Apie baudžiamojo proceso trukmę, ją lemiančias priežastis, galimus teisinio reglamentavimo pokyčius ir tai, kokią įtaką jie turėtų proceso trukmei, kalbėjomės su Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėju Mindaugu Povilansku, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentu, advokatu dr. Remigijumi Merkevičiumi ir generalinio prokuroro pavaduotoju Sauliumi Versecku.
– Kaip, Jūsų nuomone, sekasi užtikrinti greitumo principą, o kartu išlaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų vertybių (greitumo, išsamumo principų, žmogaus teisių užtikrinimo ir pan.) baudžiamuosiuose procesuose?
M. Povilanskas: – Jūsų klausime atsispindi ne tik baudžiamojo proceso paskirtis, bet ir visų teisininkų, dirbančių baudžiamojoje justicijoje, esminė ir svarbiausia užduotis. Prieš atsakydamas į Jūsų klausimą, pirmiausia noriu pažymėti, kad proceso „greitumo“ sąskaita jokiu būdu negali nukentėti baudžiamojo proceso išsamumas ar juo labiau žmogaus, nepriklausomai nuo jo procesinės padėties, teisių apsauga. Visi turime suprasti, kad „greitai“ ne visada reiškia „gerai“. Kiekvieną kartą vertindami, ar baudžiamasis procesas vyksta pakankamai greitai, turime atsižvelgti ir į tai, kokios objektyvios priežastys lemia jo trukmę. Pavyzdžiui, vieno proceso metu aiškinamasi vienos nusikalstamos veikos, kurią padarė vienas kaltininkas, aplinkybės. Kito proceso metu tiriamos aplinkybės dėl kelių dešimčių nusikalstamų veikų, kurias padarė dešimtys asmenų, priklausančių nusikalstamam susivienijimui. Akivaizdu, kad šių procesų trukmė laiko požiūriu bus skirtinga ir skirsis iš esmės. Įvertinus procesų sudėtingumą ir apimtį, pirmą procesą užbaigus per pusę metų vis tiek bus galima sakyti, kad jis užtruko ilgai, o antrą procesą, kuris baigiamas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu per, tarkim, penkerius metus, bus galima įvertinti kaip labai greitą. Atsakydamas į klausimą, kaip sekasi rasti „greito proceso“ ir kitų įstatymo saugomų vertybių užtikrinimo pusiausvyrą, pažymėsiu, kad kol Lietuva šiais aspektais pralaimi bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme, tol pasigirti neturime kuo. Nors, mano vertinimu, baudžiamojo proceso spartėjimo tendencijos yra gerėjančios, bet tai nereiškia, kad jau galime susidėti rankas ir džiaugtis vis geresniais statistiniais rodikliais.
Iš esmės visuose diskursuose – ir profesiniame ar ekspertiniame, ir žmonių iš gatvės – proceso trukmė tradiciškai supriešinama su išsamumu ir visapusiškumu: jei norima ištirti išsamiai, tai nebus greitai. Teoriškai ši loginė konstrukcija yra teisinga, tačiau praktikoje lėtas ar ilgas procesas ipso facto negarantuoja jo kokybės. Dažniausiai šios dvi charakteristikos atliepia ir lydi viena kitą: jei procesas yra ilgas ir lėtas, tai dažniausiai jame tiesos yra mažiausiai. Ir priešingai, ypač teisminėje praktikoje yra gausu gerų pavyzdžių, kai sudėtingos ir didelės apimties bylos dėl teisėjų racionalumo, organizuotumo, pagarbos proceso dalyviams, atsižvelgimo į pagrįstus interesus ar poreikius ir t. t. yra išnagrinėjamos pavydėtinai greitai ir dažnai teisingai.
S. Verseckas: – Suprantama, kad tiek visa visuomenė, tiek atskiras nukentėjęs žmogus visiškai pagrįstai nori, jog teisėsauga kuo greičiau viską išsiaiškintų ir perduotų bylą į teismą. Tačiau baudžiamojo proceso greitumo principas turi ne konkuruoti, o derėti su kitu svarbiu šio proceso principu – proceso kokybės užtikrinimu. Turime būti atidūs, kad greitas procesas, kurio metu tikimybė, jog bus padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, labai išauga, nelemtų nekokybiško proceso. Be kokybiško proceso negalėsime užtikrinti svarbiausios baudžiamojo proceso paskirties – nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi būti teisingai nubaustas ir niekas nekaltas neturi nukentėti. Šiuos metus prokuratūroje paskelbėme kokybės metais, taigi sieksime, kad prokurorai visokeriopai prisidėtų prie kokybiško baudžiamojo proceso.
– Kokias išskirtumėte esmines ilgesnei baudžiamojo proceso trukmei įtakos turinčias priežastis ir kurioje proceso stadijoje jos pasireiškia?
M. Povilanskas: – Priežastys, lemiančios ilgesnius baudžiamojo proceso terminus, jau daug metų yra tos pačios: užtrunka specialių žinių reikalaujančių tyrimų, ekspertizių atlikimas, vis dar pasitaikantis proceso dalyvių piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Paskutiniu metu prie ilgesnės baudžiamojo proceso trukmės prisideda ir žmogiškųjų išteklių stoka ikiteisminio tyrimo institucijose, prokuratūroje ir ypač teismuose. Apie tai nesmagu kalbėti, bet baudžiamųjų bylų nagrinėjimas teismuose gali strigti, jeigu situacija nesikeis. Jau dabar pasitaiko, kad bylų nagrinėjimas ar procesinių sprendimų paskelbimas atidedamas dėl žmogiškųjų išteklių stokos, o tai savaime daro neigiamą įtaką viso baudžiamojo proceso operatyvumui.
S. Verseckas: – Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių baudžiamojo proceso trukmė ilgėja, – skirtingi proceso dalyvių tikslai. Įtariamasis, kaltinamasis ir jo gynyba dažniausiai yra suinteresuoti, kad procesas vyktų kaip galima ilgiau. Jų motyvas suprantamas – jeigu procesas tęsiasi labai ilgai, teismas dažniausiai tuo motyvu sušvelnina bausmę, t. y. skiria arba trumpesnę bausmę, arba parenka švelnesnę bausmės rūšį. Ikiteisminio tyrimo metu ilgas procesas gali būti netgi sąlyga nutraukti ikiteisminį tyrimą. Vienas iš populiariausių būdų užvilkinti baudžiamąjį procesą – piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, pvz., nesustojant skųsti visus ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro, rečiau – ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus ir sprendimus. Praktikoje yra buvę atvejų, kai ikiteisminio tyrimo metu keletą mėnesių fiziškai nebuvo galimybių atlikti reikiamų ikiteisminių tyrimų veiksmų, nes vienas po kito buvo nagrinėjami įtariamųjų ir jų gynėjų prašymai ir skundai pačiais įvairiausiais klausimais.
Taip pat negalime ignoruoti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų indėlio į ilgą baudžiamąjį procesą. Dažnu atveju tai susiję su objektyviomis priežastimis – ilgai trunkančiais specialistų tyrimais, ekspertizėmis, teisinės pagalbos prašymų (Europos tyrimo orderių) vykdymu, procesinių dokumentų vertimų problemomis. Nors tai objektyvios priežastys, kartais, manau, situaciją gerokai pakeistų tiesiog novatoriškesnis požiūris į procesą – galbūt yra galimybė atsisakyti perteklinių ikiteisminio tyrimo veiksmų, gal yra kitų būdų ir veiksmų, leidžiančių greičiau gauti reikiamus ikiteisminio tyrimo duomenis.
Opi problema yra ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų trūkumas, jų kompetencijos klausimai. Nėra norinčiųjų papildyti prokurorų gretas antplūdžio. Tad pareigūnų, prokurorų stoka taip pat lemia ilgesnę ikiteisminių tyrimų trukmę. Vis dėlto viso to nepaisant prokuratūros strateginiu tikslu buvo ir toliau išlieka tai, kad ikiteisminių tyrimų terminai tiek bendrai, tiek atskirose prioritetinėse srityse trumpėtų. Džiugu, kad nors ir lėtai, tačiau jau maždaug dešimtmetį ikiteisminių tyrimų trukmė palaipsniui mažėja.
Kalbėdami apie baudžiamojo proceso trukmę, negalime daryti vienareikšmiškos išvados, kad problemos susijusios tik su ikiteisminiu tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu. Turime pavyzdžių, rodančių, kad ikiteisminis tyrimas truko ilgai, o teisminis nagrinėjimas įvyko pakankamai greitai, arba atvirkščiai – ikiteisminis tyrimas buvo baigtas per ganėtinai trumpą laiką, o teisminis nagrinėjimas truko labai ilgai. Štai man asmeniškai teko atlikti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto Darbo partijos finansavimo ir dalyvauti visose instancijose nagrinėjant šią bylą teismuose. Taigi ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko 1 metus ir 11 mėnesių (iš jų apie 4 mėnesius truko proceso dalyvių supažindinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga – 150 bylos tomų), o teisminis nagrinėjimas truko ilgiau nei 8 metus (iš jų apie 5 metus – pirmojoje instancijoje, apie 2,5 metų – apeliacinėje, dar apie pusę metų – kasacinėje).
R. Merkevičius: – Nėra vienos ar „tokios“ baudžiamojo proceso stadijos, kuri būtų atsakinga už ilgą baudžiamojo proceso trukmę. Žinoma, galima pažvelgti į statistiką ir pagal tai išmatuoti baudžiamojo proceso stadijų greitį, tačiau šis vertinimas neduotų jokios racionalios naudos. Lygiai taip pat ilgos baudžiamojo proceso trukmės nenulemia ir įstatyme įtvirtinta baudžiamojo proceso forma (ją, žinoma, galima tobulinti ir šiuo būdu kažkiek pagreitinti proceso eigą, tačiau tai nėra ilgą proceso trukmę lemiantis veiksnys). Ilgą baudžiamojo proceso trukmę nulemia realiai praktiškai veikiantys baudžiamojo proceso subjektai. Apsprendžiančių veiksnių yra daug, bet lemia veikiantys žmonės.
Priežasčių yra daugybė ir visokių. Jų visų neįmanoma čia paminėti. Skirtingiems subjektams būdingos skirtingos esminės charakteristikos, kurios ilgina proceso trukmę. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo pareigūnams labiausiai trūksta dalykinės kompetencijos. Paradoksalu, jog visi tai žino, bet niekas niekada valstybėje tuo nesirūpino ir nesirūpina. Ikiteisminio tyrimo trukmę reikšmingai apsprendžia ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo krūvis, santykiai su vadovais ir prokurorais, nesąžiningas darbo krūvio paskirstymas tarp tyrėjų, prokurorų noras tik vadovauti, akivaizdi prokurorų nepriklausomumo (net nuo ikiteisminio tyrimo institucijų) stoka ir t. t. Teisėjams aiškiai stinga organizuotumo planuojant teismo posėdžius, jiems pasiruošiant ir tinkamai išnaudojant paskirtą darbo laiką.
Šiuo aspektu galima paminėti ir bendruomenės požiūrį į justiciją, kurį ir suformavo pati justicija: ilgą laiką justicijos demonstruotas požiūris į save, savo funkcijas, įstatymus ir jų laikymąsi, pačios justicijos įstatymų laikymasis ir griežtumas reikalaujant, kad įstatymų laikytųsi kiti, ir pan. ilgainiui sukūrė situaciją, kai bendruomenė natūraliai nustojo gerbti justiciją, pradėjo į ją nekreipti dėmesio, ją ignoruoti. Tai sukuria daug reikšmingesnius giluminius padarinius, tačiau vienas jų yra ir proceso trukmė, mėginant „prisikviesti“ į procesą, užsitikrinant, kad teismui perteikiama informacija būtų teisinga, ir t. t.
– Ar baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas reglamentavimas yra pakankamas, ar visgi reikėtų pokyčių, kurie padėtų spręsti Jūsų paminėtas problemas, šalinti nurodytas priežastis, kad baudžiamasis procesas vyktų sklandžiau, operatyviau, ir jei taip – kokių?
S. Verseckas: – Siekiant, kad baudžiamasis procesas vyktų greičiau, tikrai yra ką tobulinti ir mūsų baudžiamajame procese. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 63 straipsnyje nėra nustatyti konkretūs terminai, per kuriuos proceso dalyviai gali pateikti skundus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų ir nutarimų. Nurodoma, kad tokie skundai gali būti pateikti viso ikiteisminio tyrimo metu, vadinasi, iki pat kaltinamojo akto surašymo ir baudžiamosios bylos perdavimo teismui momento. Situacija iš esmės pasikeistų, jeigu čia būtų įtvirtinta tokia pat taisyklė, kaip ir teismo nutarčių apskundimo atveju, t. y. skundas galėtų būti paduodamas ne vėliau nei per 7 dienas nuo sužinojimo apie skundžiamo nutarimo priėmimą ar skundžiamo veiksmo atlikimą. Taip pat reikėtų svarstyti ir dėl apskundimo procedūrų ikiteisminio tyrimo metu suvienodinimo, supaprastinimo ir galimybių skųsti tą patį veiksmą vis aukštesniu lygmeniu ar pakartotinai apribojimo. Pažymėtina, kad BPK nereglamentuota ir proceso dalyvių prašymų ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjimo tvarka (išskyrus prašymus dėl konkrečių proceso veiksmų atlikimo), tad šioje dalyje BPK tobulintinas, nustatant tiek konkrečią prašymo išnagrinėjimo tvarką, tiek terminus.
R. Merkevičius: – Nemanau, kad baudžiamojo proceso įstatymo pakeitimai reikšmingai sutrumpintų baudžiamojo proceso laiką. Kai kuriais procesinės formos pakeitimais, žinoma, galima supaprastinti atskirus proceso veiksmus ar sprendinius, nepadarant žalos proceso tikslui, tačiau tai nebus tas veiksnys, kuris paskatintų baudžiamojo proceso trukmės proveržį.
M. Povilanskas: – Nors mano nurodytos pagrindinės priežastys, turinčios įtakos ilgesnei baudžiamojo proceso trukmei, nesusijusios su procesiniu reguliavimu, tačiau baudžiamojo proceso įstatymo tobulinimas taip pat galėtų prisidėti prie spartesnio baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teismuose. Mano vertinimu, derėtų svarstyti klausimą dėl procesinių galimybių sutrumpinto įrodymų tyrimo būdu nagrinėti baudžiamąsias bylas ir dėl labai sunkių nusikaltimų, išplėsti procesines galimybes baudžiamąją bylą nagrinėti kaltinamajam nedalyvaujant (in absentia), kai jis piktybiškai vengia dalyvauti procese. Taip pat diskusijos vertas klausimas dėl itin formalizuotų procesinių veiksmų, tokių kaip rašytinės bylos medžiagos garsinimas ar kaltinamojo akto skelbimas, tobulinimo.
M. Povilanskas: – Atsakydamas į Jūsų pirmiau užduotą klausimą jau minėjau, kad kai kurių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, apie kurias kalbama ir MRU atliktoje studijoje, tobulinimas turėtų teigiamos įtakos greitesniam baudžiamajam procesui. Tačiau tai iš esmės viso baudžiamojo proceso trukmės (nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo) reikšmingai nesutrumpintų. Mano galva, reikėtų plačiau diskutuoti dėl toje pačioje studijoje minimo sandėrio dėl bausmės (angl. plea bargaining) instituto sukūrimo, nes tai tikrai prisidėtų prie spartesnio baudžiamojo proceso. Savo ruožtu noriu pridurti, kad nereikia pamiršti ir atkuriamojo teisingumo teigiamos įtakos baudžiamojo proceso trukmei. Nors apie tai diskutuota gana seniai (paskutinį kartą, jei neklystu, tokia iniciatyva buvo 2014 m.), raginčiau visas suinteresuotąsias šalis grįžti prie diskusijos apie atkuriamojo teisingumo įtaką proceso operatyvumui. Visi, kas dirba baudžiamojoje justicijoje, žino, kad ilgiausiai baudžiamasis procesas paprastai trunka tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nusikalstamų veikų finansų sistemos, ekonomikos ir verslo srityse. Ilgi šios kategorijos bylų tyrimo ir nagrinėjimo terminai yra senas ne tik teisininkų praktikų, bet ir visos visuomenės galvos skausmas. Mano nuomone, būtent šios kategorijos bylose radus sprendimus dėl žalos atlyginimo ir, jei reikia, susitarus dėl bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių taikymo, būtų reikšmingai sutrumpinta baudžiamojo proceso trukmė.
S. Verseckas: – Šiuo metu BPK esančios tam tikros susitarimo formos, tokios kaip baudžiamojo įsakymo priėmimas, pagreitintas procesas, jau patvirtino tokios procesinės galimybės naudingumą, todėl pritartina, kad šis institutas turėtų būti tobulinamas ir jo taikymas plečiamas, sudarant galimybę susitarti skirti ne tik su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, bet ir laisvės atėmimo bausmę, numatant aiškią tokio susitarimo naudą, pvz., tokiu atveju negalėtų būti skiriama daugiau nei 1/2 ar 1/3 sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės. Taip pat susitarimo dėl kaltės galimybė turėtų būti galima ir teisminio nagrinėjimo metu. Ir nors dėl susitarimo instituto išplėtimo diskutuojama jau kone dešimtmetį, gaila, kad ši idėja vis dar netampa kūnu.
R. Merkevičius: – Susitarimo procesas yra iš principo svarstytina, daugeliui vakarietiškų kraštų būdinga procesinė forma, tačiau Lietuvoje jos efektyvumą neabejotinai apspręs „lietuviškas teisinis mentalitetas“ ir „Lietuvos baudžiamojo proceso paradigma“. Pakanka paminėti vien tai, kad į lietuvišką teisinę sąmonę viešajame diskurse kasdien aktyviai bandoma įpiršti, jog bet koks pokalbis tarp prokuroro ar teisėjo ir advokato yra blogis pats savaime – „korupcija“ ar kažkas labai artimo tam. Žvelgiant dalykiškai, būtina rasti susitarimo proceso vietą dabar egzistuojančių supaprastintų procesinių formų sistemoje. Ar jam apskritai dar yra vietos? Jei taip, ar toje likusioje, regis, ne tokioje jau ir plačioje teisinėje erdvėje iš tiesų yra galimi (leistini) susitarimai? Susitarimo proceso galimybę būtina išsamiai įvertinti ir konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluoto „baudžiamojo proceso tikslo nustatyti materialiąją tiesą“ požiūriu ir t. t. Diskutuotinų aspektų yra daugybė. Pozityviai atsakius į šiuos klausimus ir pašalinus su tuo susijusias potencialias grėsmes, susitarimo procesas neabejotinai būtų reikšmingas spartesnio darbo veiksnys.
S. Verseckas: – Visų pirma, reikėtų tobulėti rašant procesinius dokumentus, kurie šiandien dažnai yra bereikalingai didelės apimties, sudaro ne tik keliasdešimt, bet jau ir šimtus ar net tūkstančius puslapių. Vien jiems perskaityti reikia daug laiko, o norint į juos įsigilinti laiko reikia dar daugiau. Manau, procesiniai dokumentai (pradedant pranešimu apie įtarimą, kaltinamuoju aktu ir baigiant teismo nuosprendžiu) turėtų būti kaip galima trumpesni, konkretesni, lengviau skaitomi ir suprantami. Taupytume ir tokius dokumentus rašančiųjų, ir tokius dokumentus skaitančiųjų laiką, o procesas taptų greitesnis.
Pritartina minėtoje studijoje pateiktam pasiūlymui, kad teisminio nagrinėjimo metu būtų skelbiamas ne visas kaltinamasis aktas, o tik jo esmė. Nors tokia teisė prokurorui BPK yra numatyta ir dabar (tais atvejais, kai kaltinamasis aktas didelis), tačiau prokurorai ne visada ta teise pasinaudoja. Kartais kiti proceso dalyviai reikalauja, kad prokuroras paskelbtų visą kaltinamąjį aktą, o teisėjai tokius prašymus palaiko. Tad jeigu baudžiamojo proceso įstatyme būtų aiškiai nurodyta, kad visais atvejais skelbiama tik kaltinimo esmė (t. y. nereikėtų netgi pažodžiui pagarsinti viso kaltinimo, pvz., tais atvejais, kai jo turinys kartojasi nusikaltimo bendrininkų kaltinimų aprašyme), tai gerokai supaprastintų ir pagreitintų įrodymų tyrimo teisme pradžią.
Per visą savo beveik 30 metų darbo patirtį, sukauptą dalyvaujant bylų nagrinėjimo posėdžiuose teismuose, taip ir nesupratau „bylos dokumentų pagarsinimo“ teisminio nagrinėjimo metu, kaip įrodymų tyrimo stadijos, prasmės, kai tiesiog išvardijami bylos dokumentai, kartais netgi jų neįvardijant, o nurodant, kad dabar garsinami bylos dokumentai, esantys X tome nuo 1 iki xxx puslapio. Todėl pritartina studijos išvadoms, kad tai formalus ir perteklinis veiksmas, neduodantis jokios pridėtinės vertės procesui ir teisingumo įgyvendinimui. Manau, kad teisminio nagrinėjimo metu turėtų būti tiriami tik tie bylos dokumentai, daiktai, vaizdo ir garso įrašai, kuriuos nagrinėti reikalauja proceso dalyviai arba kai pagal juos reikia apklausti liudytojus, nukentėjusiuosius ar kaltinamuosius.
R. Merkevičius: – Siūlymai neskaityti kaltinamojo akto ar nevardyti byloje esančių dokumentų, žiūrint iš esmės, yra paviršutiniški, kadangi jais siūloma atsisakyti tam tikrų procesinės formos reikalavimų – kažko neskaityti ar kažko nedaryti. Šie pasiūlymai, žinoma, gali kažkiek (bet tik kažkiek, o ne reikšmingai) sutrumpinti teisminio bylos nagrinėjimo laiką. Vis dėlto šie ir panašūs pasiūlymai, viena vertus, neabejotinai atitolina baudžiamąjį procesą nuo jo tikslo, suteikdami dar didesnes diskrecines galias baudžiamajai valdžiai, ją dar labiau tolina nuo žmogaus, dar labiau mažina žmonių pasitikėjimą kriminaline justicija. Pagaliau reikėtų suprasti, kad baudžiamasis procesas savo esme nėra ta teisinė erdvė, kuri skirta profesionaliųjų baudžiamojo proceso subjektų saviraiškai ar patogumui. Tai teisinė erdvė, skirta žmogui – nukentėjusiajam, kaltinamajam, ir viskas, kas daroma baudžiamajame procese, turi būti orientuota visų pirma į juos. Kita vertus, jei šiais pasiūlymais norima reikšmingai sutrumpinti baudžiamojo proceso eigą, tai abejočiau, ar juos pritaikius bus pasiektas norimas efektas.
– Dėl COVID-19 pandemijos Lietuvoje įvesto karantino metu dažnai organizuoti vadinamieji nuotoliniai posėdžiai, kai proceso dalyvių ir kitų asmenų dalyvavimas buvo užtikrinamas vaizdo konferencijų būdu. Kaip vertinate tokios organizacinės priemonės taikymą, ar jos taikymas lemia sklandesnį procesą? Kokios tokios priemonės taikymo perspektyvos – dažniau ar rečiau bus taikoma?
R. Merkevičius: -COVID-19 nulemti baudžiamosios procesinės formos pakeitimai neabejotinai turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Techninių ir technologinių priemonių naudojimas palengvina procesinį komunikavimą, paspartina procesą.
Kadangi darbas per kompiuterį reikalauja gerokai mažiau pastangų, suteikia didesnę elgesio laisvę ir pan., šios formos taikymo erdvė neabejotinai plėsis. Ir tas bus daroma nekreipiant dėmesio į tai, ar ši forma padeda pasiekti baudžiamojo proceso tikslus ir kiek padeda tai padaryti. Atrodo, kad baudžiamasis procesas šiuo aspektu perims vartotojišką požiūrį ir praktikas.
S. Verseckas: – Dėl COVID-19 pandemijos paskelbus karantiną ir visiškai apribojus fizinį asmenų kontaktą bei judėjimą, galimybė atlikti procesinius veiksmus ar rengti teismo posėdžius nuotoliniu būdu leido bent šiokia tokia apimtimi tęsti baudžiamąjį procesą tomis ekstremaliomis sąlygomis. Priešingu atveju baudžiamieji procesai būtų visai sustoję ir būtų vykdomi tik visiškai neatidėliotinais atvejais. Tad nors iki pandemijos tiek teisėjai, tiek prokurorai, tiek gynėjai gana skeptiškai vertino nuotolinį procesą, po pandemijos suprasta, kad toks procesas galimas ir juo reikia naudotis, jeigu tai leidžia greitai ir kartu nešališkai vykdyti baudžiamąjį procesą. Tą suvokė ir įstatymo leidėjas, BPK įteisinęs jau praktikoje taikomą proceso vykdymą naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (vaizdo konferencijas). Ir nors įstatymo leidėjas nurodė, kad tokia proceso forma galima tik išimtiniais atvejais (tam pritarčiau), vis dėlto praktika rodo, jog tokia teismo posėdžių forma naudojama vis dažniau, nes priimtina visiems proceso dalyviams, tad dažnai nesivarginama ieškant rimtų argumentų, kad tikrai byloje yra susidariusi išimtinė situacija ir tiesioginis procesas nėra įmanomas, arba išvis teismai tokios aplinkybės savo sprendime dėl nuotolinio posėdžio nemotyvuoja. Populiari ir mišri teismo posėdžių forma, kai vieni proceso dalyviai dalyvauja nuotoliniu būdu, o kiti tiesiogiai. Nuotoliniu būdu apklausiami tam tikri liudytojai, kurie negali operatyviai atvykti į teismo posėdį, nes, pvz., yra užsienyje. Dažnu atveju tai tikrai padeda paspartinti procesą nei laukiant, kada toks asmuo atvyks į teismo posėdį tiesiogiai.
M. Povilanskas: – Kiekviena priemonė, kuri gali prisidėti prie proceso ekonomiškumo ir operatyvumo, kartu leidžianti proceso dalyviams pasinaudoti visomis procesinėmis teisėmis, yra sveikintina. Ne išimtis ir vadinamieji nuotoliniai posėdžiai. Nevertindamas galiojančio teisinio reguliavimo, noriu pažymėti, kad, mano nuomone, informacinių technologijų naudojimas organizuojant nuotolinius posėdžius yra baudžiamojo proceso pažangos simbolis. Praktinė patirtis man leidžia teigti, kad net ir pasibaigus dėl COVID-19 pandemijos Lietuvoje paskelbtam karantinui teismo posėdžių organizavimas nuotoliniu būdu yra plačiai taikomas. Pasakysiu dar daugiau, net tie skeptikai, kurie pandemijos pradžioje nuotolinius posėdžius vadino „procesiniu chuliganizmu“, šiandien pripažįsta, kad nuotolinis posėdis yra pažangi priemonė proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principams įgyvendinti. Kartu noriu pažymėti, kad kai kurių kategorijų bylas nagrinėti nuotoliniu būdu sudėtinga, o kartais net neįmanoma, kaip yra ir žmonių, kuriems dalyvavimas procese vaizdo konferencijų būdu yra nepriimtinas, todėl, mano vertinimu, ir toliau pagrindine (vyraujančia) baudžiamojo proceso forma turi išlikti vadinamasis kontaktinis ikiteisminio tyrimo atlikimas ir bylos nagrinėjimas teisme.
Komentarai
Dr. Inga Žukovaitė, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja, MRU Teisės mokyklos Baudžiamosios teisės ir proceso instituto podoktorantūros stažuotoja ir lektorė
Sprendimas Lietuvoje baudžiamajame procese įteisinti nuotolinį procesą vertintinas kaip anksčiau ar vėliau turėjęs įvykti pokytis. Pandemija tik pagreitino procesą. Neabejotinai praktikoje gyvas procesas išlieka prioritetu, ypač įrodymų tyrimo stadijoje. Vis dėlto, kaip prognozuoja mokslininkai, technologijų naudojimo procese tendencijos tik augs. Todėl nebereikia diskutuoti „už“ ar „prieš“ technologijas, kelti klausimo, ar jos bus procese, nes tai – šio pasaulio duotybė. Svarbesnis klausimas yra tai, kokiu mastu ir kaip norime leisti pakeisti fizinį kontaktą akis į akį ir pritaikyti tradicinius teismo posėdžius virtualiai komunikacijai, nepakeisdami teisingo ir sąžiningo proceso „baudžiamosios justicijos žaidimu per televizorių“.
Reikia pripažinti, kad įstatyme įtvirtinta sąlyga „išimtiniais atvejais“ praktikoje nutolo nuo išimtinumo, siejamo su išskirtinai valstybėje susiklosčiusia ekstremalia situacija. Šiuo metu nuotolinio taikymo išimtine sąlyga teismų pripažįstamos tokio pobūdžio aplinkybės, kaip proceso dalyvio negalėjimas atvykti gyvai dėl ligos, dėl užimtumo, išvykimo į užsienį, per didelių atvykimo išlaidų tais atvejais, kai gyvenamoji vieta yra toli nuo teismo buveinės, ir pan. Teismas, kiekvienu atveju įvertinęs šias aplinkybes, individualiai sprendžia dėl proceso organizavimo nuotoliniu būdu. Stebima tendencija, kad išimtinumas iš esmės tampa susitarimo su proceso šalimis reikalu įvertinus, ar tai nepakenks proceso teisingumui. Formuojasi praktika, kad teismas negalinčiai atvykti proceso šaliai gyvai pasiūlo alternatyvą prisijungti nuotoliniu būdu arba sprendimas dėl nuotolinio proceso priimamas pagal kurios nors iš proceso šalių pateiktą prašymą. Pagrindiniu gynybos saugikliu laikytina nuostata, leidžianti bet kada ir be jokių motyvų protestuoti prieš teismo sprendimą dėl nuotolinio posėdžio formato.
Viena pagrindinių išliekančių proceso teisingumo rizikų – kaip užtikrinti, kad už ekrano duodantiems parodymus proceso dalyviams nebūtų daromas poveikis. Be to, viena svarbiausių kokybiškos komunikacijos ir sklandaus nuotolinio proceso prielaidų – teismo ir proceso dalyvių technologinis pasirengimas užtikrinant virtualaus komunikavimo metu tiek girdimumą, tiek matomumą. Deja, šiuo metu Lietuvos teismai dėl nepakankamo finansavimo neturi bendrų teismo salės įrengimo reikalavimų. Techninės teismų galimybės ir pasirengimas skiriasi, teismo darbuotojų pasirengimas organizuoti nuotolinius posėdžius taip pat nėra vienodas. Nepaisant išliekančios rizikos ir dar tik besiformuojančios taikymo praktikos, galima teigti, kad nuotolinio proceso galimybė mažina atidėtų posėdžių skaičių, riboja galimybes vilkinti procesą, taigi taip prisidedama prie baudžiamojo proceso greitumo ir ekonomiškumo.
Prof. dr. Salvija Mulevičienė, MRU Teisingumo tyrimų laboratorijos vadovė, Tarptautinio projekto „Teisėjo portretas“ vadovė
Siekiant užtikrinti efektyvų teismo proceso baudžiamosiose bylose vedimą būtina ne tik didinti teisėjų gebėjimus proaktyviai vadovauti procesui, peržiūrėti baudžiamojo proceso teisinį reguliavimą, bet ir skirti adekvačius finansinius resursus teismų sistemai ir subalansuoti teisėjų darbo krūvius pagal naująsias XXI amžiaus darbo rinkos realijas.
Siekiant pagerinti teismo proceso vedimo kokybę, reikėtų atskirti sąlygiškai nesudėtingų nusikaltimų nagrinėjimą, darant jį kuo neformalesnį, taikant įvairias supaprastintas formas, įskaitant derybinio pobūdžio, nuo sudėtingų bylų nagrinėjimo. Sudėtingų bylų nagrinėjimo atveju reikėtų taikyti visumą priemonių, skirtų teismo proceso koncentruotumui užtikrinti: nuo neskyrimo teisėjui kitų bylų, kad tuo metu jis galėtų koncentruotis į vieną bylą ir skirtų jai maksimalų dėmesį, iki teisėjų įgūdžių vadovauti tokių bylų procesui stiprinimo.
Visi suprantame, kad bet kokių baudžiamojo proceso pokyčių inicijavimas kelia iššūkių dėl akivaizdaus būtinumo suderinti baudžiamojo proceso efektyvumą ir tiesos nustatymo baudžiamajame procese imperatyvą. Tai suprasdami turime kelti ir klausimą, ar galime sau leisti nesiimti šio iššūkio? Visada kažkas atrodo neįmanoma, kol nepabandai. Pirmines abejones gali išsklaidyti bandomieji (pilotiniai) projektai, kurie skirti patikrinti, kaip tam tikri pokyčiai veiktų praktikoje.
Įvertinus tai, kad iš esmės teismo proceso vedimo kokybė priklauso nuo teisėjo gebėjimų valdyti procesą, itin daug dėmesio turi būti skiriama gabiausių teisininkų pritraukimui dirbti teismuose. Todėl ilgalaikėje perspektyvoje negalima tikėtis pokyčių, jei nebus išspręsti sisteminiai su teismų veiklos finansavimo trūkumu susiję klausimai ir, tai noriu pabrėžti, nustatytas adekvatus teisėjų darbo krūvis. Kad į teismų sistemą įsilietų nauji gabūs asmenys, politikos formuotojai turi suprasti jų poreikius ir ypač aiškų XXI a. darbuotojo reikalavimą dėl darbo ir poilsio laiko balanso. Nepritrauksime geriausių specialistų, jei jie žinos, kad dirbdami negalės skirti deramo dėmesio kiekvienai bylai ir turės vykdyti daug techninių formalaus pobūdžio reikalavimų, nebederančių prie pasikeitusio skaitmeninio pasaulio realijų. Džiugu matyti, kad visi jau pradėjome suprasti, jog, nepaisant jos specifikos, baudžiamosios justicijos veikimas turi atspindėti pakitusią realybę, kurioje gyvename.