Pasinaudojus Civilinio proceso kodekso 704 straipsnyje įtvirtinta skolininko teise iki varžytynių pasiūlyti areštuoto turto pirkėją, galima išvengti nuostolių ir netgi neprarasti reikalingo turto. Tačiau toks palankus turto realizavimo būdas prieinamas tik aktyviems ir rūpestingiems žmonėms, sako antstolis Valdas Čeglikas.
Pirkėjų paieška – skolininko interesas
Varžytynėms vykstant internete, nuo 2014 m. gegužės apie būsimas varžytynes nebeskelbiama iš anksto, viešas varžytynių paskelbimas sutampa su jų pradžia. Sužinoti apie galimybę įsigyti turtą iki varžytynių potencialus pirkėjas gali tik iš paties skolininko. Todėl jis turėtų elgtis kaip sumanus pardavėjas.
Pirkėjų areštuotam turtui patartina ieškoti visais įmanomais būdais – apie pardavimą skelbiant vietos laikraščiuose, interneto portaluose bei kitose žiniasklaidos priemonėse, taip pat ir kreipiantis į nekilnojamojo turto agentūras. Kuo didesnis pirkėjų ratas – tuo didesnė tikimybė parduoti brangiau. Gali pavykti turtą parduoti su atpirkimo teise arba susitarti dėl parduoto turto nuomos. Gera išeitis – parduoti artimiems giminaičiams, nes tada turtas faktiškai neprarandamas, jis lieka šeimoje.
Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 96 punktą pirmąsias varžytynes antstolis skelbia ne anksčiau kaip po dvidešimties dienų nuo informacijos apie areštuoto turto įvertinimą išsiuntimo skolininkui.
Tačiau turto savininkas sau naudingesniu pardavimu gali pradėti rūpintis gerokai anksčiau – jau tada, kai gauna antstolio raginimą geruoju įvykdyti sprendimą arba turto arešto aktą. Tai yra signalai, kad turtas vėliau gali būti realizuojamas priverstiniu būdu.
Suradus tinkamą pirkėją, varžytynes pakeičia pardavimo sandoris
Civilinio proceso kodekso 704 straipsnyje įtvirtinta, kad areštuoto turto pirkėją iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto portale skolininkas gali surasti pats arba pavesti tai padaryti kitiems asmenims. Jeigu iki varžytynių paskelbimo į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama ne mažesnė pinigų suma kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė arba mažesnė suma, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms, turto pardavimas iš varžytynių nevykdomas.
Vietoj priverstinio pardavimo procedūros įvyksta sandoris, tik šiuo atveju turto pardavimo aktą tvirtina ne notaras, bet antstolis.
Parduodamas turtą savo surastam pirkėjui, skolininkas turi daugiausia galimybių išvengti nuostolių ir derėtis dėl kainos. Kai prasideda varžytynių procesas, galutinės turto pardavimo kainos iš anksto žinoti jau neįmanoma. Įstatymas reikalauja, kad pradinė pardavimo kaina per pirmąsias varžytynes būtų 80 proc., o per antrąsias – 60 proc. rinkos vertės. Todėl gali atsitikti taip, kad varžytynių dalyviai tik minimaliai pakels kainą ir gautų lėšų nepakaks skolai padengti.
Geranoriškas pardavimas apsaugo nuo problemų ateityje
Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui palankesnis ir tuo požiūriu, kad sutaupo daug laiko ir padeda išvengti vėlesnių ginčų teisme. Po geranoriško susitarimo nei pardavėjas, nei pirkėjas vėliau nereiškia pretenzijų dėl pardavimo procedūrų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skolininko turto pardavimas jo nurodytam pirkėjui turi prioritetą prieš turto pardavimą iš varžytynių, nes taip realizuojant turtą sumažinamos galimos vykdymo išlaidos bei greičiau patenkinami kreditorių interesai.
Laikoma, kad toks skolininko turto pardavimo būdas atitinka tiek išieškotojo (pirkėjo sumokama suma padengia įsiskolinimą ir vykdymo išlaidas, išieškojimas vyksta operatyviau), tiek ir skolininko interesus (šis turi galimybę aktyviau dalyvauti pardavimo procese, siekti, kad turtas būtų parduotas už palankiausią kainą).