Justas Vincas Paleckis: Laisvai kalbu ir rašau angliškai, vokiškai, rusiškai. Galėčiau suprasti lenkiškai, o jei tekstas politinis – ir prancūziškai. Europos Parlamente daugiausia vartoju anglų ir vokiečių kalbas.
Leonidas Donskis: Profesionaliai moku anglų kalbą: ja laisvai kalbu, dėstau ir rašau straipsnius, knygas bei redaguoju kitų autorių rankraščius. Skaitau prancūzų ir italų kalbomis. Silpniau, bet su žodynu skaitau vokiškai ir lenkiškai. Šiuo metu intensyviai tobulinu savo prancūzų kalbos žinias. Ketinu tą patį daryti su italų kalba. Rusų kalbą moku labai gerai – gal net geriau už daugelį gimtakalbių rusų. Kadangi studijavau filologiją, su žodynu skaitau klasikinėmis kalbomis – lotynų ir senąja graikų.
Būti daugiakalbiu – privalumas ar pamažėle įprastu tampantis reiškinys daugiakultūrėje Europos Sąjungos aplinkoje?
J. V. P.: Būti daugiakalbiu privalumas yra dar ir todėl, kad bendraujant ne tik populiariausia – anglų – kalba gali žymiai sėkmingiau plėsti ir savo, ir savo šalies draugų ratą. Štai Europos Parlamente turiu ypač artimų draugų tarp vokiečių ir austrų kolegų.
L. D.: Būkime teisingi ir pripažinkime, kad iš tikrųjų daugiakalbės yra nedidelės Šiaurės Vakarų Europos šalys. Didžiosios Europos valstybės, tokios kaip Didžioji Britanija, Vokietija ir Prancūzija, iš esmės yra vienakalbės. Tas pats pasakytina apie Pietų Europą. Išimtis ten – tik tarptautinių verslo bendrovių atstovai ir akademinės sferos žmonės, tuo tarpu Švedijoje ir ypač Nyderlanduose puikus anglų kalbos mokėjimas ir galėjimas persijungti į dar kokią vieną svetimą kalbą yra masinis reiškinys. Liuksemburgiečiai be savo nacionalinės kalbos laisvai kalba prancūzų ir vokiečių kalbomis, neretai ir anglų. Dėl Italijos ir Anglijos universitetų įtakos Maltos politinio ir kultūros elito atstovai be maltiečių kalbos paprastai puikiai moka anglų ir italų. Tad daugiakalbystė – visų pirma nedidelių Europos šalių ir tautų savastis. Čia jau mes turime skatinti didžiuosius mokytis kalbų, o ne priešingai.
Gal galėtumėte pateikti darbo Europos Parlamente pavyzdžių, kai tam tikrų užsienio kalbų žinojimas Jums padėjo lengviau siekti užsibrėžtų tikslų?
J. V. P.: Vokiečiai Europos Parlamente tradiciškai turi didelę įtaką, užima svarbius postus. Tai, kad su praeitos kadencijos Europos Parlamento pirmininku H. G. Pioteringu, su Socialistų frakcijos pirmininku M. Šulcu kalbu vokiškai, leido pasiekti kai kurių Lietuvai naudingų sprendimų.
Pabrėžčiau, kad nedidelių tautų kalbų mokėjimas irgi labai vertingas. Štai vokietė Julia Vaninger šalia anglų, prancūzų labai gerai išmoko lietuvių kalbą. Praeitoje kadencijoje tai jai padėjo tapti kolegos Aloyzo Sakalo padėjėja. Dabar ji – vieno įtakingiausių vokiečių europarlamentaro padėjėja, tačiau ryšių su lietuviais nenutraukia. Vienas kitą palaikome, kaip ir ankščiau, kalbėdami tik lietuviškai.
L. D.: Neabejotinai padėjo mano gerai mokama anglų kalba. Žmogaus teisių pakomitetyje teko daug ir atkakliai diskutuoti dėl žmogaus teisių padėties Rusijoje ir Kinijoje, o taip pat dėl Sacharovo premijos skyrimo Memorialui ir rusų disidentams Sergejui Kovaliovui, Olegui Orlovui ir Liudmilai Aleksejevai. Teko įtikinėti kolegas ir naudoti gan stiprią retoriką. Poleminiai įgūdžiai anglų kalbos sferoje buvo mano sėkmės laidas.
Manau, kad daugiakalbystė yra svarbus ir daug galimybių teikiantis reiškinys. Ne tik todėl, kad taip patogiau gyventi ir bendrauti, bet ir todėl, kad kalba tapo svarbiu viešosios ir pilietinės diplomatijos instrumentu. Geras svetimos kalbos mokėjimas pelno simpatijas tavo šaliai ir didina jos bičiulių skaičių. Be to, kalbėdamas kitomis kalbomis pelnai teisę pagarbiai traktuoti ir savo gimtąją kalbą, suteiki jai politinį lygiavertiškumą su didžiosiomis kalbomis.
Kaip pakomentuotumėte garsaus čekų ir prancūzų rašytojo Milano Kunderos žodžius: „Vertėjai yra svarbesni už Europos Parlamento narius“?
J. V. P.: Vertėjai leidžia pasijusti lygiateisiais Europos Parlamente. Juk visuose svarbesniuose susitikimuose gali kalbėti bet kuria iš 23 oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų. Visiškai sutinku su mintimi, kad ir vertėjų darbo dėka išsirutuliojo vieningas europietiškas mąstymas. Na, o ginčytis dėl to, kas svarbesnis – vertėjai ar europarlamentarai – nėra prasmės...
L. D.: Taip, tai tiesa. Milanas Kundera yra teisus. Ilgalaikėje perspektyvoje ir lėtame, sunkiame tarpusavio pasitikėjimo bei supratimo konstravimo darbe vertėjai yra tikrai svarbesni už Europos Parlamento narius. Jų dėka mes klausomės vieni kitų ir suvokiame savo skirtumus. Jų dėka įmanomas racionalus dialogas, be kurio nelieka politikos.
Ne paslaptis, kad daugiakalbiame Europos Parlamente būtent dėl „Babelio bokšto“ kyla įvairiausių kuriozinių situacijų...
J. V. P.: Ne paslaptis, kad kai kurie europarlamentarai iš Lietuvos dar neįsisavino Vakarų Europos kalbų. Todėl ilgais EP koridoriais jie dažniausiai vaikšto lydimi padėjėjų, kurie atlieka ir vertėjų pareigas. Tačiau ne visados jie būna po ranka. Štai oro uoste keičiasi skrydžių grafikas, sumaištis, o aplink nei vieno, mokančio lietuviškai ar rusiškai...
L. D.: Kuriozai kyla, kada vertėjai nespėja versti arba pavargsta būtent tada, kada reikia balsuoti. Tada staiga suvoki, kad visiems žemė pradeda slysti iš po kojų, nes, pavyzdžiui, lenkiškai arba ispaniškai kalbantis posėdžio pirmininkas mano, kad viskas puiku, o visa salė tuo metu linguoja ir šaukia, jog neaišku, už ką reikia balsuoti.
Be to, aš matau ir girdžiu, kaip tarpusavyje politinės retorikos karus kariaujantys britai – tai jų parlamentinio darbo ir politiko kūrimo dalis – kandžiai juokauja, o niekas beveik nesijuokia tada, kada reikia juoktis. Žmonės nespėja suvokti aštraus ir niuansų turinčio britų humoro. Greitai reaguoja patys britai, olandai, o kiti prapliumpa juoktis jau vėliau, kai išgirsta savo ausinėse vertimą. Toks pavėluotas parlamentarų juokas man yra vienas iš pačių juokingiausių dalykų, kuriuos teko patirti Europos Parlamente.