Dar daugiau, kai kurie politikai bando spekuliuoti palankia mirties bausmei visuomenės nuomone. Antai R. Žemaitaitis teigia, kad mirties bausmė turi būti numatyta kaip dalinė atgrasymo priemonė daryti nusikaltimus. Jo nuomone, visuomenės saugumui ir demokratijai yra reali grėsmė ne tik dėl nusikaltimų, bet ir terorizmo. Kategoriški politikų ir net kai kurių mokslininkų pasisakymai verčia dar kartą sugrįžti prie diskusijų geriausiai paaiškinančių, kas su griežčiausiomis bausmėmis vyko, vyksta ir vyks ateityje.
Mirties bausmės praktika žinoma dar nuo bendruomeninių laikų, tačiau šiandien didžioji dalis šalių jos taikymą yra apribojusios arba visiškai panaikinusios, nes pripažįstama, jog mirties bausmė nesuderinama su civilizuotos visuomenės dorovinėmis vertybėmis.
Mirties bausmės šalininkai atkakliai laikosi nuomonės, kad ši bausmė padeda kovoti su nusikalstamumu, nors jau seniai įvairiais moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad mirties bausmė nėra didesnis stabdys nusikalstamumui nei laisvės atėmimo bausmės. Taip yra todėl, kad nusikalsdami asmenys paprastai negalvoja apie tai, kokia bausmė jų laukia, nes jie tikisi, kad jų atliktas nusikaltimas nebus išaiškintas ir jie bausmės išvengs, todėl nusikaltėliai mirties bausmę suvokia tik teoriškai, ir ji neatgraso nuo nusikalstamų veiksmų.
Vienas reikšmingesnių argumentų, kuriuo dar galima būtų bandyti pateisinti mirties bausmę, yra būsimos aukos apsauga. Mirties bausmė pristatoma kaip tarsi efektyvi priemonė, apsauganti visuomenę nuo recidyvo. Neabejotina, atėmus gyvybę, eliminuojama asmens galimybė įvykdyti naują nusikaltimą, tačiau čia susiduriama su kita problema, kuri yra viena iš priežasčių, paskatinusių atsisakyti mirties bausmės įvairiose šalyse – tai klaidos tikimybė. Apmaudu, bet ir šiandien pasitaiko atvejų, kuomet kriminalinės bausmės vis dar pritaikomos nekaltiems asmenims. Laisvės atėmimo atveju tokią klaidą dar galima ištaisyti, tuo tarpu, pritaikius mirties bausmę, padariniai tampa negrįžtami.
Bandymai pateisinti mirties bausmę yra spekuliatyvūs ir atgyvenę
Tad kokią naudą gali gauti visuomenė ir valstybė, taikant mirties bausmę, jei ji nemažina nusikalstamumo, o apsaugoti būsimą auką galima ir kitokiu būdu, pavyzdžiui, taikant laisvės atėmimo bausmę? Atsakymo į šiuos klausimus nėra ir jo nepateikia net ir mirties bausmės šalininkai. Realiai argumentų, kurie galėtų pateisinti demokratines vertybes pripažįstančios valstybės sprendimą legaliai žudyti, nėra. Todėl dažniausiai pasisakant už mirties bausmę, yra tiesiog spekuliuojama deklaracijomis apie tariamą prevencinį poveikį ir žmonių jausmais dėl neva šalyje labiau branginamų nusikaltėlių, o ne lojalių piliečių teisių. Suprantama, kad tai neišvengiamai žmonėms kelia ne tik pyktį, bet ir keršto troškimą, skatinantį palaikyti mirties bausmes.
Visgi Europoje sutariama, jog kriminalinės bausmės tikslas pirmiausia yra atkurti nusikaltimu pažeistą tvarką ir užtikrinti žmonių saugumą. Šiandieninė baudžiamosios teisės teorija grindžiama žmoniškumo ir pagarbos žmogui principais, kurių neįmanoma užtikrinti, taikant mirties bausmę, dėl ko daugelis šalių yra atsisakiusios šios bausmės taikymo ir kaip alternatyvą pasirinkusios laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tačiau, kaip ir į daugelį dalykų, požiūris į absoliutų neterminuotą laisvės atėmimą šiandien taip pat yra pasikeitęs – laisvės atėmimas iki gyvos galvos iš asmens, atimant net ir menkiausią galimybę kada nors išeiti į laisvę, laikomas tokiu pat žiauriu ir kankinančiu, kaip ir mirties bausmė.
Lietuva turės švelninti neterminuoto laisvės atėmimo bausmės reglamentavimą
Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, jog Lietuvoje nustatytas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės reglamentavimas, nenumatant realios ir veiksmingai praktikoje taikomos tokios bausmės švelninimo galimybės, pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Teismas tokią situaciją įvertino kaip nuteistųjų kankinimą. Dėl to Lietuvoje jau yra parengti teisės aktų projektai, turėsiantys švelninti padėtį – t.y. suteikti viltį net ir neterminuota laisvės atėmimo bausme nuteistiems asmenims, kad ir ne anksčiau kaip po 25 metų, tačiau išeiti į laisvę, jei teismas nuspręs, kad įvyko asmens resocializacija.
Bausmės prasmė – apsaugoti visuomenę
Teisingumo principas reikalauja, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, nevaržytų asmens akivaizdžiai labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės prasmė yra apsaugoti visuomenę nuo nusikaltėlio, kad jis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Vadinasi, asmens laisvės atėmimą galima pateisinti tik tol, kol egzistuoja nusikaltimą padariusio asmens pavojus. Tuo tarpu, įvykus resocializacijai, neterminuotas kalinimas be menkiausios galimybės išeiti į laisvę, praranda prasmę, nes jau išeina už tokios bausmės paskirties ribų. Todėl kuomet kalbama apie neterminuoto laisvės atėmimo švelninimą, tai nereiškia, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės bus panaikintos, o visi tokią bausmę atliekantys kaliniai absoliučiai ir besąlygiškai bus paleisti į laisvę.
Švelninimo esmė – suteikti viltį apie laisvę tik pavojingumą praradusiems asmenims, prieš tai atidžiai įvertinus duomenis, apibūdinančius jų asmenybę. Tad valstybė, numatydama galimybę švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, ne gina nusikaltėlius, o išreiškia sąmoningos visuomenės požiūrį, atskirdama bausmę už padarytą nusikaltimą ir prigimtines žmogaus teises bei laisves.
Vilties nebuvimas žiauresnis nei baudimas mirtimi
Įsigalėjus liberaliajai žmogaus teisių koncepcijai, šiandien pripažįstama, jog laisvės atėmimas iki gyvos galvos be jokios vilties kada nors išeiti į laisvę yra bausmė ne mažiau žiauri ir kankinanti nei baudimas mirtimi. Pastebėta, kad kol nuteistieji turi vilties išeiti į laisvę, kad ir po daugybės metų, jie išlaiko gerą fizinę ir psichinę būklę, o šios vilties praradimas lemia negrįžtamus psichikos sutrikimus. Psichologinių testų rezultatai rodo, kad nemaža dalis nuteistųjų laisvės atėmimu iki gyvos galvos, neturėdami vilties dėl ateities, pradžioje praranda poreikį bendrauti, o po to ir gyventi, jie tarsi „miršta dvasiškai“, nes žmogui neįmanoma susitaikyti su vilties išeiti į laisvę nebuvimu.
Toks lėtas asmenybės degradavimas neabejotinai reiškia asmens kankinimą, kuris yra net žiauresnis nei fizinė mirties bausmė, kai sunaikinus žmogų fiziškai baigiasi ir jo kančia. Neterminuoto laisvės atėmimo atveju ši kančia trunka visą gyvenimą, todėl viltis išeiti į laisvę, kad ir ne absoliuti, kad ir po daugybės metų, tačiau turi būti suteikta. Visuomenės tobulėja, evoliucionuoja požiūris į žmogų ir jo teises, keičiasi ir pats žmogus – šiandien jis yra vienoks, o po 25 ar 30 metų jis jau gali būti kitoks. Tai leidžia bent teoriškai tikėti, kad net ir sunkiausią nusikaltimą padaręs žmogus, gal ne visada, tačiau gali pasitaisyti. Dėl to net ir sunkiausius nusikaltimus padariusiems asmenims turi būti suteikta viltis ir galimybė išeiti į laisvę.
Gebėjimas atleisti, o ne kerštauti – tai sąmoningos ir brandžios visuomenės ženklas. Tik tokia visuomenė gali žengti žingsnį, kuris galėtų mažinti prievartą visuomenėje, didinti pagarbą žmogui ir jo gyvybei bei stiprinti humanistines demokratines vertybes.