Tos pačios taisyklės galioja ir kalbant apie drabužius, kuriuos kas dieną vilkime. Mada ir stilius – bene universaliausia asmenybės raiškos forma. Dėvimais drabužiais žmonės nori viešai atskleisti, kas jie tokie, arba, atvirkščiai, susikurti trokštamą įvaizdį nepaisydami savo asmens savybių. Į pasaulį užkariavusios greitos mados (fast fashion – garsių mados dizainerių darbais pagrįsti pigesni žemesnės kokybės drabužiai, lengvai prieinami vidutinės klasės pirkėjui) žaidimą dažniausiai įsitraukia jauni žmonės. Greitai keičiami, pigūs drabužiai jaunuoliams leidžia pasijusti pilnavertiškesniais, jie gali išleisti mažiau pinigų ir kas dieną atrodyti taip, tarsi būtų ką tik nužengę nuo podiumo. Tačiau tik nedaugelis susimąsto, kad po švytinčia mados industrijos kauke slypi esminės pasaulio problemos – skurdas, grėsmė žmonių ir gamtos saugumui bei gamtinių išteklių švaistymas.
Sąjungos, vienijančios tekstilės darbuotojų teises ginančias organizacijas, „Labour behind the label“, duomenimis, drabužių pramonėje maždaug 80% darbuotojų yra moterys nuo 18 iki 35 metų. Kiekvieną dieną jos susiduria su pavojingomis darbo sąlygomis bei nepakankamu atlygiu.
Negana to, kad pasaulyje ekonomine galia moterims vis dar sunku konkuruoti su vyrais, siuvėjos trečiosiose pasaulio šalyse, tokiose kaip Bangladešas, Šri Lanka ar Kambodža, uždirba vos penktadalį minimalaus atlygio. Taigi, galimybė įsigyti ypač pigų drabužį didžiuosiuose fabrikuose dirbančioms siuvėjoms kainuoja labai brangiai. Už sunkų, dažniausiai žymiai ilgiau nei įprastos darbo valandos, trunkantį darbą šios moterys uždirba vos 1 – 3% nuo parduodamo drabužio kainos. Vadinasi, jei parduotuvėje marškinėliai kainuoja 10 eurų, siuvėja už juos gauna vos 20 euro centų atlygį.
Labiausiai kenčia stuburai ir akys
Nors Lietuvoje, ekonomiškai stiprėjančioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, tokio pobūdžio problemos atrodo labai tolimos, mūsų šalyje siuvėjos taip pat susiduria su vartotojiško gyvenimo būdo keliamais iššūkiais. Vienas iš jų – pašėlęs tempas, kuriam nepaklūsta ne tik žmogaus kūnas, bet ir mašinos.
Apie tai kalba beveik du dešimtmečius vienoje stambiausių Lietuvos tekstilės įmonių dirbanti Rūta: „Kadangi dirbu norminį darbą, tai reiškia, kad kiek užsidirbsi, tiek ir turėsi. Laisvo laiko, išskyrus dvi 5 minučių trukmės pertraukėles ir pietų metą, neturime. Stoviniuoti negali, nes tai yra minusas sau pačiam ir judesiai turi būti pakankamai tikslūs, kad įvykdytum norminius laikus, kurie yra labai sumažinti. Žmogaus galimybės, o kartais ir mašinų greičiai, to nesiekia,“ – dėl sudėtingų darbo sąlygų nuogąstavo moteris. Ji pasakojo, kad laisvas minutes siuvėjos išnaudoja labai apdairiai, dažniausiai spėja tik nubėgti į tualetą, visą kitą darbo laiką privalu nepakylant sėdėti darbo vietoje.
Įtemptas darbo ritmas neretai sukelia grėsmę ir moterų sveikatai. Pašnekovė tikino, kad pirmiausiai atsiranda stuburo problemų: „Nėra kolektyve nė vienos siuvėjos, kuri neturėtų išvaržų, ataugų ir problemų, susijusių su stuburu. Manau, visų įmonių vadovai turėtų pasistengti, kad į socialines garantijas būtų įrašyti kokie nors sporto klubų užsiėmimai, bent nedidelį laiko tarpą, arba masažai, nes visų stuburai krypsta nuo ilgo ir įtempto sėdėjimo.“
Moteris pabrėžė ir sunkumus dėl regėjimo, mat siekiant taupyti elektros energiją, cechuose dažnai tenka taikytis su prieblanda. „Turi būti labai įtemptas regėjimas ir atidumas, nes visą dieną 8 valandas privalai žiūrėti į tą vieną adatėlę, į tą vieną tašką, taigi labai didelė yra dėmesio koncentracija. Be to, reikia ir supratimo apie tai, ką darai. Žmogui reikia keleto metų įvaldyti amatą.“ – siuvėjos darbo ypatumus vardijo moteris.
Vis dėlto, nepaisant sudėtingų darbo sąlygų ir nepakankamo dėmesio darbuotojams, Rūta neslėpė pasididžiavimo įvaldytu amatu ir teigė žinanti, kad jos siūta produkcija sudaro garsiausių pasaulio prekės ženklų asortimentą. Galimybė rengti žmones iš viso pasaulio jai atrodo patraukli ir motyvuoja dirbti toliau. Tačiau moteris užsiminė apie būtinybę kelti siuvėjos profesijos prestižą: „Labai klaidingai manoma, kad bet kas, pakviestas iš gatvės, galės atsisėsti ir siūti, nes tai yra darbininko profesija. Amatas įvaldomas labai sunkiai.“
Darbo sąlygos skyrėsi kaip diena nuo nakties
Kad ir kaip patogu liaupsinti pigią madą bei masinę produkciją, nepastebėti skirtumo tarp masiškai fabrikuose siuvamų drabužių ir išskirtinių dizainerių siuvyklų kūrinių neįmanoma. Siuvėja Gabrielė, turėjusi galimybę paragauti ir darbo fabrike, ir nedidelėje siuvykloje, tvirtino, kad darbo sąlygos šiose darbo vietose skyrėsi kaip diena nuo nakties.
„Didžiausias skirtumas turbūt yra normos. Jeigu tu dirbi norminį darbą, tai kur benueisi, normos bus didelės ir tu „arsi“, o kur normų nėra, kur kitas skaičiavimas, tu turi normalią darbo dieną ir nereikia jaudintis, kad nepadarei 10% normos ir kitą dieną sėdėsi dvi valandas ilgiau,“ – pasakojo jauna moteris.
Pašnekovė užsiminė ir apie tai, kad darbas nedideliame kolektyve būna produktyvesnis ir teikia didesnį malonumą, nei dar 50 – 200 kolegių siuvimo mašinų keliamas triukšmas. „Paprasčiausiai yra nedidelis ratas žmonių ir vadovė žino, kad dirba rimtos siuvėjos, kurios jai patinka. Galų gale, ir kokybė drabužių kita, kai žmogus laimingesnis dirba, čia manau kaip ir visuose darbuose,“ – įžvalgomis dalijosi Gabrielė. Nors nusiskundimų darbu dizainerės siuvykloje ji neturėjo, pasak moters, siuvėjos amatas pasaulyje nėra tinkamai įvertintas.
Abi moterys sutiko, kad atsižvelgiant į darbo rizikos faktorius ir sugebėjimus, kurių reikia jam atlikti, šios profesijos atstovės turėtų uždirbti žymiai daugiau.
Dirbdamos tekstilės pramonėje, pašnekovės taip pat prisipažino negalinčios nepastebėti vis prastėjančios masiškai gaminamų drabužių audinių ir modelių kokybės.
„Tokie drabužiai po antro skalbimo net į drabužius nebūna panašūs. Jie išsitampo, susiburbuliuoja arba išplyšta siūlės. Kažkada matavausi suknelę, tai siūlės suplyšo jau besimatuojant drabužį,“ – pasakojo Gabrielė.
Rūta taip pat tvirtino vengianti į greitą madą orientuotų prekybos vietų: „Aš renkuosi geresnę audinio kokybę, netgi geresnės firmos drabužį, nes labai matosi, kaip buvo siūta ir kokiomis sąlygomis siuvo siuvėja tą drabužį. Man kaip siuvančiam žmogui tai labai matosi. Aš nesu tokia turtinga, kad pirkčiau pigų daiktą.“
Pigi mada aplinkai kainuoja brangiai
Rinką užplūdusi pigi mada kelia grėsmę ne tik siuvėjoms, kurių atlygis mažta pingant jų siuvamai produkcijai, bet ir aplinkai. Žymiausios pasaulio aplinkos apsaugos organizacijos „Greenpeace“ duomenimis, tam, kad pavyktų pagaminti vienerius džinsus, reikia sunaudoti 7000 litrų vandens.
Paprastiems medvilniniams marškinėliams, tuo tarpu, prireikia 2700 litrų vandens – didesnio kiekio, nei žmogus pajėgia išgerti per 900 dienų. Nuostabą kelia tai, kad visi šie skaičiai apibūdina drabužius, kuriuos esame linkę laikyti gamtai draugiškais stiliaus sprendimais, būtent medvilninius audinius, mat medvilnei išauginti reikalingi ypač dideli vandens resursai. Be to, šis augalas itin priklausomas nuo pesticidų.
Nerimą kelia ir tai, kad tekstilės pramonė visame pasaulyje nėra centralizuota. Didžioji dalis greitos mados produkcijos gaminama trečiojo pasaulio šalyse, tokiose kaip Bangladešas, Vietnamas, Pakistanas, šiose vietose darbo jėga yra pati pigiausia. Tuo tarpu medžiagos, reikalingos drabužiams pagaminti, į tekstilės fabrikus atkeliauja iš kitų, geriau aprūpintų šalių, o galutinis produktas turi būti gabenamas per visą pasaulį tam, kad pasiektų prekybos vietas.
Dažniausiai drabužiai gabenami jūriniu transportu, kuris per valandą gali suvartoti tonas kuro. Tokia mados kelionė ne tik skleidžia į aplinką nuodingus teršalus bei didžiuliu greičiu švaisto vertingus resursus, laivų išmetamos dujos taip pat prisideda prie pasaulinio klimato atšilimo problemos. Taigi, net ir iš pažiūros patys pigiausi drabužiai įgyja visai kitą vertę žinant, kokį kelią jie turėjo nukeliauti iki pirkėjo spintos.
Žinoma, ekologinės problemos tuo neapsiriboja. Reikšmingą vaidmenį, kalbant apie drabužių pramonės keliamas grėsmes, suvaidina intensyviai naudojamos dažomosios medžiagos. Pavyzdžiui, Indonezijoje tekanti Citarum upė yra viena labiausiai užterštų upių visame pasaulyje. Palei šį vandens telkinį įsikūrę tekstilės pramonės fabrikai visas drabužių dažymo chemines medžiagas pila tiesiai į upę, o užterštas vanduo kelia grėsmę 5 milijonams upės baseine gyvenančių žmonių bei gyvūnijai.
„Greenpeace“ atlikti tyrimai atskleidė, kad tiesioginis kontaktas su Citarum upės srove ilgainiui gali nudeginti žmogaus odą, be to, vandenyje aptikti cheminiai junginiai pražūtingi visai upės ekosistemai. Be šių akivaizdžių tekstilės pramonės padarinių gamtai, drabužiams dažyti taip pat sunaudojamas didžiulis kiekis vandens. Kasmet taip iššvaistoma beveik du trilijonai litrų vandens, o cheminėmis medžiagomis užterštas vanduo supilamas atgal į vandens telkinius. Nors pasaulyje jau išrastos audinių dažymo technologijos, kurioms vanduo nėra reikalingas, siekdami sutaupyti tekstilės pramonininkai šias technologijas įsisavina vangiai.
Į nevaldomos pigios mados pramonės sukeliamą žalą dėmesį atkreipė ir Europos Parlamentas. Europarlamentarus suklusti paskatino prieš tris metus Bangladeše įvykusi tragedija – drabužių siuvyklų komplekso „Rana Plaza“ griūtis, nusinešusi daugiau negu 1100 gyvybių. Atsižvelgdami į tai, kokiomis rizikos sąlygomis ir už kokį darbo užmokestį turi dirbti didžiųjų pasaulio tekstilės pramonininkų samdomos siuvėjos, EP Vystymosi komiteto nariai siekia įvesti ES tarifus, įvairių drabužių ženklinimą ir taisykles. Tikimasi, kad tokie pakeitimai privers didžiuosius drabužių pramonės rinkos žaidėjus skirti daugiau dėmesio siuvėjų darbo sąlygoms gerinti.