Vilniaus miesto apylinkės teismas pirmadienį paskelbė, kad atmeta D. Černo pareikštą ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo – jis siekė prisiteisti daugiau kaip 621 tūkst. eurų.
Teisėja Regina Eltermanienė paskelbė, kad D. Černo ieškinys yra nepagrįstas. Bet šis sprendimas dar negalutinis – D. Černas per mėnesį galės jį skųsti apeliacine tvarka. Šia teise jis žada pasinaudoti, nes mano, kad teismo sprendimu esą ginami seksualiniai nusikaltėliai.
„Manau, kad teisingumas taip ir nebuvo įvykdytas – teismas atvėrė pragaro vartus – dabar gali paimti vaikus gatvėje, juos prievartauti, niekinti ir kiekvieną kartą, kai pedof... bus pareikštos pretenzijos, tie vaikai patys bus apkaltinti ir dar iš jų bus priteista susimokėti už pedof... advokato išlaidas“, – po teismo sprendimo piktinosi D. Černas.
Jis sakė, kad prieš atvykdamas į sprendimo paskelbimą lankėsi Prezidentūroje ir šalies vadovei įteikė prašymą iš J. Antanavičiaus atimti valstybinį apdovanojimą.
„Tikrai valstybei nedaro garbės, kai pedof yra apdovanojami valstybiniais ordinais“, – sakė D. Černas.
Prievarta, kurią teigia patyręs būdamas septyniolikos
Nusikaltimas, apie kurį D. Černas pirmą kartą prabilo tik 2002 m., o į tuometį Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką kreipėsi 2004 m., esą buvo įvykdytas 1992 m. Tuo metu D. Černui buvo septyniolika metų, iki pilnametystės jam tebuvo likęs vos mėnuo.
Senos ir skaudžios istorijos D. Černas negali pamiršti iki šiol – ne tik dėl patirtos seksualinės prievartos, bet ir dėl to, kad monsinjoras J. Antanavičius 2007 m. gruodį kreipėsi į Panevėžio policiją ir jį apkaltino turto prievartavimu – esą D. Černas į vyskupiją siunčia elektroninius laiškus ir dėl tariamai panaudotos seksualinės prievartos reikalauja beveik dviejų milijonų eurų ir gyvenamojo namo.
Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau buvo nutrauktas, todėl D. Černas kaltino ir Lietuvos valstybę, kurios institucijose dirbantys pareigūnai buvo pradėję ikiteisminį tyrimą ir net uždraudė išvykti iš šalies.
Byla dėl galimai neteisėtais valstybės pareigūnų veiksmais padarytos žalos Vilniaus miesto apylinkės teisme atsidūrė dar 2014 m. pavasarį – teismas surengė ne vieną posėdį, kuriame išklausė ne tik apie seksualinę prievartą kalbėjusį D. Černą, bet ir baisiu nusikaltimu kaltintą monsinjorą J. Antanavičių, ekspertinį vertinimą apie bažnytinę teisę pateikė ir Lietuvos vyskupų paskirtas ekspertas Vytautas Brilius.
Šioje byloje trečiuoju asmeniu buvo įtraukta Panevėžio arkivyskupija ir monsinjoras J. Antanavičius – jiems atstovaujantis kunigas Romualdas Zdanys teisme pabrėžė, kad J. Antanavičius, gindamas savo teises, nepažeidė jokių bažnytinių įstatymų, kai kreipėsi į policiją ir D. Černą apkaltino dėl turto prievartavimo.
Jo teigimu, įstatymams nenusižengė ir Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kuris apie D. Černo pareiškimą dėl galimai patirtos seksualinės prievartos nepranešė Lietuvos teisėsaugos institucijoms.
„Nei vyskupas, nei kita bažnytinė valdžia neturi pareigos kreiptis į civilines institucijas, – sakė kunigas. – Jis tik į bažnyčią besikreipusiam asmeniui gali rekomenduoti kreiptis į tokias institucijas. Bažnyčia savo viduje vadovaujasi savo įstatymais, nesikiša į civilines institucijas ir to paties prašo iš jų.“
Teisėja: ikiteisminis tyrimas buvo teisėtas
Civilinę bylą išnagrinėjusi teisėja R. Eltermanienė nusprendė, kad D. Černo ieškinys valstybei yra nepagrįstas, nes ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas teisėtai ir pagrįstai.
„Teismas pažymi, kad bylos dalykas nėra tariamas pedofilijos skandalas“, – sakė teisėja, sprendusi, ar pagrįstai D. Černas iš valstybės reikalavo žalos atlyginimo dėl policijoje atlikto ikiteisminio tyrimo.
Pasak teisėjos, vien faktas, kad asmuo buvo reabilituotas, savaime nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai ir skirtos kardomosios priemonės buvo neteisėti veiksmai – yra atvejų, kai atlikus ikiteisminį tyrimą asmuo lieka nenuteistas.
Teismas pažymėjo, kad D. Černo nesutikimas su ikiteisminio tyrimo pradėjimu yra nepagrįstas – bylos nutraukimas, nenustačius nusikaltimo ir įvykio požymių nesuponuoja ikiteisminio tyrimo pradėjimo nepagrįstumo.
„Tik apklausus D. Černą pareigūnai priėmė sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo“, – teismo teigimu, D. Černas buvo visiškai reabilituotas.
Bylą išnagrinėjusi teisėja taip pat nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas būtų vilkinamas, o D. Černui buvo skirtos švelniausios baudžiamajame procese numatytos kardomosios priemonės.
Atmesdama D. Černo ieškinį teisėja taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą, todėl ji ir negali būti priteista.
Bylą pralaimėjęs D. Černas ne tik negavo pinigų, bet ir privalės sumokėti 1,4 tūkst. eurų – tiek atsidėjo J. Antanavičiaus atstovaujamo advokato atstovavimas.
Viliasi, kad kunigas dar atsakys
Nors ir bylą pralaimėjo, D. Černas neketina nuleisti rankų ir sieks, kad monsinjoras būtų nubaustas už tai, ką esą padarė.
„Jungtinėse Tautos svarstomas klausimas, kad katalikų bažnyčios kunigų prievartavimai būtų prilyginti nusikaltimams žmoniškumui, kuriems nėra senaties termino – netrukus jie gali tapti kaltinamaisiais baudžiamojoje byloje“, – sakė jis.
„Labai liūdna išklausyti tokį sprendimą, nemanau, kad tai daro didelę garbę mūsų teisinei sistemai, – teismo sprendimu nebuvo patenkintas ir D. Černo advokatas Jonas Butkus. – Jeigu asmuo yra persekiojamas ir jo atžvilgiu yra atliekami konkretūs ikiteisminio tyrimo veiksmai, tam tikru momentu, kai pasirodo, kad persekiojimas buvo nepagrįstas, reikia turėti sąžinės ir garbės tai pripažinti. Bet jeigu mūsų valstybės institucijos sako, kad tai nieko tokio, mes čia truputį persekiojome, bet civiline tvarka neatsakysime, tai ra labai blogai, nes tai ikiteisminio tyrimo institucijas skatina daryti veiksmus taip, kaip jie daro“.
Pasak advokato, ne visada teisingumu yra įtvirtinama tiesa. „Civiliniame procese egzistuoja labiau tikėtinos tiesos principas, o labiau tikėtina tiesa, kaip bebūtų gaila, yra subjektyvi“, – pažymėjo J. Butkus.
Bažnyčios atstovai buvo pasimetę – nežinojo, kaip elgtis
Panevėžio kurijai atstovaujantis kunigas teisme viešai papasakojo, kaip iš tikrųjų Bažnyčia vertino situaciją, į kurią pateko D. Černui prabilus apie monsinjoro esą panaudotą seksualinę prievartą.
„Taip, 2004 m. kurijoje buvo gautas kažkoks pareiškimas dėl neteisėtų veiksmų, vyskupas dėl to nutarė nepradėti informacinio tyrimo, tai buvo padaryta 2008 m. pabaigoje, Kalėdų laikotarpiu, po dar vieno gauto rašto, – sakė R. Zdanys. – Kaip bebūtų, įvykiai apie kuriuos kalbame, įvykę 1992 m., pagal tuo metu galiojančius Kanonų teisės įstatymus senaties terminas buvo taikomas 5 m., todėl jis jau buvo suėjęs 1997 m. O bažnytinėje teisėje įstatymas atgal netaikomas, jeigu ir yra keičiamas.“ Pasak dvasininko, nuo 2004 iki 2008 m. Panevėžio vyskupija elektroniniu paštu gavo daugybę D. Černo laiškų, bet jų turinys toks baisus, kad garsiai apie tai net nesinori kalbėti.
„Neslėpsiu, laiškų turinys buvo vulgarus, įžeidžiantis, kartais pereinantis į liaupsinimą, o po to – į grasinimus, reikalavimus pinigų, – pasakojo R. Zdanys. – Buvo rašoma, kad jeigu bus susimokėta, jeigu bus parduotas J. Antanavičiaus namas, nedarysiu to, jeigu ne, padarysiu šitaip. Mes visi buvome pasimetę, nežinojome, kaip reaguoti – iš vienos pusės atrodė, kad tai rašo žmogus, kuris buvo nuskriaustas bažnyčioje ir prašo teisingumo, o iš kitos pusės... Juk jis ir privačiai su vyskupu susitikinėjo jo namuose, kurijoje, ne kartą bendravo telefonu. Ir po tokių susitikimų ateidavo laiškai kur rašo kur... globėjau, ped... globėjau, po savaitės reikėtų milijono ar kitos sumos. Ir tikrai nebuvo aišku, kaip į tai reaguoti.
Dabar aš kaip ir jums „atlieku išpažintį“ – sakau, kad suprastumėte ir kitą pusę: kiekvieną kartą buvo bandoma pasikalbėti, kas įvyko, bet kiekvieną kartą buvo pateikiama vis kitokia versija, pasakojimai labai skirdavosi – prieš savaitę sakydavo, kad (prievartaujant) buvo vienas, po to – tryse, kažkas laikė (už rankų)...
Objektyviai įvertinti, pasimetus tokiose situacijose, buvo sunkoka. Bet nors ir buvo suėjęs senaties terminas, mes vis tiek aiškinomės. Žinoma, buvo ir baimė, nes šia istorija ėmė domėtis žiniasklada, tai paveikė ir mūsų dvasinę sveikatą, bet nepaisant to, ieškojome sprendimų.“
Net pats velnias nesusigaudo, kur slypi tiesa
Kunigas pabrėžė, kad tyrimo metu bažnyčios atstovai „jautėsi pasimetę dėl neadekvataus D. Černo elgesio“: „Buvo sunku suprasti, ar tai yra bobelių apsižodžiavimas turguje ar rimtas tiesos ieškojimas, bet kaip bebūtų, buvo vedamas dialogas su kenčiančiu bažnyčios žmogumi, nes norėjome išsaugoti bendrą gėrį.“
Pasak R. Zdanio, po atlikto tyrimo visa medžiaga buvo peduota Apaštalų sostui Vatikane.
R. Zdanys prisipažino, kad į policiją dėl D. Černo veiksmų, kai jis iš J. Antanavičiaus reikalavo pinigų, buvo nukreipta kreiptis ne iš karto – tik tada, kai suprato, jog jokių sprendimų taip ir nepavyks priimti.
D. Černo laiškai, rašyti Panevėžio vyskupui, yra griežtai saugomi slaptajame kurijos archyve ir teisę su jais susipažinti gali duoti tik vyskupas. Tačiau apie laiškų turinį, jo teigimu, seksualine prievarta kaltintas monsinjoras J. Antanavičius turėjo teisę žinoti, jokia bažnytinė paslaptis nebuvo atskleista.
Lietuvos vaikai nėra tokie, kaip paršiukai
Tuo metu D. Černas sako, kad po 2004 m. kreipimosi bažnyčia ne tik dangstė J. Antanavičių, bet ir melavo – esą dėl galimos seksualinės prievartos panaudojimo fakto yra atliekamas tyrimas, visa medžiaga yra perduota Vatikanui.
Kreipdamasis į teismą D. Černas siekė, kad jam nutikusi istorija nepasikartotų su kitais vaikais.
„Mane visą laiką bandė nutildyti, sakė, kad tai, ką darau, yra konfliktas su Dievu, bet iš tikrųjų bažnyčioje esantys pedofilai tuo labai naudojasi ir sako, kaip tu taip kalbėdamas gali eiti prieš Dievą, bet aš drąsiai sakau – Lietuvos vaikai nėra tokie, kaip paršiukai“, – prisipažino D. Černas.
Jis teigė, kad pirmą kartą seksualinę prievartą iš dvasininko patyrė būdamas septyniolikos metų, kai iki pilnametystės tebuvo likęs vos mėnuo, o dar kartą monsinjoras jį esą apsvaigino neaiškiais skysčiais, kuriuos įpylė į arbatą, ir seksualiai prievartavo jau po gimtadienio, kai jau buvo sukakę aštuoniolika metų.
„Tada jaučiausi kaip vaikas, dar ėjau į mokyklą, stengiausi gyventi krikščionišką ir dorą gyvenimą, iki to laiko nebuvau bučiavęsis netgi su mergaite – tokia patirtis, kokią mane privertė patirti kunigas J. Antanavičius, vienareikšmiškai buvo pedofilija“, – sakė D. Černas.
Daugybę metų tylėjęs D. Černas šiandien drąsiai jau kalba garsiai ir net neslėpdamas nei savo vardo, nei pavardės, nei veido – esą po to, ką patyrė, baisiau ir blogiau jau būti negali. Ir čia pat dar priduria, kad daugiau gyvenime nekels kojos į bažnyčią ir padarys viską, kad čia nevaikščiotų jo vaikai.
„Noriu, kad tokie dalykai daugiau neįvyktų kitų Lietuvos vaikų gyvenime, tikiuosi, jog mano skaudi patirtis bus naudinga kitiems Lietuvos vaikams ir jie nestos į Kunigų seminariją, suvoks, kad neverta eiti į pedofilų klaną“, – sakė jis , bet čia pat pripažino, kad „galbūt ne visi kunigai yra tokie kaip J. Antanavičius.“
Dėl galimai patirtos seksualinės prievartos D. Černas buvo kreipęsis ir į policiją, bet ši tyrimo nepradėjo, nes taip pat buvo suėjęs senaties terminas. Apie seksualinę prievartą bažnyčioje viešai prabilęs D. Černas sako, kad apie tai, ką su juo esą padarė J. Antanavičius, jis pirmiausiai papasakojo savo motinai jau būdamas pilnamečiu.
„Ji buvo labai sukrėsta, bet mano mama – giliai tikinti, senovinio požiūrio, ji visą laiką idealizavo Bažnyčią ir net ne kartą man sakė, kad gal be reikalo skundžiausi, ieškojau teisybės“, – pareiškė vyras.
Apie patirtą prievartą D. Černas sakė kalbėjęs ir dabar su jau vienu mirusiu Biržų kunigu, ir vienuole, tarnavusia bažnyčioje, tačiau jie taip ir nepasiūlė jokio problemos sprendimo būdo. Tik vienuolė dėl to labai krimtosi.
Ilgą laiką tylėjęs vyras apie galimai patirtą seksualinę prievartą nutarė pranešti Panevėžio vyskupui, nes, kaip pats sakė, nebegalėjo daugiau kentėti – norėjo, kad J. Antanavičius būtų nubaustas.
Ir į vyskupą kreipėsi praėjus tik 12 metų nuo įvykio pradžios. Tačiau, kaip pats sako, nepraleido senaties terminų – popiežius Jonas Paulius II dėl kunigų seksualinių nusikaltimų buvo nustatęs 10 metų terminą, o dabar jau pasitraukęs popiežius Benediktas XVI šį terminą pratęsė iki 20 metų. Jo pradžia skaičiuojama asmeniui sulaukus 18 metų.
„Iš pradžių šią problemą bandžiau patikėti artimiausiems žmonėms, mamai, bet mums buvo labai sunku – negi nueisi į kitą bažnyčią išpažinties ir aiškinsi, kad tavo kolega kitoje parapijoje vaikus prievartauja, – kalbėjo D. Černas.
– Niekada nesiekiau apie tai kalbėti civilinėms institucijoms, norėjau, kad šią baisią istoriją išsiaiškintų Bažnyčia savo viduje. Bet niekas į mano pareiškimą nereagavo. Vėliau susipažinau su Panevėžyje tarnavusiu kunigu iš JAV – jis labai nustebo, kad nepilnamečiams tokia opi ir skaudi problema yra nesprendžiama. Jis pats kreipėsi į vyskupą J. Kaunecką, bet šis vis tiek nesiėmė jokių veiksmų. Manau, kad Bažnyčia dangsto nusikaltimus prieš nepilnamečius.“