvo centro dešiniosios Europos Liaudies Partijos (ELP) frakcijos EP nariu, tapo Kroatijos ministru pirmininku praėjusių metų spalį. Iliana Iotova iš Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos tapo Bulgarijos viceprezidente šių metų sausį.
Tuo metu Maltoje politikos apžvalgininkai teigia, jog EP turi daugiau įtakos negu jų vietinis parlamentas. Josephas Muskatas, dabartinis Maltos premjeras, ir Simonas Basuttilas, pagrindinis opozicijos lyderis, anksčiau yra buvę EP nariais. Remiantis Maltos parlamento šaltiniais, maltiečiai laikomasi nuomonės, kad EP nariai yra svarbesni už nacionalinio parlamento narius.
Vis dėlto toks teigiamas EP narių įvaizdis dalyje didžiųjų ES valstybių nėra susiformavęs. Remiantis iš Ispanijos kilusiu ELP frakcijos nariu, jo gimtojoje šalyje manoma, kad į EP politikai yra siunčiami užtarnauto poilsio. Tuo metu Prancūzijoje teigiama, kad į EP politikai kandidatuoja tik tokiu atveju, kai nacionalinėje politikoje nebeturi geresnio pasirinkimo.
Pranzūcijos atstovai EP Alainas Lamassoureas ar Pervenche‘as Beresas sukūrė savo politinį kapitalą iš esmės dirbdami EP. Prancūzijos rinkėjų manymu, kiti žymūs politikai, savu laiku netgi buvę ministrai, – Brice‘as Hortefeuxas, Rachida Dati, Nadine Morano ar Michele Alliot-Marie pasi naudojo EP kaip saugiu prieglobsčiu po to, kuomet Nicola Sarkozy prezidento kadencijos metu buvo pašalinti iš vyriausybės.
„Šie politikai didžiąją savo laiko dalį praleidžia Paryžiuje“ – apie buvusius nacionalinės politikos veikėjus pastebi vienas EP pareigūnų. Jis taip pat priduria: „Briuselio koridoriuose mes juos sutinkame itin retai“.
Neminint visiems puikiai žinomo N. Farage‘o ir Nick‘o Cleggo‘o – liberaldemokrato ir buvusio ministro pirmininko pavaduotojo, kuris 1999 – 2004 m. laikotarpiu atstovavo Didžiąją Britaniją EP, ši šalis daugiau neturi ryškesnių pavyzdžių, kada EP nariai padarytų karjerą nacionaliniu lygmeniu.
Remiantis EP pareigūnų pateikta informacija, dabartinis Pirmininkas A. Tajani nėra linkęs komentuoti apie tokią skirtingą politikų patirtį bei dalintis savo ateities politinės karjeros planais. Vis dėlto, daugėja ženklų, kad po savo kadencijos europiniu mastu, jis žada pasukti į nacionalinę politiką. Šių metų sausį savo pirmojoje kalboje užimant EP pirmininko pareigas jis didelį dėmesį skyrė praėjusių metų rugpjūtį vykusio žemės drebėjimo centrinėje Italijoje aukoms. Be to, vienas iš pirmųjų jo oficialių vizitų taip pat buvo Italijoje – regionuose, kuriuos skaudžiausiai palietė naujausias žemės drebėjimas.
„Briuselis turi labai aiškiai suprasti, kokio lygio nelaimė yra ištikusį centrinės Italijos regionų gyventojus: nuo rugpjūčio iki dabar šias vietas sukrėtė 20 000 požeminių smūgių“ šių metų vasario mėnesį Italijos laikraščiui „La Republica“ savo veiksmus komentavo A. Tajani.