Vieną geriausių pavyzdžių, kaip žurnalistų bendruomenėje laikantis aukščiausių profesinės etikos standartų galima užtikrinti itin efektyvų bendradarbiavimą su teismais, galima rasti Norvegijoje.
Apie teisėsaugos žurnalistų darbą šioje šalyje sutiko papasakoti vienas žymiausių Norvegijos teisėsaugos žurnalistų, didžiausio televizijos kanalo TV2 Kriminalų skyriaus reporteris Kadafis Zamanas. Jo mintis apžvelgti ir su situacija Lietuvoje palyginti paprašėme LNK televizijos Žinių tarnybos kriminalinių naujienų redaktoriaus Jauniaus Matonio bei Visuomenės informavimo etikos komisijos (Etikos komisija) pirmininkės Vaivos Žukienės.
Pagrindinis darbo principas – sąžiningumas
NORVEGIJA. Kalbėdamas apie Norvegijos žurnalistų bendradarbiavimą su teismais K. Zamanas pirmiausia akcentuoja atviro dialogo svarbą. Pasak žurnalisto, šis veiksnys yra efektyvaus bendravimo su teismais pagrindas.
„Iškilus vieniems ar kitiems klausimams, tarkim, prireikus leidimo filmuoti teismo posėdį, su teismų atstovais galime laisvai susiskambinti ar susirašyti“, – pasakoja K. Zamanas. Pasak jo, efektyvus bendravimas priklauso ir nuo paties teismo: „Norvegijoje ne visi teismai yra vienodai atviri, jaučiame skirtumus bendraudami su vietinių ir regioninių teismų atstovais – profesionaliausiai ryšius su žiniasklaida palaiko didžiausias Oslo apylinkės teismas.“
Pagrindinis Norvegijos žurnalistų darbo principas, pasak K. Zamano, – sąžiningumas. Atvirai ir pagarbiai bendraudami su teismų atstovais žurnalistai šioje šalyje gali drąsiai išsakyti savo poreikius ir paprašyti jų pagalbos. „Manau, jog jei dirbtume nesąžiningai, bandydami nuslėpti tam tikrą informaciją, teismai mūsų atžvilgiu būtų mažiau atviresni arba apskritai netektume jų pasitikėjimo“, – teigia Norvegijos žurnalistas.
LIETUVA. Kad geri santykiai su teismų atstovais Vilniuje labai palengvina žurnalistų darbą, sutinka ir J. Matonis. Pasak jo, šitaip užtikrinamas operatyvumas ir gaunama reikalingos medžiagos.
„Vis dėlto rajonuose situacija sudėtingesnė – atstovai spaudai čia neretai atsisako pasakyti net tai, kiek promilių įpūtė vairuotojas, nuteistas už mirtiną avariją, nors tai nagrinėjama viešame teismo posėdyje“, – apie skirtumus bendraujant su šalies teismais pasakoja žurnalistas.
Pasak J. Matonio, kalbant apie tinkamą darbo sąlygų užtikrinimą, jam, kaip TV žurnalistui, ypač aktualus Lietuvoje galiojantis draudimas filmuoti teismo posėdžius. Siekiant dar didesnio šalies teismų atvirumo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko iniciatyva jau žengti pirmieji žingsniai, kad esant tam tikroms sąlygoms būtų leidžiama filmuoti nuosprendžio paskelbimą – tai, J. Matonio nuomone, galima vertinti kaip tinkamą bendradarbiavimo užtikrinimą.
Tradicijoms susiformuoti reikia laiko
NORVEGIJA. Pokalbiui pakrypus apie žurnalistų darbo etiką, K. Zamanas pasakoja, kad per 15 savo darbo metų nė karto nėra susidūręs su neetišku žurnalistų elgesiu teismų atžvilgiu. Situacijos, kai pateikiama klaidinanti informacija apie teismo priimtą sprendimą, jam nežinomos.
LIETUVA. 20 metų teisėsaugos žurnalistu dirbantis J. Matonis teigia, kad iki šiol nėra susidūręs su neetišku žurnalistų elgesiu.
„Esu matęs nufilmuotų teismo posėdžių, bet tai padarę žurnalistai nežinojo apie draudimus filmuoti per posėdį. Savo reportažuose niekada nerodome nepilnamečių nusikaltėlių ir neatskleidžiame seksualinių nusikaltimų aukų tapatybės, niekada neklaidiname žiūrovų ir pateikiame objektyvią informaciją. Nesu girdėjęs, kad mano kolegos teisme nesilaikytų tvarkos“, – pasakoja žurnalistas.
Jo nuomone, teisėsaugos žurnalistams Lietuvoje trūksta aiškių taisyklių.
„Etikos komisijos duomenys rodo, jog problemų žurnalistų etikos srityje mūsų šalyje esama – praėjusiais metais Etikos komisija gavo 90 skundų dėl žurnalistų kūriniuose netinkamai pateiktos informacijos, 23-uose iš jų pažeidimai buvo pripažinti. Dažniausiai pastebimi etikos pažeidimo požymiai būna tikslumo stoka, vienpusiški informacijos šaltiniai, per daug paviršutiniškas temos nagrinėjimas.
V. Žukienė pasakoja, jog Etikos komisija yra svarsčiusi publikacijų, susijusių su teismais, teisėjais: „Esame gavę skundų dėl viešojoje erdvėje pasirodžiusių nepagarbių, įžeidžių posakių apie teisėjus, šališkos informacijos apie teismų veiklą. Ankstesniais metais yra buvę skundų ir dėl nekultūringo kai kurių žurnalistų elgesio teismo patalpose.“
Pasak pirmininkės, mūsų šalyje galima įžvelgti didelį bendravimo kultūros stygių.
„Lyginant mūsų šalyje esamą situaciją su Norvegija, manytina, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, ypač vyresnio nei vidutinio amžiaus, teismai ir apskritai teisėsauga vis dar asocijuojasi su represinėmis struktūromis, tikriausiai tai pasakytina ir apie kitų posovietinių šalių visuomenes. Norvegijoje, kuri buvo ir yra nepriklausoma valstybė, taisyklių laikymasis yra visuomenės bendrabūvio norma, tradicija, padedanti išlaikyti stabilumą visuomenėje, ir šalies piliečiai yra patys suinteresuoti, kad taisyklių būtų laikomasi. Lietuvoje yra priimti įstatymai, taisyklės, dažniausiai tai išties puikūs dokumentai, deja, tradicijos nesusiformuoja per porą metų“, – sako V. Žukienė.
Profesionalios žurnalistikos įtaka pasitikėjimui teismais
NORVEGIJA. Norvegijoje teismais pasitiki net 88 proc. gyventojų. Pasak K. Zamano, čia „teismo priimtas sprendimas yra nediskutuotinas“.
Žurnalistas pasakoja, jog šalyje nėra buvę jokių skandalų, susijusių su teismais ar teisėjais, ir tai, jo nuomone, laikui bėgant suformavo visuomenės pasitikėjimą. Svarbų vaidmenį čia, anot K. Zamano, atlieka ir žiniasklaida.
„Žurnalistai Norvegijoje laikosi labai aukštos moralinės etikos, labai atsakingai vertiname ir paisome etikos kodeksuose nustatytų reikalavimų. Kai tokia praktika, pasiekiama abipusė nauda – profesionali žurnalistika yra vertinama teismų atstovų, kurie puikiai supranta žiniasklaidos vaidmenį atviros demokratijos visuomenėje ir yra pasirengę geranoriškai bendradarbiauti“, – sako žurnalistas.
LIETUVA. „Teismai yra trečioji valdžia, o valdžia žmonės nepasitiki“, – teigia J. Matonis.
Pasak žurnalisto, teismų sprendimai kritikuojami tada, „kai į laisvę paleidžiami milijonų grobstymu įtariami kaltinamieji, o teisėjai vengia prieš kamerą išdėstyti savo motyvus. Juk gilintis į visas bylos aplinkybes neįmanoma, kai bylų nagrinėjimas tęsiasi mėnesius ar metus“.
Nusistovėjusiam požiūriui, J. Matonio nuomone, įtakos turi ir tai, kad ilgą laiką teisėjai buvo laikomi savotišku „uždaru klanu“, it Dievai nuleidžiantys verdiktą iš viršaus. Klausimas – kam tai gali patikti?
Pasak V. Žukienės, nereikėtų pamiršti, kad žiniasklaida – tai dar ir verslas. Ji turi uždirbti, kad galėtų atlikti savo misiją. O norint uždirbti, reikia patraukti auditorijos dėmesį.
Pasak pirmininkės, visgi redakcijoms etikos klausimai rūpi: „Etikos kodekso pažeidimai sukelia tam tikras pasekmes: riboja galimybę dalyvauti viešųjų pirkimų bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo konkursuose ir pan.“. Kartu V. Žukienė pažymi ir tai, jog visuomenės požiūrį lemia ir pačių teisėjų veiksmai.
Teismo sprendimas – žmogui suprantama kalba
NORVEGIJA. Daugelio užsienio teisėjų nuostabai, Lietuvoje teisėjai vis dažniau komentuoja ir žmonėms suprantama kalba paaiškina savo priimtus sprendimus ne tik juos paskelbę teismo posėdžių salėje, bet ir prieš TV kameras ar telefonu naujienų portalų žurnalistams.
Ši praktika vis dar kelia nemažai diskusijų – ar teisėjai turėtų aiškinti savo sprendimus žmonėms suprantama kalba, ar pakanka aiškiai surašyto sprendimo popieriuje?
Pasak K. Zamano, Norvegijoje tokios praktikos nėra: „Patys teisėjai komentarų žiniasklaidai paprastai neteikia – viską, ką turime žinoti, randame teismo sprendime.“
Norvegijos žurnalistas pažymi, jog tokia praktika reikalauja itin aiškiai surašytų teismo sprendimų.
„Teisėjai savo sprendimus privalo rašyti aiškiai ir suprantama kalba, kad ir paprasti žmonės suprastų. Mūsų šalyje teisėjai labai stengiasi specifinės, sunkiai suprantamos teisinės kalbos vartoti kiek įmanoma mažiau“, – teigia K. Zamanas.
LIETUVA. J. Matonio nuomone, „jeigu Norvegijoje teismo sprendimai rašomi žmonėms suprantama kalba, tai Lietuvoje tą kalbą supranta tik patys teisininkai. Baudžiamasis ar proceso kodeksai parašyti taip, kad kalbininkus varo į neviltį.“
Žurnalistas pasakoja, jog tam, kad suprastų, kas parašyta teismo nuosprendyje, jam kartais tenka dokumentą perskaityti net po tris kartus.
„Toks teismo sprendimas ne kalba pats už save, o kalba pats su savimi. Džiaugiuosi, jog vis daugiau teisėjų supranta esamą situaciją ir užmezga dialogą su žiniasklaida, kad visoms pusėms taptų aiškiau“, – sako žurnalistas.
Kokybiškas dialogas – būtinas
NORVEGIJA. Paklaustas apie teisėsaugos srityje dirbančių žurnalistų kompetenciją, K. Zamanas pasakoja, jog šioje šalyje žurnalistai specializuojasi konkrečiose srityse – vieni gilinasi į sveikatos temas, kiti aptaria užsienio naujienas, dar kiti – kriminalus ir t. t.
„Rašantys kriminalų tematika dažniausiai rašo ir apie teisę, tad žinių bagažas nemenkas. Šiuo metu žinau mažiausiai dešimt žurnalistų, kurie specializuojasi vien teisės žurnalistikoje“, – sako K. Zamanas.
LIETUVA. Lietuvoje visuomenės teisinio išprusimo lygis gana žemas. Neretai ir patiems žurnalistams trūksta reikiamų teisinių žinių, kad būtų įmanoma palaikyti kokybišką dialogą su teisėju ir tinkamai suprasti teismo motyvus. J. Matonis sako Vilniuje pažįstantis apie dešimt žurnalistų, kurie specializuojasi dirbti teismuose.
„Žinoma, būtų idealu, jeigu teisininkas baigtų žurnalistikos studijas ir rašytų teisėsaugos temomis, bet Lietuvoje taip nėra – teisės žinių žurnalistas įgyja sėdėdamas teismo posėdžiuose“, – sako J. Matonis.
Pasak jo, tik turtingos redakcijos gali leisti sau turėti specializuotus žurnalistus, tačiau ir tai ne visų sričių: „Vieną dieną žurnalistas dirba Seime, kitą – ligoninėje, o trečią siunčiamas pas fizikus filmuoti lazerių. Gal todėl kai kurie kolegos neskiria suėmimo nuo sulaikymo, išprievartavimo nuo išžaginimo ar vagystės nuo plėšimo ir t. t.“
V. Žukienė pabrėžia, jog Lietuvoje yra puikių, profesionalių žurnalistų, turinčių specialiųjų žinių. Kiek sudėtingesnė situacija regionuose, kur neįmanoma išlaikyti specialaus korespondento teisininko.
Moralė ir etika – neatsiejama žurnalisto darbe
NORVEGIJA. Neretai žiniasklaida Lietuvoje kritikuojama dėl paviršutiniškų darbo metodų: dominuoja skambios antraštės ir pop kultūra, vienos šalies pozicijos pristatymas, klick’ų skaičius naujienų portaluose tampa svarbiau nei objektyvus informavimas, aiškinimas. Kai kurie aspektai nesvetimi ir Norvegijoje.
Pasak K. Zamano, orientacija į klick’us egzistuoja visur, kur susiduriame su skaitmenine erdve – tai iššūkis. Tačiau, jo nuomone, „griežtas žurnalistų etikos kodeksas ir aukšti Norvegijos redaktorių moralės principai užtikrina, kad publikuojama informacija būtų teisinga, subalansuota ir aktuali auditorijai“.
Žurnalistas sako, jog visos rimtosios žiniasklaidos organizacijos jo šalyje labai atsakingai žvelgia į savo skaitytojus, žiūrovus ir klausytojus. Panašių problemų kaip Lietuvoje kyla nebent su kai kuriais savaitiniais žurnalais, tačiau ne su rimtais dienraščiais.
„Nors Norvegijoje egzistuoja specialios institucijos, į kurias galima kreiptis su skundu dėl netinkamų žurnalistų veiksmų, tokių atvejų pasitaiko labai mažai“, – teigia K. Zamanas.
LIETUVA. „Kaip ir kiekvienoje profesinėje grupėje, taip ir tarp viešosios informacijos rengėjų, žurnalistų pasitaiko visko: esama ir nesąžiningos žurnalistikos faktų, ir neprofesionalių žurnalistų, ir mėgavimosi „ketvirtosios valdžios“ galiomis“, – sako V. Žukienė.
Ji pažymi, jog lygindama, kaip per pastaruosius keliolika metų kito požiūris į žurnalistinę etiką, galinti drąsiai teigti, kad „lietuviška žiniasklaida eina teisinga kryptimi“.
Pasak Etikos komisijos pirmininkės, žiniasklaida ėmė atsakingiau vertinti skleidžiamą informaciją, ieško ir randa dialogą su savo auditorija, stengiasi laikytis etikos standartų, perima demokratiškus vakarietiškos žiniasklaidos darbo metodus, siekia būti kokybiška, Europos tradicijas puoselėjančia žurnalistika.
J. Matonis sako nepažįstantis žurnalistų, kurie piktybiškai nepaisytų Etikos kodekso ar įstatymų.
„Atsimenu laikus, kai televizijoje rodydavome aukų kūnus, savižudžius ir vaikus, o žiniasklaida tuomet buvo pasitikima labiau nei Bažnyčia! Dabar smurto vaizdai, nepilnamečiai ir savižudžiai – visiškas tabu. Bet politikai vis pabando „prastumti“ dar kokį įstatymą, ribojantį žodžio laisvę“, – teigia žurnalistas.
V. Žukienės nuomone, norint artėti prie Norvegijos, reikia kelių dalykų: žurnalistų noro patiems kurti kuo profesionalesnį turinį, auditorijos sąmoningumo, reikalaujant profesionalios žiniasklaidos, bei nepakantumo etikos pažeidimams ir, be abejo, laiko.
Komentaras
Kauno miesto apylinkės teismo teisėja, Teisėjų tarybos Komunikacijos komiteto narė Diana Labokaitė turėjo galimybę Bergeno Nordhordlando teisme stebėti šią vasarą didžiulio atgarsio visuomenėje sulaukusios baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir joje teismui kilusius komunikacinius iššūkius. Jie trumpai apžvelgiami šiame komentare.
Apie bylą. Lietuvis D. Lukoševičius (34) buvo teisiamas ir pripažintas kaltu dėl aštuonerių metų mergaitės Monikos nužudymo. Byla Norvegijoje buvo ypatinga dar ir tuo, kad ją tiriant kilo vienas didžiausių tarnybinių skandalų Norvegijos policijoje.
Nusikaltimas buvo padarytas 2011 m., tačiau policija iš pradžių nusprendė, kad mergaitė nusižudė pati, byla buvo nutraukta. Vis dėlto vienas iš tyrėjų, Robinas Šėferis, suabejojo savo kolegų priimtu sprendimu ir ėmėsi savo iniciatyva toliau tirti bylą. Savo kolegoms jis tapo persona non grata, tačiau tyrėjas nenuleido rankų.
Padedant advokatams jis pasiekė, kad tyrimas būtų atnaujintas. Atnaujinus tyrimą pavyko nustatyti įtariamąjį ir jį suimti. Ši istorija pareikalavo policijos vadovo atsistatydinimo. R. Šėferis apie visa tai parašė knygą „Monikos byla“, už šią knygą jis apdovanotas metų publicistikos premija.
Procesą kasdien stebėjo nuo 30 iki 50 žurnalistų – visi jie netilpo į salę, kurioje vyko procesas, tad jiems buvo įrengta papildoma salė, į ją tiesiogiai transliuotas vaizdas iš bylos nagrinėjimo salės. Stebėti posėdžius norintys žurnalistai turėjo gauti teismo akreditacijas. Visą posėdžių laiką salėje buvo teismo darbuotojas, kuris kontroliavo, kas atvyko į posėdį. Be šio administratoriaus, posėdžių salėje visuomet budėjo du policininkai, stebintys teisiamąjį.
Nuosprendžio paskelbimo dieną žurnalistams posėdžio salėje buvo leidžiama fotografuoti tik iki to momento, kai į salę įėjo teisėjas su tarėjais. Išėjęs skelbti nuosprendžio, teisėjas pirmiausia stovėdamas perskaitė nuosprendžio rezoliucinę dalį. Vėliau sėdėdamas teisėjas perskaitė visą nuosprendį. Per ausines buvo galima klausyti sinchroniško nuosprendžio vertimo į lietuvių kalbą.
Baigus skaityti nuosprendį, visiems norintiems žurnalistams buvo išdalytas visas nenuasmenintas nuosprendžio tekstas. Be to, skaitant visą nuosprendį buvo nuolat įjungta teismo vaizdo kamera, kuri filmavo teisėją ir tarėjus. Vakare ištraukas iš teismo padaryto įrašo televizija rodė per žinias, o visą nufilmuotą teisėjo skaitomą nuosprendį buvo galima rasti viename interneto portale.
Paskelbęs nuosprendį teisėjas ir tarėjai išėjo iš teismo salės. Nebuvo jokių interviu ar teisėjo komentarų. Salėje liko tik prokurorė, kuri davė interviu žurnalistams viename salės kampe, kitame salės kampe žurnalistams į klausimus atsakė nuteistojo advokatas.
Susidomėjimas šia byla Norvegijos spaudoje buvo didžiulis – nuotraukos iš proceso puikavosi pirmuose laikraščių puslapiuose, nuolat transliuoti televizijos reportažai. Tačiau paties teismo veikla nebuvo nagrinėjama, komentuojama ar juolab kritikuojama. Spaudoje nepasirodė nė viena teisėjo ar tarėjų nuotrauka, buvo „rodomi“ tik prokurorė, advokatai, nukentėjusioji, kaltinamasis.