Specialistai: kaip jaučiasi pereinamuoju prizu tapusi D.Kedžio dukra?

Teismui konstatavus, kad nėra priežasčių, dėl kurių Drąsiaus Kedžio duktė neturėtų būti grąžinta auginti mamai, per 14 dienų mergaitė, kurios gyvenimą keletą pastarųjų metų sekė visa Lietuva, turi būti grąžinta Laimai Stankūnaitei. Vaikų psichiatras Linas Slušnys neatsistebi suaugusiųjų, į mūšio sūkurį įtraukusių vaiką, nenuovokumu. Anot jo, jeigu prieš mergaitę iš tiesų buvo taikyta prievarta, dabartinė situacija ją dar labiau varo iš proto.

Mergaitė atsidūrė suaugusiųjų karo fronte

„Supraskime vieną kartą, kad mamos yra atsakingos už savo vaikus, kokios jos bebūtų. Pradėkime galvoti nuo šio taško – yra mama ir yra vaikas, kuris jai labai svarbus. Padėkime mamai, kuri nori auginti vaiką, o ne kapokime galvas, atiminėkime vaikus ir visą laiką darykime tas primityvias klaidas, kurios įprastos Lietuvoje buvo anksčiau. Nėra nieko blogiau, kaip atimti vaiką iš mamos ir aiškinti, kad mamytė yra bloga. Net kai mama aiškina, kad tėvas yra blogas, yra blogai. O šiuo atveju įsikišo kiti žmonės.

Kaip ten bebūtų, kokia bebūtų mama, kol nėra įrodymų, ji turi teisę auginti savo vaiką. Gal tie, kurie prieštarauja, turi kažkokių žinių, aš nežinau. Bet net ir tokiu atveju pirmiausiai reikia padėti mamai atsigauti ir gyventi, jei tas gyvenimas anksčiau buvo ne koks, tokį gyvenimą, kuris tinka vaikui, leisti jai toliau gyventi su vaiku, užuot įmetus mergaitę į primityvų tarpusavio karą“, - tikino L. Slušnys.

Anot vaikų psichiatro, sąlygos, kuriomis dabar gyvena mergaitė, susijusios su emociniu smurtu, kurį vykdo šeima, mananti, kad ją gina ir saugo.

„Pabandykite jūs, suaugę žmonės, pagyventi nuolatiniame strese. Išprotėsite per pirmąją savaitę. Tad kaip jaučiasi vaikas? Pasekmės, be abejonių, liks visam gyvenimui. Mergaitė ateityje gali turėti pasekmių labai daug. Kokių – aš nežinau. Tai gali būti uždarumas, gali būti, atvirkščiai, labai didelė agresija gyvenime į daugelį reiškinių. Adaptuotis jai bus daug sunkiau – tam reikės labai rimtos specialistų pagalbos“, - svarstė pašnekovas.

L. Slušnio teigimu, šiuo atveju suaugusiems reikėtų reikalus spręsti tarpusavyje susėdus, aiškinantis, ką reikėtų daryti dėl vaiko geriau.

Pašnekovas įsitikinęs, kad teismo sprendimą būtina vykdyti. Esą jei jis nebus vykdomas, jau ne tiek vaikui, kiek visuomenei bus transliuojama, kad įstatymų bet kas gali nesilaikyti, jei tik turi pakankamai užsispyrimo.

Vienintelio teisingo sprendimo nėra

Psichologė Rūta Bačiulytė pabrėžia, kad blogiausia, jog tiek visuomenė, tiek artimi žmonės mergaitę vis dar identifikuoja kaip šios pedofilijos istorijos heroję.

„Tokio amžiaus vaikui svarbiausia, kad jis gautų didelę paramą iš artimų suaugusių žmonių. Tačiau jeigu ji negali prisirišti nei prie mamos, nei prie tetos, mergaitė neturi saugaus, patikimo prisirišimo objekto. Teisminių dalykų ji nesupranta. Mergaitė supranta tik tai, kad ją, kaip pereinamąjį prizą, kažkodėl perdavinėja iš rankų į rankas.

Vaikai tokioje situacijoje linkę kaltinti save. Ji gali pradėti galvoti, kad yra kažkokia negera, netinkama. Tai neadekvačios savęs vertės antspaudas, dėl kurio gali atsirasti arba perdėtai adaptyvus elgesys – mergaitė taps labai nuolanki, atsisakys savo norų ir poreikių, arba ji pradės maištauti, bandydama atkreipti dėmesį į savo problemas. Taigi mama dėl jos elgesio gali turėti sunkumų. Jeigu mama bus pakankamai tvirta asmenybė, gal ji sugebės kompensuoti šią žalą, jei ne – gali nesusidoroti“, - svarstė psichologė.

R. Bačiulytė nesiėmė spręsti, kaip šioje situacijoje reikėtų elgtis. Anot jos, vaikui visada geriausia likti su savo artimiausiais asmenimis – mama ir tėčiu. Kita vertus, jeigu mergaitė buvo iš mamos atimta ir kurį laiką gyveno su teta, gerai ten jautėsi, adaptavosi, galbūt būtų logiškiau ją su teta ir palikti, bent jau kol šioje istorijoje bus padėtas paskutinis taškas.

„Tačiau dabar, kai ji draskoma iš vieno glėbio į kitą, tai didžiausias blogis, kurį galima mergaitei padaryti. Iš tiesų ji yra šitos situacijos auka“, - tikino pašnekovė.