Vadinamoji Sausio 13-osios byla teismuose pradėta nagrinėti dar 1996 m. Tuomet Vilniaus apygardos teismą pasiekusioje byloje buvo nustatyta šiurkščių tuo metu galiojusių baudžiamojo proceso pažeidimų, todėl byla nagrinėta tik 6 kaltinamųjų atžvilgiu. Tuo metu įstatymas nenumatė galimybės asmenų teisti už akių, tad likusių 42 asmenų atžvilgiu byla buvo išskirta ir grąžinta tirti Generalinei prokuratūrai. Praėjo beveik dvidešimt metų, kol byla dar kartą pasiekė Teismą.
Istorinis kontekstas – neatsiejama bylos dalis
„Kai 1989 m. pabaigoje Lietuvos komunistų partija (toliau – LKP) atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (toliau – TSKP), didžiulį smūgį patyrė Maskva, nes TSKP tuo metu vadovavo visoms karinėms struktūroms. Šiai partijai atsiribojus nuo TSKP, Maskva neteko įrankių, kuriais galėjo daryti įtaką Lietuvos valstybei. Atsiskyrus LKP buvo suformuota vadinamoji naktinė partija, atskiras padalinys, nepritaręs LKP narių politinei ideologijai“, – pokalbio pradžioje istorijos raidą priminė ilgametis Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Lemežis. Šiam padaliniui pradėjo vadovauti niekam nežinomas Pedagoginio instituto (dabartinio Lietuvos edukologijos universiteto) dėstytojas, profesorius, vienas iš pagrindinių 1991 m. sausio įvykių bylos veikėjų Mykolas Burokevičius. Jis su partijos nariu Juozu Jarmalavičiumi pradėjo kurti Lietuvos nepriklausomybei priešingas institucijas.
Vieną reikšmingiausių bylų išnagrinėjęs teismas nustatė, kad visi antivalstybiniai pranešimai, nukreipti prieš valstybę, buvo svarstomi partijos biure, centro komitete, paskui – suvažiavimuose. Ši partija buvo tarsi Maskvos veiksmų Lietuvoje priedanga. Prasidėjus 1991 m. sausio įvykiams, tuometinis Lietuvos Respublikos saugumo vadas Romualdas Marcinkus informavo Maskvą, jog nepritaria, kad Sovietų Sąjungos tankai ir kariuomenė būtų išvesta į Lietuvos gatves. Netrukus KGB vadas iš Maskvos gavo nurodymą surasti M. Burokevičių ir su juo tą klausimą aptarti.
„R. Marcinkus nurodymą įvykdė, surado M. Burokevičių ir jam pasakė, kad jei armija išeis į gatves, bus aukų. M. Burokevičius šiam atsakęs, kad „tu esi generolas ir tu bijai aukų? Aš, būdamas civilis, to nebijau“. M. Burokevičius, žinodamas pasekmes, neužkirto kelio šiems įvykiams, nepasakė, kad jo vadovaujama partija nesutinka, jog tankai išvažiuotų į gatves. Už šiuos pasisakymus ir už aktyvią veiklą vykstant įvykiams, kurių metu žuvo 14 žmonių, M. Burokevičius buvo nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme“, – apie bylos detales pasakojo teisėjas S. Lemežis.
1927 m. gimęs M. Burokevičius ir kiti nuteistieji (išskyrus Stanislavą Mickevičių, kuris neatvyko išklausyti skelbiamo nuosprendžio, nes jau buvo pabėgęs į Maskvą) kalėjime prabuvo visą teismo paskirtą bausmės laiką, nes tuo metu įstatymai nenumatė nei amnestijos, nei lygtinio paleidimo.
Pasak teisėjo, 1996 m. bylą pradėjus nagrinėti teisme M. Burokevičius siekė savo atsakomybę sušvelninti teigdamas, kad partijos suvažiavimuose pranešimai buvo skaitomi be jo žinios. Tačiau teismo M. Burokevičius neįtikino – teisėjai buvo išstudijavę visus partijos įstatus, kuriuose aiškiai nurodyta, kad be partijos pirmojo sekretoriaus žinios nieko padaryti nebuvo įmanoma. Teisėjas prisimena, kad M. Burokevičius teismo posėdžiuose labai pykdavo už jam nepatogius, nepatinkančius klausimus. „Kai jausdavo, kad pakliuvo į pinkles savo kalbomis tvirtindamas, jog to ir ano nežinojo, prašydavo mane vieną arba kartu su prokuroru nušalinti“, – sakė teisėjas S. Lemežis.
Bylą teismas nagrinėjo trejus metus. Tą lėmė ne tik didelė jos apimtis (bylą sudarė 332 tomai), bet ir garbaus amžiaus kaltinamųjų sveikatos būklė, įvairios ligos. Pavyzdžiui, M. Burokevičius dėl prastos sveikatos teismo posėdyje galėjo būti ne daugiau kaip tris valandas per dieną, nes taip rekomendavo medikai. „Nuosprendį rašiau sunkiai, pusę vasaros. Jį skelbėme keturias dienas, skaitydami pakaitomis kas penkiolika minučių – perskaityti turėjome visą 246 lapų nuosprendį, trumpinti kaip dabar negalėjome“, – pasakojo buvęs Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Albinas Sirvydis.
Šią bylą nagrinėję teisėjai didžiausiu pasiekimu laiko tai, kad šio nuosprendžio nepakeitė nei nuteistųjų skundus nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nei Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Daugiausia – akustinių traumų
Po 1991 m. sausio įvykių Lietuvos miestuose ir rajonuose esančioms prokuratūroms buvo pavesta išsiaiškinti nukentėjusiuosius bei paskirti teismo medicinines ekspertizes. Taip buvo suformuotas nukentėjusiųjų sąrašas, kurių skaičius, kartu su žuvusiaisiais, siekė 750 asmenų.
„Išklausėme kiekvieną žmogų. Jų pasakojimai parodė, kad nepriklausomai nuo tautybių už Lietuvos nepriklausomybę kovojo visa Lietuva. Iš žmonių pasakojimų jautėsi begalinis atsidavimas, visi jie didvyriai“, – sentimentais dalijasi teisėjas S. Lemežis. Bylą nagrinėjusius teisėjus stebino tai, kad nukentėjusiųjų parodymai buvo labai nuoseklūs. Žmonės prisiminė visas detales, smulkiai atpasakojo įvykių eigą.
„Atrodė, kad jie atėję tiesiai iš įvykio vietos. Šie žmonės labai prisidėjo nustatant objektyvią tiesą“, – prisiminė teisėjas. Vienos senutės, atvykusios liudyti iš Joniškio, pasakojimas lig šiol jam įstrigęs atmintyje. „Atsiklaupiau prieš tanką ir rusiškai tankistui šaukiau: „Šauk į mane, nors aš tau močiutė! Tu į mane šausi!? Ir tankas sustojo“, – pasakojo ji. Teisėjo teigimu, tuo metu buvo juntamas ypatingas pakilimas, susitelkimas, pasipriešinimas karinei jėgai.
Pasak S. Lemežio, bylą nagrinėjant teisme atsirado nemažai žmonių, kurie kreipėsi į teismą prašydami pakeisti sužalojimo laipsnį. Paaiškėjo, kad Vyriausybė nukentėjusiesiems moka išmokas, tad atsirado ir galimai tuo papiktnaudžiauti norėjusių žmonių. Siekiant, kad objektyviai ir profesionaliai būtų nustatytas sužalojimo laipsnis, ekspertizės buvo atliekamos tik centrinėje Teismo medicinos tarnyboje. Vis dėlto net 77 žmonių sužalojimo laipsnis buvo pakeistas iš lengvesnio į sunkesnį.
Teismo ekspertizės parodė, kad apskritai daugiausia buvo padaryta akustinių traumų. „Iš teismo medikų sužinojau vieną labai įdomų dalyką. Pasirodo, niekas žmonių neperspėjo, kad šaudant patrankoms reikia išsižioti, nes tokiu būdu galima išvengti ausų būgnelių pažeidimų. Visi manė, kad praeis, tačiau, medikų teigimu, tai vėliau atsiliepia“, – pasakojo teisėjas S. Lemežis.
Vieši teismo posėdžiai
Ši viena svarbiausių ir didžiausių nepriklausomos Lietuvos teismų istorijoje bylų ypatinga ir turint omeny tuo metu parodymus davusius liudytojus. Pirmą kartą atkurtoje Lietuvoje buvo apklaustas tuometis Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, pirmoji nepriklausomos Lietuvos Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė, kiti Vyriausybės nariai, signatarai. „Jie visi atvykdavo teismo nustatytu laiku, nekilo nė menkiausių problemų. Tuometis prezidentas liudijo prie tos pačios tribūnos, kuri iki šiol išlikusi“, – prisiminimais dalijosi A. Sirvydis.
Kai teisme būdavo apklausiami aukšto rango valstybės pareigūnai, sugūžėdavo daug visuomenės informavimo priemonių atstovų. Tuo metu nebuvo įstatymo, draudžiančio filmuoti teismo posėdį, todėl kiekviename posėdyje buvo galima išvysti LRT filmavimo grupę, kūrusią dokumentinį filmą apie vadinamąją Sausio 13-osios bylą.
„Žurnalistai teismo posėdžiuose elgdavosi labai kultūringai, laikėsi etikos. Manau, kad galima svarstyti dėl leidimo filmuoti tokio pobūdžio bylose, kurios sulaukia didžiulio visuomenės susidomėjimo“– įžvalgomis dalijosi ir šiomis dienomis savo sprendimų motyvus viešai aiškinantis teisėjas S. Lemežis.
Prieš dvidešimt metų, nesant techninių galimybių teismo posėdį tiesiogiai transliuoti internetu, būta siūlymų teismo posėdį rengti Lukiškių aikštėje. „Nukentėjusysis netgi žadėjo pasirūpinti apsaugine tvorele. Sakė, jog žmonėms bus labai įdomus procesas, reginys“, – sakė teisėjas.
Dėl teismo kaltinamiesiems nedalyvaujant
2015 m. rugpjūtį 1991 m. sausio įvykių byla buvo perduota Vilniaus apygardos teismui. 2018 m. ją sudarė daugiau kaip 760 bylos tomų, iš jų vien kaltinamasis aktas – 16 tomų. Tik vienas iš 67 kaltinamųjų turi leidimą gyventi Lietuvoje. Dar vienas kaltinamasis yra sulaikytas pagal Europos arešto orderį, o visi kiti yra ne Lietuvos, o Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos piliečiai.
Kaltinamiesiems apie teismo posėdžius buvo pranešta per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, papildomai išsiuntus šaukimus kaltinamųjų gyvenamosios vietos adresu. Jiems pranešta, kad, nusprendus dalyvauti teismo posėdžiuose, bus stabdomas Europos arešto orderių vykdymas garantuojant nevaržomą kaltinamųjų atvykimą į Lietuvą ir judėjimą Lietuvos Respublikoje. Rusija ir Baltarusija iki šiol nebendradarbiavo, neinformavo savo piliečių, todėl byla nagrinėta kaltinamiesiems nedalyvaujant teismo posėdžiuose.
Atsižvelgiant į vadinamosios Sausio 13-osios bylos medžiagoje esančius duomenis, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalį nusprendė liudytoju apklausti ir buvusį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą. Nors 2016 m. gruodžio 28 d. M. Gorbačiovui buvo įteiktas šaukimas liudyti 1991 m. sausio įvykių byloje, į jį nebuvo sureaguota.
Netrukus Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad M. Gorbačiovas nurodė Rusijos naujienų agentūrai neturintis ką pridėti prie to, ką anksčiau yra sakęs, todėl jokiu atveju neketinantis dalyvauti teismo procese. Be to, 2017 m. gegužę Vilniaus apygardos teismas gavo pranešimą, kad Rusijos Federacijos teisingumo ministerija atsisako teikti teisinę pagalbą dėl dokumentų įteikimo M. Gorbačiovui.
Nuosprendis dėl 1991 m. sausio mėnesio įvykių Lietuvoje bus skelbiamas 2019 metų vasario 18 dieną.
1991 m. sausio įvykių byla skaičiais:
Pirmasis posėdis šioje byloje buvo surengtas 2016 metų sausio 27 dieną.
Joje nukentėjusiaisiais pripažinta beveik 500 asmenų.
Teismui perduota daugiau nei 760 bylos tomų, iš jų vien kaltinamasis aktas – 16 tomų.
Nuosprendis bus skelbiamas 2019 metų vasario 18 dieną.