Nužudyto 24 metų V. Milinio motina Marija Milinienė įsitikinusi, kad prokurorai sugebės atsakyti į šiuos klausimus.
„Man iki šiol ausyse skamba Neringos Venckienės pasakyti žodžiai: bet Vaidas juk pažinojo Furmanavičių“, – mįslingą sūnaus nužudymą bandanti išsiaiškinti M. Milinienė DELFI sakė, kad sūnaus neteko tik todėl, jog teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymu įtariamo Drąsiaus Kedžio gerbėjai jos sūnų įvardijo „trečiuoju pedofilu Aidu“.
– Kaip klostosi Jūsų sūnaus nužudymo bylos tyrimas?
– Žinote, kartais man atrodo, kad iki sūnaus nužudymo gyvenau kažkur kitoje valstybėje, o po to mane staiga „įmetė“ į Lietuvą.
Nors dar vyksta ikiteisminis tyrimas, jaučiu ir žinau, kad byla tikrai bus ištirta. Buvo tiriamos visos versijos, bet dabar liko vienintelė – Vaidas nužudytas, nes buvo pripažintas trečiuoju pedofilu. Pedofilu Aidu.
Šitą versiją žinojau nuo pat pradžių, nes dar 2010-ųjų liepos 17-ąją prie mūsų namų buvo padėtas gedulingas krepšelis, žvakės ir pripilstyta raudono skysčio, panašaus į kraują.
Tada mes nesupratome, kas tai yra – net nebuvo jokios minties, kad kažkas gali mus įpinti į šią istoriją. Mes neturėjome jokio ryšio nei su Laimute Stankūnaite, nei su Andriumi Ūsu, aš net J. Furmanavičiaus nepažinojau...
O ta mintis, jog galime būti įvelti tik dėl to, kad mano vyras vadovavo Kauno apygardos teismui, buvo nelogiška ir nesuprantama. Bet gruodžio 3 d. mūsų sūnus dingo... Dabar aiškėja, kad po liepos įvykių mes buvome intensyviai sekami – ir darbovietėse, ir namuose...
– Ką reiškia sekami?
– Fiziškai sekami. Tai matėme ne tik mes, bet ir mūsų kaimynai, bendradarbiai... Laukdavo mūsų prie namų, visur slapta lydėdavo... Su vyru mes vis juokaudavome, kad kažkuris iš mūsų yra prisidirbęs... Albertas sakydavo: aš tai švarus, čia matyt tave seka... Nieko blogo nepagalvodama juokaudavau: taip, manęs prie namų laukia vaikinai, kol tu išvažiuosi į darbą, gal tada jie užeis į svečius...
Tai tokie pajuokavimai buvo, tada mes tiesiog neįvertinome tos grėsmės, o pareigūnai apie ją mūsų neperspėjo. Ir dabar jau aišku, kad tie gėlių krepšeliai buvo padėti D. Kedžio gerbėjų. Aišku ir tai, kad buvome jų sekami. Byloje jau yra surinkta daug duomenų, bet apie juos kalbėti viešai – dar per anksti.
Tie patys asmenys sekė ne tik mus, bet ir kitus asmenis, susijusius su ta istorija...
– Ar žinote tuos asmenis, kurie Jūsų šeimą stebėjo?
– Dabar dar vyksta ikiteisminis tyrimas... Tada mes nieko nežinojome, nesureikšminome, tačiau nebuvome akli: tai mes, tai kaimynai užsirašydavo prie namų stovinčių automobilių valstybinius numerius.
Po krepšelių padėjimo, manau, policija neįvertino realios padėties, kaip ir neįvertino liudytojo Mindaugo Žalimo pasakojimų, kai jis nuėjo į Policijos departamentą ir pranešė apie D. Kedžio planuojamas žudynes.
Žinoma, galima pateisinti pareigūnus, tyrusius krepšelių bylą – protu sunkiai suvokiama, kad gali būti tokie dalykai. Ir mes patys to nesuvokėme, be to, tie pareigūnai net nežinojo, kad mes esame įrašyti į žmonių, kuriuos reikia sunaikinti, sąrašus.
– Bet pareigūnai išaiškino tą asmenį, kuris prie jūsų namų padėjo gėles ir žvakes...
– Žinoma, pareigūnai galėjo nuspėti apie mums gresiantį pavojų. Bet tas žmogus pripažintas psichiškai nesveiku, o jis juk buvo aktyvus D. Kedžio palaikytojas, dalyvavo visuose mitinguose. Jis dabar yra priverstiniame gydyme, o krepšelių bylą teismas grąžino tirti iš naujo, nes visi duomenys rėmėsi tik to žmogaus parodymais, giliau net nebuvo tirta – kas jį įtakojo nunešti krepšelius, žvakes...
–Gruodžio 3-iąją dingo Jūsų sūnus, po savaitės jį rado negyvą automobilyje. Ar tada jau suvokėte, kad tos gedulo gėlės nebuvo atsitiktinai padėtos?
– Buvo tik vienintelis dalykas – nuojauta. Kai su vyru nuvažiavome prie tos mašinos, kurioje buvo rastas Vaidas, pirma mintis, šovusi mums į galvą, kad tai jie, kad tai – jų darbas. Vaidas žinojo, kad jį seka ir net prieš mirtį užsiminė, kad jų bijo.
Vaidas nei kur buvo įlindęs, nei kokių draugų turėjo, negalėjo eiti kalba net apie jokį kerštą – tiesiog nebuvo jokio motyvo, iš kokios pusės bepasižiūrėtum.
Ir kaip aiškėja dabar, ištyrus įvairiausias versijas, liko viena realiausia – jis nužudytas. Bet įtariamųjų dar nėra.
– Kad Vaidas galėjo būti nužudytas paaiškėjo ne iš karto – ilgą laiką buvo tiriama savižudybės versija...
– Savižudybės versiją tyrė todėl, kad medicinos ekspertai padarė klaidas. Jie savo išvadoje nieko neparašė apie sumušimus, nors filmuotoje skrodimo medžiagoje viskas yra užfiksuota.
Dabar rašau prašymą, kad būtų paskirta papildoma ekspertizė užsienyje – negaliu pasitikėti Lietuvos ekspertais, nes jeigu jie savo išvadoje neįrašo, jog širdaplėvėje yra didžiulė kraujosruva, paširdžiai visi sudaužyti...
Filmuotoje medžiagoje viskas aiškiai matosi, ekspertas viską į kamerą sako, o išvadoje šių sužalojimų nėra. Lyg jų nebūtų buvę. Nutylėta ir plaštakos dydžio kraujosruva kairiajame plautyje. Suprantate, čia neįbrėžimas, ne šiaip mėlynė ir atsirasti oro lašeliniu būdu negalėjo.
Vaidas buvo labai stipriai sumuštas. Dėl ekspertų klaidų ilgą laiką klaidžiojo ir gaišo tyrėjai – jie remiasi ekspertize, o kai joje yra klaidų...
– Gal jau galite pasakyti, kaip Vaidas atsidūrė atokioje vietoje visiškai vienas?
– Negaliu apie tai kalbėti – esu pasirašiusi, kad neatskleisiu ikiteisminio tyrimo duomenų. Tačiau žinau, kad yra palikta pakankamai daug pėdsakų. Žinau, kad viskas bus išaiškinta.
– Neprašau konkrečiai įvardyti, bet ar Jūs asmeniškai jau žinote, kas yra Jūsų sūnaus žudikas ar žudikai?
– Nežinau, bet esu įsitikinusi – sužinosiu. Jie dabar yra laisvėje, mes kol kas jų nesuradome, tačiau, be abejonės, visu 100 proc. tikiu, kad jie bus surasti. Tai – tik laiko klausimas. Aš net vidinę nuojautą turiu.
Visa ta ideologija, ta pedofilijos istorija yra labai naudinga nusikalstamam pasauliui – visa teisėsauga sugriauta. Yra masė žmonių, kurie tiki kokiomis tai mistinėmis organizacijomis, kurios čia esą veikia, bet realiai tai buvo seklių grupuotė, kuri sekė tuos pačius asmenis – ne tik mus, bet ir kitus, susijusius su šia istorija. Be abejonės, ne jie žudė, jie tik perduodavo maršrutus, duomenis kažkam kitam. Ir kažkas kitas žudė.
– Kai Jūsų vyras Albertas vadovavo Kauno apygardos teismui, kuriame dirba D. Kedžio sesuo, niekada viešai nepasisakė prieš N. Venckienę, kartais netgi atrodydavo, kad jis ją palaiko...
– Tačiau D. Kedys jį buvo įvardijęs kaip pedofilų stogą, kaip dengiantį pedofilus... Taip pat jis pasakė, kad tie teisėjai, kurie atsisakė dirbti su Neringa, yra pedofilai... Drąsius žinojo, kur mes gyvename, kokiomis mašinomis važinėjame, žinojo jų numerius, maršrutus...
O kuo čia dėtas Vaidas? Tiek to, įsivaizduokime, Jūsų vyras dengia klaną, bet – vaikas?
– Vis ieškau atsakymo ir nežinau, ką atsakyti. Viename interneto puslapyje radau padarytą trečiojo pedofilo Aido fotorobotą – man labai kyla rimtų įtarimų, kad jis darytas 2010-ųjų vasario mėnesį, kai D. Kedys dar buvo gyvas. Ir tas fotorobotas buvo padarytas pagal mano sūnaus nuotrauką.
Esu sudariusi sutartis su privačiomis bendrovėmis, kurios padeda ieškoti atsakymų.
– O kaip nutiko, kad po sūnaus žūties Jūs apsilankėte N. Venckienės darbo kabinete su savo sūnaus nuotraukomis?
– Žinokite, gyvenau savo gyvenimą, nesekiau šitos istorijos. Po laidotuvių, kai pasirodė pirmieji straipsniai apie Vaido nužudymą, susidarė įspūdis, kad dalis žmonių labai laukė šios žinios. Nes vos tik buvo publikuotas straipsnis, prie jo iš karto atsirado komentarai, kad jis buvo pedofilas Aidas ir kad visi pedofilai bus sušaudyti.
Skaitant tuos komentarus susidarė įspūdis, kad kai kas su nekantrumu laukė tos žinios – ji jiems nebuvo netikėta.
Iš pradžių galvojau, kad rašo psichiškai nesveiki žmonės, bet kai vėliau pastebėjau, jog tai yra tendencinga ir organizuota, neapsikenčiau ir paprašiau vyro suorganizuoti susitikimą su N. Venckiene.
Surinkau daug sūnaus nuotraukų – nuo pat mokyklos baigimo, ir sutartu laiku nuėjau pas N. Venckienę. Sakiau jai, jeigu mano sūnus pedofilas Aidas, tegul nuotraukas parneša mergaitei pasižiūrėti – jeigu čia yra tas pats Aidas, tegul rašo policijai pareiškimą, kad tirtų, o jeigu ne tas – tegul viešai tai paneigia. Pedofilija yra pats baisiausias nusikaltimas.
Kitą dieną N. Venckienė atnešė tas nuotraukas ir sakė, kad mergaitė nepažino. Tada labai norėjau to paneigimo, troškau, kad baigtųsi ta šmeižto banga. Dėl to kentėjo ir mūsų kiti vaikai, kuriuos vadindavo pedofilo sese, pedofilo broliu... Patyrėme begalinį psichologinį smurtą, o kai iš N. Venckienės nesulaukėme viešo paneigimo, kad Vaidas – ne pedofilas Aidas, parašiau prokuratūrai prašymą pradėti tyrimą. Norėjau sužinoti, kas jį šmeižė. Ir tada ėmė aiškėti labai daug įdomių dalykų.
– Kokių?
– Įtarimai dar niekam nepareikšti, dar yra labai daug darbo. Aš laikausi Konstitucijos –žmogus gali būti apkaltintas tik teismo nuosprendžiu.
Žinote, kai nuėjau pas Neringą su tomis nuotraukomis, ji pasakė, kad nekreipčiau dėmesio į kalbas, bet paskui, kas man iki šiol skamba ausyse, ji pasakė: „Bet juk Vaidas pažinojo Furmanavičių“. Ji tai du kartus pakartojo.
Ir man tada buvo toks nesuprantamas jos teiginys – jai sakiau, kad galiu atnešti visus šeimos ir sūnaus video, jūs apklauskite visus teismo darbuotojus – mes neturėjome tokio įpročio, jog vaikai eitų į darbą ar kad aš slankiočiau teisme.
Aš pati asmeniškai J. Furmanavičiaus nepažinojau. Kai jį nušovė, vyro klausiau, kaip jis atrodė, kuris tas yra J. Furmanavičius...
Niekas nepaaiškino, kodėl mano sūnus buvo laikomas trečiuoju pedofilu Aidu, bet pagal liudytojų parodymus, dar gerokai prieš krepšelių padėjimą prie namų tarp tų asmenų jau buvo diskutuojama, kad Vaidas yra pedofilas Aidas.
– O kaip jis pakliuvo į tą sąrašą?
– O J. Furmanavičius iš kur atsirado? Kartą paklausiau vieno aktyvisto, kuris teigė, kad turi daug įrodymų, jog J. Furmanavičius yra pedofilas. Tai jis pasakė man vienintelį dalyką – teisėjas buvo Tailande...
Kam šioje istorijoje reikėjo kokių nors įrodymų? Kuri čia vieta šitoje istorijoje remiasi įrodymais? Aš nė vieno nerandu.
Manau, kad ši kova su pedofilija yra butaforinė, nes realiai pedofilai per šį kovos prieš pedofiliją laikotarpį išprievartavo daug vaikų, tačiau nei vienas kovotojas jiems nepadėjo, o juk paprastai tai būna skurstantys vaikai...
– Kaip vėliau Jūsų gyvenime atsirado slaptuoju policijos informatoriumi įvardijamas M. Žalimas?
– Atrodo, likimas mane įpina į tas istorijas... Tada buvau seminare Vilniuje, kai man paskambino žurnalistas Virginijus Gaivenis. Jis sakė, kad nusifilmavo M. Žalimą ir prašė atvažiuoti susitikti. Kai atėjau, žurnalistas man papasakojo, ką jam atskleidė M. Žalimas. Paskui atėjo ir jis – gal pusvalandį pabendravome. Aš, aišku, gavau šoką nuo to, ką išgirdau.
Tuo metu dar netikėjau, kad tai, ką jis kalba, yra tiesa, nes realiai suvokti, jog tokie dalykai gali būti Lietuvoje, yra pakankamai sunku. Man atrodo, kad daug kam sunku suvokti, jog taip gali būti Lietuvoje.
Kad tai tiesa, suvokiau tik kitą dieną, kai atėjo M. Žalimas su žmona. Ir aš tada ramiai smulkiai jo išsiklausinėjau – tik tada suvokiau, kad jis kalba tiesą. Nepažinodamas manęs jis ėmė smulkiai pasakoti, su kokia mašina mes važinėjame, kur važiuojame, kada.... Jis pasakė viską, ką D. Kedys buvo surinkęs apie mūsų šeimą.
Sužinojau, kad turėjo būti nužudytas toks Velička, vadinamasis Agurkas, ir mano vyras, bet buvo nužudytas kažkoks Rytis ir mūsų sūnus – du gretutiniai asmenys.
Tada suvokiau, kad M. Žalimui gresia labai didelis pavojus – juk buvo stengiamasi jį įkišti į kalėjimą, kad jis tik neprakalbėtų. Mačiau vienintelį kelią – atiduoti jį prokurorams, ką ir padariau. O tos kalbos, kad jam daviau pinigus – visiškos nesąmonės. Keista, kad žurnalistas taip galėjo pateikti – ar aš kvaila, jog pirmą kartą pamačiusi žmogų ir vos pusvalandį su juo pabendravusi duodu pinigus...
– Ar tikite M. Žalimo informacija? Ar iš tikrųjų jis Kauno žudynių išvakarėse buvo įspėjęs Policijos departamento pareigūnus?
– Tikiu. Tikrai tikiu.
Nežinau, kaip tiriama ši byla, bet, mano supratimu, yra labai paprasta patikrinti šią informaciją.
Labai džiaugiuosi, kad tiriamos tos bylos ir labai laukiu, kuo baigsis pareigūnų byla.
– Bet girdėjote, pareigūnai kratosi atsakomybės, ar nemanote, kad jie gali išvengti atsakomybės, paskelbiant, jog M. Žalimas nebuvo joks informatorius?
– Man būtų labai keista, kaip jie galėtų išsisukti, nes, mano supratimu, M. Žalimo parodymai tvirtinasi 100 proc. Aš tada nelabai suprantu, kaip jie galėtų išsisukti? Na, aišku, Lietuva yra stebuklų kraštas, pas mus tokia politika, kad geriau pagauti pareigūną su 50 Lt kyšiu nei surasti žudiką.
– Jeigu tai tiesa, ką kalbėjo M. Žalimas, tai ko tada verta mūsų sistema?
– Mūsų sistemos nėra, man tenka bendrauti su įvairių teisėsaugos institucijų žmonėmis – nesutikau nė vieno savo darbu patenkinto žmogaus. Sutinku tik įsitempusius žmones – jie stengiasi ieškotis darbo kitur. Manau, kad iš mūsų teisėsaugos greitu metu nieko neliks. Kiek gali žmogus ištverti įtampoje? Matau vienintelį kelią – kas yra gabesnis, kažkur kitur išeis, o sistemoje liks tik tie, kurie niekur nepritampa.
– O šiandien ar jaučiatės saugi, ar saugi Jūsų šeima?
– Na, ką jūs – aš du kartus generaliniam prokurorui rašiau prašymą skirti apsaugą, bet ji taip ir nebuvo paskirta.
Gal vėl nebuvo įvertinta grėsmė – niekas nesigilina į tą situaciją. Juk buvo neįvertinti ir M. Žalimo parodymai, buvo padaryta didžiulė klaida, kai jis pranešė apie planuojamas žudynes... Mūsų niekas neperspėjo, kad esame įrašyti į žmonių, kuriuos reikia pašalinti, sąrašus, nors departamente tai žinojo. Todėl mes neįvertinome tų gėlių krepšelių ir to sekimo.
Dabar pareigūnai arba vėl neįvertina situacijos, arba specialiai daro, kad mus sunaikintų. Manau, dabar yra nemaža dalis aukštų pareigūnų, kurie norėtų kažkaip atkeršyti.
Aš po kiekvieno intensyvaus sekimo parašau prašymą generaliniam prokurorui... Psichologinį persekiojimą patiriu nuolat – mes niekur neišleidžiame vienų vaikų, patys vieni nevažinėjame. Mes realiai bijome.
Manau, kad ta grėsmė yra iškilusi ne tik mums... Tų žmonių modelis yra labai paprastas – asmuo yra sunaikinamas arba imituojama jo savižudybė ir taip yra pučiamas burbulas, kad yra kažkoks VIP pedofilų klanas.
Žinote, man, pavyzdžiui, yra keista, kaip generalinis prokuroras, žinodamas, kokia visuomenėje yra sukelta banga, kad tai yra VIP pedofilų klanas, nesiima jokio tyrimo ir nenustato, kas yra tas VIP klanas. Juk pedofilija – baisus nusikaltimas. Jeigu tas klanas egzistuoja, jis privalo būti iširtas ir nustatytas.
O dabar yra pučiami kažkokie burbulai, vieni kiti priskiriami kažkokiam VIP klanui. Man nesuprantama, kam tai naudinga, kodėl nieko nedaroma, kodėl leidžiama žmones sunaikinti?
Visi bijo tirti šias bylas – vienas aukštas pareigūnas man tiesiai šviesiai pasakė: mes netirsime, nes kas prisiliečia prie šios istorijos, tas nukenčia. Taip ir būna – visi tampa pedofilais, visi tampa dar kažkuo... Tokia yra realybė.
– O Jūsų dar nesieja su tuo klanu?
– Jau esu susieta ir net gavau pravardę – Marinina, nes labai aktyviai dalyvauju tyrime. Esu išvadinta ir VIP pedofilų klano motinėle. Ir dar – mistinės organizacijos, kovojančios prieš N. Venckienę, viena iš vadovių. Taigi, pareigų turiu daug.
Bet aš tikiu, kad visa tai baigsis. Bent pagal logikos dėsnius viskas turi savo pradžią ir viskas turi savo pabaigą. Deja, mūsų teisėsauga neveiksni – jeigu veiktų Konstitucija, to nebūtų, nes dabar kriminaliniai dalykai yra pinami su politika. O šitie dalykai turėtų būti atskirti.
– Gal derėtų Jums pasikalbėti su prezidente?
– Aš turiu tokią viltį. Norėčiau, gal kada nors, bet kol kas nedrįstu prašytis – manau, esu per menkas žmogus, kad galėčiau į save atkreipti dėmesį. Nuoširdžiai sakau – labai norėčiau jai visa tai, ką žinau, papasakoti atvirai.