Tarp jų džiugiai krizento Clarettos 9 m. amžiaus sesuo Myriam.
Kaip rašo dailymail.co.uk, kelias į pakrantę buvo modernios inžinerijos pasididžiavimas, jį nutiesė Italijos fašistinio diktatoriaus – ministro pirmininko Benito Mussolini įsakymu. 49 m. politikas buvo valdžios ir klestėjimo viršūnėje, italai vadino jį „Il Duce“ (vadu) ir garbino, pasaulio lyderiai jį gerbė. Winstonas Churchillis pavadino jį genijumi, ir net Mahatma Gandhis gyrė jo aistringą meilę savo krašto žmonėms.
Tą pačią dieną Il Duce irgi atvyko į pajūrį savo ryškiai raudonu „Alfa Romeo 8C“ automobiliu. Netoli Ostios B. Mussolini automobilis pasignalizavo ir aplenkė limuziną. Jo gale sėdinti jauna moteris nusišypsojo ir pamojavo. Trumpam susitiko jos ir B. Mussolini žvilgsniai, ir pastarąjį tarsi pervėrė žaibas.
Sustodamas jis davė „Lanciai“ ženklą sustoti. Claretta iš karto atpažino B. Mussolini ir išlipo iš automobilio. „Pareikšiu jam pagarbą, – pasakė ji. – Seniai laukiau tokios progos.“
Lemtingą pirmą susitikimą ir aistringą, bet liūdnai pasibaigusį romaną tarp Clarettos ir jos Beno (kaip jinai jį vadino) istorikas Richardas Bosworthas aprašo naujoje Clarettos Petacci biografijoje.
B. Mussolini gimė 1883 m. socialisto kalvio šeimoje Predappio mieste, šiaurinėje Italijoje.
Claretta daug metų buvo pametusi galvą dėl B. Mussolini, dar nuo 1926 m. pasikėsinimo į jį, kai pamišusi airė aristokratė Violet Gibson iš arti šovė į jį iš revolverio. Tada kulka tik palietė jam nosies galiuką.
Tuo metu 14-metę mokinę Clarettą naujiena pribloškė ir ji parašė jam jausmingą laišką: „O, Duce, kodėl nebuvau su jumis? Ar negalėčiau pasmaugti tos žudikės?“ Ji rašė svajojanti „priglausti galvą jam prie krūtinės“, kad girdėtų jo „taurios širdies plakimą“. Dabar jos paauglystės fantazijos buvo beišsipildančios.
Claretta toli gražu nebuvo pirma, įsimylėjusi B. Mussolini. Daugeliui moterų jis atrodė be galo žavus.
1926 m. W. Churchillio žmona Clementine rašė savo vyrui, kad Il Duce padarė jai didžiulį įspūdį – „labai orus, su žavia šypsena ir nuostabiomis šviesiai rudomis, skvarbiomis akimis, kurias matai, bet nieko už jų negali įžvelgti. Jis kelia malonią baimingą pagarbą.“
Ir vis tik jo elgesys su moterimis buvo gąsdinantis. Dar būdamas paauglys jis buvo pastovus miestelio viešnamio klientas. Visą gyvenimą jis tvirtino, kad susijaudina tik įsivaizduodamas, kad šalia jo gulinti moteris yra prostitutė.
Vienintelis jam suprantamas mylėjimosi būdas prilygdavo prievartavimui, o jo seksualinis apetitas buvo didžiulis. Per dieną jam reikėdavo keturių moterų, kartais – net iki dešimties.
Kai 1922 m. jis atėjo į valdžią, darbuotojams buvo nurodyta peržiūrinėti moterų gerbėjų (daugiausia ištekėjusių) laiškus ir atrinkti tinkamiausių kandidačių seksui. Jis kasdien paštu sulaukdavo tokio pobūdžio pasiūlymų.
Atrinktas moteris pakviesdavo į B. Mussolini kabinetą, vėliau jų laukdavo trumpa intymi sueitis. Il Duce patirdavo pasitenkinimą vos po penkių minučių, o suteikti malonumą partnerei jam nerūpėjo.
Jam patiko žemos kilmės moterys, o įtakingos dailiosios lyties atstovės jį gąsdino.
Italijos karaliaus duktė princesė Maria Jose bandė jį suvilioti Romoje, prie pirties baseino – ji nusimetė suknelę ir liko „tik su mažutėmis kelnaitėmis ir dviem nedilelėmis medžiagos skiautelėmis ant krūtų, bet jis prisipažino „nepasinaudojęs proga“.
Karščiausią geismą pakurstydavo moterys, kurios jį atstumdavo. Laiške jis aprašė, kaip užpuolė jauną nekaltą merginą: „Stvėriau ją ant laiptų, įspraudžiau į kampą už durų ir paėmiau. Ji ėmė verkti, ašarodama mane plūdo. Bet neilgai ant manęs pyko – tris mėnesius vienas kitą mylėjom, ne protu, o kūniškai.“
Claretta Petacci, gimusi įtakingoje šeimoje Romoje, buvo visiškai kitokia. Jauna moteris, kuri juo žavėjosi, tačiau nebuvo lengvai prieinama, buvo nauja patirtis diktatoriui.
B. Mussolini, kuris su žmona Rachele Guidi turėjo penkis vaikus, pakvietė Clarettą apsilankyti jo rezidencijoje „Palazzo Venezia“ (tiesa, neoficialiai – užlipti galiniais laiptais).
Mažoji sesuo Myriam ir vėl lydėjo Clarettą, pokalbis per vizitą sukosi apie sportą ir poeziją. Claretta papasakojo, kad svajojo būti šnipe arba kino aktore.
Po to jis ėmė skambinti jai po kelis kartus per dieną. Galiausiai pasikvietė į kabinetą jos motiną, griežtąją Giuseppiną Petacci, kurią dar vadino krikštamote (itališkai „Il madro“).
Jis griežtai paklausė: „Ar jūsų duktė skaisti? Stebėkite ją. Kas turi privilegiją būti artima Mussolini, negali turėti vaikinų.“
Galiausiai jis prašė Giudeppinos leidimo būti Clarettos meilužiu. „Taip, – atsakė jos motina. – Mintis, kad ji bus šalia tokio vyro kaip jūs, mane labai ramina.“
Giuseppina pakvietė Mussolini praleisti naktų į 32-ių kambarių modernų šeimos namą Romos priemiestyje, konkrečiai – dukters miegamajame, kuriame vyravo rožinė spalva ir net telefonas buvo rožinis, jau nekalbant apie jos šilkinius chalatus.
Ji nurodė pakabinti ant sienų ir ant lubų didelius veidrodžius, kad B. Mussolini mylintis su jos dukterimi, seksualinis malonumas būtų stipresnis.
Bet kol Claretta, bent jau Romos visuomenės akyse, buvo skaisti, netekėjusi mergina, jos „draugystė“ su vedusiu vyru galėjo sukelti skandalą.
Taigi labiau norėdama įtikti B. Mussolini, nei dėl kitokių priežasčių, 1934 m. Claretta ištekėjo už savo sužadėtinio leitenanto Federici.
Po medaus mėnesio Venecijoje ji grįžo į Romą, į savo meilužio glėbį. Jie mylėjosi su gyvulišku geismu. Kartą jis įkando jai į petį, kitą kartą skaudžiai įkando į ausį. „Prarandu kontrolę, – sakė jis jai. – Noriu tave mušti, skaudinti, būti tau žiaurus. Kodėl mano meilė reiškiasi su šitokiu žiaurumu, su noru žaloti ir griauti? Aš – laukinis žvėris.“
Claretta meilikaujamai atrašė: „Mano puikioji, didžioji meile, šį vakarą buvai nuostabus. Buvai plėšrus kaip liūtas, šėlstantis ir išradingas.“
Nežinoma, ką karšto būdo, bet tuo pačiu kantri B. Mussolini žmona Rachele galvojo apie jų romaną. 1910 m. ji pagimdė jam dukterį Eddą. Po ketverių metų jis ją paliko ir vedė gražuolę, trimis metais jaunesnę Idą Dalser. Po metų jie susilaukė sūnaus, bet santuoka braškėjo, Ida grasino sužlugdyti ambicingo vyro politinius lūkesčius, paviešindama jo finansinius sandorius.
B. Mussolini paskelbė, kad Ida pamišusi ir daugiau nei 20 metų laikė ją uždarytą pamišėlių namuose, kur ji ir mirė. Jų sūnus Benito irgi augo uždarytas.
Paskelbęs santuoką anuliuota, B. Mussolini grįžo pas Rachelle ir 1915 m. gruodį ją vedė.
Ji puikiai žinojo, kad vyrui reikia šiurkštaus, be ceremonijų sekso su daugybe moterų. Jis parodydavo jai moterų, kurios maldaudavo susitikti, laiškus, ji iš jų juokdavosi.
Tačiau Clarettą buvo sunku išmesti iš galvos.
1939 m. B. Mussolini išsiuntė Clarettos vyrą į Tokiją, kaip karinį oro pajėgų atašė. Dabar meilužė liko jam, tačiau jam nedavė ramybės mintys apie ją ir kitus vyrus.
Kai jam pasirodė, kad ji per daug suartėjo su vienu šeimos bičiuliu, jis baisiai įtūžo ir pagrasino perpjauti jai gerklę. „Paskersiu tave kaip karvę arba uždarysiu į beprotnamį“, – rašė jis.
Tiesa, pats Il Duce jautėsi laisvas turėti meilužių. Viena iš tokių buvo prancūzė žurnalistė, tariama grafienė Magda Fontanges, kuri vilkėjo sidabrinių lapių kailinius ir avėjo antilopių odos batus.
Clarettai patikdavo klausytis jo pasakojimų apie nuotykius su moterimis. Jis jai paaiškino, kad tariama grafienė, kurios tikras vardas ir pavardė – Madeleine Coraboeuf, buvo viena „iš tų siaubingai korumpuotų moterų“, kurios skleidė gandus, kad bet koks vyras, nepasiduodantis jų žavesiui, yra homoseksualus arba impotentas.
Jis sakė neturėjęs kito pasirinkimo, kaip tik su ja mylėtis. Du kartus. Tai, kaip pats sakė, atbaidė jį nuo sekso su užsienietėmis.
Na o tariama grafienė aprašė jų nuotykį prancūzų leidinyje „Le Matin“. Ji tvirtino, kad B. Mussolini taip nekantravo ją nuvilkti, kad net suplėšė apatinius, o seksas buvo toks greitas ir trumpas, kad ji net nesuprato, jog jau viskas. Straipsnis sukėlė tokią sumaištį, kad redaktorius ją atleido.
Europa buvo ant karo slenksčio, taigi seksas nebebuvo varomoji jėga Il Duce gyvenime.
Iškilus Trečiajam reichui, pasikeitė jo santykiai su Hitleriu. Anksčiau B. Mussolini buvo visagalis valstybės veikėjas. 1934 m., kai Hitleris nepaisė B. Mussolini norų ir pamėgino aneksuoti Austriją (tai jis visgi įgyvendino 1938 m.), tarp dviejų valstybių vos neįsiplieskė karas. Dabar jau B. Mussolini desperatiškai stengėsi įtikti fiureriui. Jis ėmė persekioti Italijos žydus. 1940 m. Italija pradėjo karą nacių pusėje.
1941 m. Amerikai įsitraukus į karą, sėkmė nusisuko nuo B. Mussolini. Italija kentė sąjungininkų blokadą ir badą. 1943 m. liepą sąjungininkų kariuomenei pradėjus pulti Europą iš Sicilijos, B. Mussolini, kaip įprasta, susitiko su Italijos karaliumi Victoru Emmanueliu.
„Mano brangusis Duce, nieko gero, – pasakė jam monarchas. – Italija plėšoma į gabalus. Tu – labiausiai nekenčiamas žmogus Italijoje.“
Kitą dieną B. Mussolini buvo skirtas namų areštas, jį saugojo ginkluota sargyba. Visgi rugsėjį Hitlerio garbinimas atsipirko – jo gelbėti buvo pasiųstas specialus SS pajėgų būrys. Jis sutiko gelbėtojus su ašaromis akyse, tardamas: „Žinojau, kad mano draugas Adolfas nepaliks manęs.“
Hitleris padarė jį savo marionete Vokietijos kontroliuojamoje Italijos šiaurinėje dalyje. B. Mussolini pasikvietė iš Romos savo meilužę, bet sąjungininkams stiprėjant, 1945 m. balandį jis su Claretta nusprendė bėgti į neutralią Šveicariją.
Netoli Komo ežero italų partizanai sustabdė sunkvežimį, kuriame nacių karinių oro pajėgų uniformą vilkintis B. Mussolini slėpėsi po krūva antklodžių. Kitame sunkvežimyje rado išsigandusią Clarettą.
Porą nuvežė į Mezzegros kaimą, ten 1945 m. balandžio 27 d. (po dviejų dienų nusižudė Hitleris) abiem paskelbė mirties nuosprendį.
Kai partizanų vadas pakėlė šautuvą, Claretta apsikabino meilužį ir sušuko: „Ne, jis neturi mirti!“
Pirma kulka pakirto ją. Šautuvas užsikirto, tad antras šūvis tik sužeidė B. Mussolini. Jis atsiplėšė marškinius ir maldavo pagrobėjų užbaigti savo darbą. Il Duce mirė nuo šūvio į krūtinę.
Nušautųjų kūnus nugabeno į Milaną, ten pakabino žemyn galva nuo turėklų „Esso“ degalinėje.
Paaiškėjo, kad mirdama Clareta nemūvėjo kelnaičių. Kažkas iš vyresnių moterų surišo jai tarp kojų sijoną, kad pridengtų nuogumą, prieš pakabinant tarsi mėsos skerdeną šalia meilužio kūno.