Ar pavyks vokiečių brigadą į Lietuvą perkelti anksčiau?
Žadama, kad Vokietijos brigada Lietuvoje pilnai įsikurs 2027 metais, tačiau vis pasigirsta raginimai ir prašymai tai padaryti greičiau. Ar tai būtų realu – laidoje pakomentavo portalo Delfi gynybos temų žurnalistas Vaidas Saldžiūnas. Pasak jo, spartesnio ir didesnio tempo poreikis tikrai yra.
„Noras yra iki 2027 metų, o ne po 2027 metų ar 2027 metais šiuos reikiamus pajėgumus čia persikelti“, – teigė jis.
Tiesa, pasak V. Saldžiūno, prieš tai privalu išspręsti įvairias struktūrines, integracines problemas ir dalinių perkėlimo klausimus.
„Visi šie dalykai – jiems yra reikalinga daug pinigų. Vokietijoje, kaip visai neseniai paaiškėjo, buvo įvardinta suma 11 mlrd. eurų, vietoje to, kas buvo minima anksčiau, kas buvo gerokai mažesnės sumos, net tris kartus mažesnės sumos“, – pastebėjo jis.
Kaip bebūtų, norint, kad daliniai Lietuvoje atsirastų greičiau, visus kylančius klausimus vertėtų spręsti kaip įmanoma sparčiau.
„Kol kas reikiamos infrastruktūros brigadai Vokietijos Lietuvoje nėra“, – teigė V. Saldžiūnas.
Kaip teigė signataras ir ambasadorius Vytautas Plečkaitis, savo įsipareigojimus Vokietija tikrai įvykdys, o to paties turime siekti ir mes.
„Manau, ir mes stengsimės kartu su savo sąjungininkais padaryti tą patį. Mėnuo ten ar mėnuo ten – čia galbūt nėra taip svarbu“, – teigė jis.
Vis dėlto, prezidentas Gitanas Nausėda mini, kad delsti – nebegalime. To, kad intensyvesnis tempas yra svarbu, nepaneigė ir V. Plečkaitis.
„Žinoma, tempas yra svarbu, bet yra ir realios galimybės, ir pagal tas galimybes viskas bus padaryta. Manau, čia nereikia per daug forsuoti tų dalykų ir baimintis, kad to nepadarysime. Manau, kad viskas bus padaryta taip, kaip ir sutarta“, – teigė jis.
Nerimo dėl karo Lietuvoje šiuo metu juntama daug, bet, pasak V. Plečkaičio, panašių nuotaikų tikrai galima pastebėti ir Vokietijoje.
„Vokiečių visuomenė nėra vienalytė šiuo požiūriu ir apskritai į karą Ukrainoje. Šiaurinėse arba buvusiose Rytų Vokietijos žemėse yra daugiau skepticizmo ir daugiau pacifistinio judėjimo, ir netgi priešiškumo kancleriui, jo vykdomai politikai, bet visuomenės daugumos nusiteikimas dabar yra kovoti ir remti Ukrainą“, – teigė signataras.
Įvertino vokiečių brigados reikšmę Lietuvos saugumui
Pasak žurnalisto V. Saldžiūno, vokiečių brigados pajėgumai Lietuvoje karo atveju būtų tikrai svarbūs ir reikšmingi.
„5-6 tūkstančių ar 7 tūkstančių karių brigada karo atveju – tai yra labai daug. Tai yra bazė, po kurios ateina visa divizija, tai reiškia kelios papildomos brigados. Tai yra Vokietijos didžiulis įsipareigojimas. Vokietijos kariai kaunasi, jeigu tenka tą daryti, Lietuvos žemėje. Jie turi tiek savo pajėgumus, tiek atitinkamą kiekį amunicijos atitinkamam operacijų laikui ir, jeigu jie įsijungia, paskui juos neišvengiamai ateina bent jau didžioji dalis Aljanso valstybių, kartu su amerikiečiais. Taigi, kad ir kiek mėsos rusai turėtų, kad ir kiek artilerijos šiuo metu jie turėtų, norint šokti prieš NATO – jie puikiai žino, kad jie to negali padaryti tiek dėl technologinio Aljanso pranašumo, tiek dėl Aljanso gebėjimo aptikti artėjančią grėsmę“, – kalbėjo jis.
Apskritai, pasak pašnekovo, Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje galėjo pasirodyti kiek netikėtas.
„Kiek metų kalbėta, kad niekas čia mūsų negins? Tie keli tūkstančiai vokiečių karių – tai yra reikšmingas skaičius“, – atkreipė dėmesį V. Saldžiūnas.
Jo nuomonei antrino ir signataras, ambasadorius V. Plečkaitis.
„Manau, kad vokiečių brigados buvimas, jau pats faktas to buvimo, yra tam tikras saugumo indėlis į mūsų valstybės stabilumą. Ir visuomenė geriau jaučiasi, ir palankiau žiūri, ir labiau supranta tuos dalykus. Čia galima prisiminti 18-19 metus praeito amžiaus, kai vokiečių kariai taip pat padėjo mums apsiginti nuo bolševizmo pavojaus. Dabartinis Vokietijos brigados buvimas čia mus taip pat stipriai stiprina ir tai yra labai gerai“, – teigė jis.
Savo įžvalgomis laidoje pasidalijo ir generolas, buvęs kariuomenės vadas Vytautas Žukas. Pasak jo, Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje labai sustiprina mūsų šalies atgrasymą ir saugumą.
„Brigadoje yra dar keleto NATO šalių kariuomenių padaliniai. Tikrai žinau, kad yra olandai, norvegai, rotuojasi ir kitos šalys – čekai, kroatai, prancūzai yra buvę. Jų buvimas yra labai svarbus. Ne tiek, kad dydis, bet tai, kad jie yra dislokuojami Lietuvoje. Jų buvimas Lietuvoje – iš karto įtraukia tas valstybes į karą. Jeigu kažkas prasideda ir prasideda tiesioginė invazija į vieną iš Baltijos šalių, nes kitose šalyse stovi kitų šalių priešakinės NATO kovinės grupės – tai reiškia, kad automatiškai tos šalys yra įtraukiamos į karą. Jau nebereikia laukti politinių sprendimų. Tos šalys kartu su Lietuvos kariuomene yra atakuojamos“, – teigė pašnekovas.
Padėtis Ukrainoje – sudėtinga
Optimizmo visai situacijai neprideda ir Vakarų požiūris į karą Ukrainoje. Kaip pastebėjo V. Plečkaitis, tai, kad kariaujančiai šaliai trūksta rėmimo reikalinga technika – įtakos situacijai fronte tikrai turi.
„Mažai kalbama apie ir tai, kad pagrindinis pavojus Ukrainos kariuomenei ir Ukrainai, kaip valstybei, yra tas, kad šiuo metu fronte nėra profesionalių, gerai apmokytų karių. Tie kariai, kurie kovojo pirmuosius dvejus metus – praktiškai yra žuvę arba sužeisti ir jų negalima panaudoti. Pačioje Ukrainoje buvo tokių dalykų, kaip ne visiškai skaidri mobilizacija, kai dalis visuomenės vengė mobilizacijos. Toks ukrainiečių pačių požiūris darosi kritiškas“, – atkreipė dėmesį V. Plečkaitis.
Anot jo, kuo ilgiau tęsis karas Ukrainoje – tuo didesni nuostoliai ir bus.
„Ukraina gali likti be žmonių. Šitas dalykas jaudina ir pačią Ukrainos visuomenę, ir Vakarus. Tai reikalauja tam tikrų pokyčių“, – teigė pašnekovas.
Pasak V. Plečkaičio, labai svarbu ir tai, kad įvairios apklausos rodo, kad Ukrainoje vis mažėja norinčių ginti savo šalį.
„Tai irgi labai morališkai veikia visuomenę. Apie tuos dalykus mes sužinome kažkaip pavėluotai. Apie tai Vakaruose diskutuojama jau seniai ir pačioje Ukrainoje. Taigi, padėtis yra gana sudėtinga“, – teigė jis.
Situaciją fronte pakomentavo ir gynybos temų žurnalistas V. Saldžiūnas.
„Karo nuovargis Ukrainoje yra akivaizdus. Jis buvo akivaizdus jau pernai. Mobilizacija buvo pernelyg ilgai vilkinama, lėta ir visaip kaip iškastruota įvairiomis pataisomis, turint omenyje, kad mobilizuojami kariai dar turi būti apmokyti. Mes turime tam tikrą laiko langą, kurį rusai gali išnaudoti savo tikslams pasiekti, bent jau ten, kur jiems dar kažkas gali pavykti, tai yra Donbase“, – kalbėjo jis.
Pavėluota ir nepakankama Vakarų parama, pasak V. Saldžiūno, taip pat yra žinoma ir akivaizdi problema.
„Visi šie veiksniai yra žinomi ir jie buvo žinomi pernai metų pabaigoje. Dabar mes matome tuos prasiskleidusius žiedus tų veiksmų arba tų nepadarytų veiksmų pasekmes. Kol kas matome tik žiedus, o vaisius, vaizdžiai kalbant, mes galime pamatyti rudenį, kas gausis iš Rusijos operacijų per artimiausius mėnesius, ar jie pajėgs, vis dėlto, išnaudoti Ukrainos silpnumą, kurio ji fiziškai tiesiog negali kompensuoti niekuo, turint omenyje tai, kad jiems trūksta personalo. Ar rusams pavyks – matyt, per pastaruosius mėnesius mes pamatysime“, – teigė V. Saldžiūnas.
Kremlius paskelbė apie branduolinių ginklų pratybas
Reaguodamas į Vakarų lyderių komentarus dėl karių siuntimo į Ukrainą, Kremlius paskelbė, kad artėja taktinių branduolinių ginklų pratybos. Koks tokio ėjimo tikslas – pakomentavo V. Saldžiūnas.
„Matyt, Kremlius per daug neslepia, ką jis bando sakyti, bet tai nėra pirmasis kažkoks atsako etapas, turint omenyje, kad Rusija savo branduolinių pajėgų pratybas vykdydavo ir anksčiau. Galima prisiminti prieš 10 metų ar šiek tiek mažiau, kad vykdavo pratybos su būtent „Iskander“ paleidimais, ar tai būtų realūs paleidimai, ar elektroniniai paleidimai, imituojant, simuliuojant branduolinę ataką, kadangi „Iskander“ gali gabenti tiek konvencinius sprogmenis, tiek branduolinį užtaisą. Būna tokie dalykai, kaip elektroniniai paleidimai, imituojant branduolinį smūgį. Rusija yra tai anksčiau dariusi per įvairias pratybas“, – teigė pašnekovas.
Pasak jo, tai, kad dabar apie tokius rusų ketinimus yra sužinoma iš įvairių žinučių, taip pat yra tam tikras signalas.
„Rusai galėjo tiesiog pratybas įvykdyti ir tik tada paskelbti, kad jas įvykdė. To, žinoma, nedaro, nes tai sukeltų neprognozuojamas reakcijas Vakaruose, kai tu nežinai, ar yra iš tikrųjų rengiamasi branduoliniam smūgiui, ar tai yra tik pratybos. Šiuo atveju, tai yra staigus signalas dėl pratybų, įspėjimas Vakarams tiek dėl būtent Macrono pareiškimų, tiek dėl britų pareiškimų ir panašiai, bet to sureikšminti galbūt nederėtų, tik pats būdas yra šiek tiek naujesnis, kad kalbama būtent ne apie strateginių branduolinių pajėgų pratybas, o konkrečiai apie raketines pajėgas Pietų karinėje apygardoje, kuri šiaip jau yra atsakinga tiek už Ukrainos kryptį, bet taip pat tai yra ta apygarda, kuri buvo labai lengvai įveikta pernai metais per Prigožino maištą, kai ji buvo praktiškai visa užimta“, – teigė V. Saldžiūnas.
Šį Kremliaus žingsnį įvertino ir V. Plečkaitis. Jo manymu, tai – tam tikras įspėjimas Vakarams.
„Vakarai reiškia susirūpinimą tais dalykais. Matyt, tas įspėjimas yra toks, kad, jeigu rusams gali blogai sektis, jeigu jie bus ant pralaimėjimo slenksčio, tai, ko gero, jie gali ir panaudoti branduolinį ginklą. Aš manau, tai iš tikrųjų gąsdina Vakarus ir jie reiškia susirūpinimą. Aš manau, kad tai, pirmiausia, adresuota branduolinėms valstybėms, kurios turi tą branduolinį ginklą – tai pačiai Prancūzijai ir Jungtinei Karalystei, Amerikai. Į tai žiūrima rimtai, juk jie yra visai neprognozuojami. Jie ne demokratinė šalis, jie gali bet ką padaryti. Reikia turėti tą omenyje“, – atkreipė dėmesį signataras.
Kaip reikėtų vertinti bauginančius Rusijos pareiškimus, pasakė ir generolas, buvęs kariuomenės vadas V. Žukas. Pasak jo, akivaizdu, kad Kremlius tęsia tokią pačią politiką, kuri prasidėjo dar gerokai anksčiau nei karas Ukrainoje.
„Visą laiką buvo gąsdinama, kad jokiu būdu Vakarų valstybės nesikištų, nes, priešingu atveju, branduolinis ginklas bus panaudotas. Jeigu prisimenate, kai prasidėjo karas – jie visi kalbėjo, kad per tris dienas užims Kijevą. Nepavykus šiam planui, iš karto surinko savo vyriausius vadus ir pasakė įvesti aukščiausią kovinę parengtį branduoliniam ginklui, ir tokiu būdu demonstravo visam Vakarų pasauliui pasirengimą imtis kraštutinių priemonių Vakarų pasaulio atžvilgiu. Čia nieko naujo. Tas kartojasi periodiškai“, – atkreipė dėmesį jis.
Kaip bebūtų, pasak V. Žuko, tokie Kremliaus pranešimai tikrai veikia Vakarų mąstyseną.
„Pasižiūrėkite, kokie pareiškimai nuo pat pradžių buvo dėl ginklų tiekimo, kaip sunkiai buvo tiekiami ginklai, ką kalbėjo NATO generalinis sekretorius: jokiu būdu neįsivelti į karą – pagrindinis mūsų uždavinys. Ne visi pažadai buvo vykdomi – kiek buvo kalbų dėl tankų siuntimo, dėl aviacijos, dėl raketų. Kiekvieną kartą labai sudėtingai buvo priimami tie sprendimai. Be jokios abejonės, tai buvo iš baimės, nenoro eskaluoti konflikto ir, kad neprasidėtų kažkokie susirėmimai tarp NATO ir Rusijos“, – teigė jis.
Nevertėtų dėmesio atitraukti ir nuo Kinijos
Kaip pastebėjo LRT bendradarbis Ukrainoje, politologas Alvydas Medalinskas, daug įtakos tarptautiniams politikos reikalams šiuo metu turi ir Kinijos vaidmuo.
„Man įdomus ir naujas elementas yra tai, kad Kremliaus pareiškimai yra padaryti Kinijos lyderio vizito į Europą išvakarėse. Yra žinoma, kad Putinas ir jo žmonės gal ir anksčiau turėjo apmąstymų, kad reikia taktinį branduolinį ginklą panaudoti, bet kiekvieną kartą tuos pamąstymus užkirsdavo Kinijos lyderis. Tai tapo vieša paslaptis, kad jis asmeniniame susitikime su Putinu yra tuos dalykus pasakęs, bent jau taip buvo skelbta, ir šiaip Kinijos užsienio reikalų ministerija daro pareiškimus. Šia prasme, man įdomiausia bus dabar stebėti Paryžių arba, kur toliau vizitai bus – į Vengriją ir Serbiją – ar Kinijos lyderis, ar kažkas iš jo aplinkos vėl nepadarys pareiškimo, stabdančio tas branduolines Putino ambicijas“, – kalbėjo jis.
Pasak politologo, anksčiau po Kinijos pareiškimų visos Kremliaus provokacijos tiesiog nurimdavo, o tai apie Kinijos poziciją tarptautinėje politikoje esą pasako išties daug.
„Kinijos yra tokia labai atsargi laukimo pozicija, bet faktas yra tai, ką mes ir Lietuvoje tikrai turėtume labai gerai suprasti – Kinijos augantis vaidmuo tarptautinėje politikoje“, – teigė A. Medalinskas.
Visą pokalbį rasite Žinių radijo portale:
