Beveik po 20 metų diskusijų ir teisę taikančių institucijų interpretacijų valstybė BK pataisų pagalba pagaliau sugebėjo užtikrinti esminių su atsakomybe už aplinkai padarytą žalą susijusių BK nuostatų atitiktį Direktyvai 2004/35/EB, nors palikta ir abejotinų atitikties ES teisei aspektų.
BK 270 straipsnyje numatytame naujajame „didelės žalos aplinkai“ apibrėžime įtvirtinta, kad žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams yra didelė, kai nustatoma, jog tam tikram aplinkos elementui padarytas reikšmingas neigiamas poveikis, kaip jis apibrėžiamas Aplinkos apsaugos įstatyme.
Tačiau kartu BK pataisose „didelė žala aplinkai“ yra apibrėžiama ir tais atvejais, kai bendra vienam ar keliems aplinkos elementams padarytos žalos, įvertintos pinigais, suma viršija 400 MGL. Šiuo aspektu naujasis teisinis reguliavimas vis dar kelia jo atitikties Direktyvai 2004/35/EB klausimą.
Be to, BK pataisomis (270-4 str.) numatyta baudžiamoji atsakomybė už 15 kubinių metrų ir daugiau nepavojingųjų atliekų (išskyrus neteisėtą inertinių atliekų panaudojimą) išmetimą į aplinką ir tais atvejais, kai aplinkai nėra padaroma didelė žala. Tuo pačiu pripažinta, kad savaiminis nepavojingų atliekų išleidimas į gamtinę aplinką, jei šis išleidimo (taršos) faktas nesukėlė didelės žalos aplinkai fakto (reikšmingo neigiamo poveikio), nepriklausomai nuo jų kiekio, nesudaro pagrindo konstatuoti baudžiamosios atsakomybės atsiradimo sąlygos.
„Didelės žalos aplinkai“ apibrėžimas neatitinka ES reguliavimo
Šiuo metu galiojančio BK 270 straipsnio 2 dalyje numatyto požymio „didelės žalos aplinkai“ samprata yra neaiški, ką nustatė Europos Komisija 2016 metais inicijavusi pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą.
Baudžiamosiose bylose šiuo metu „didelės žalos aplinkai“ faktas nustatomas vertinamojo pobūdžio požymiais bei paliekamas tik teismų ad hoc vertinimui. Tokia situacija stokoja teisinio reguliavimo aiškumo, suderinamumo ir sistemiškumo. Inkriminuojama gamtai padaryta žala baudžiamosiose bylose turi būti nustatoma taikant teisinį principą nullum crimen sine lege certa, kuris reiškia, kad teisės pažeidimo požymiai įstatyme turi būti tiksliai ir aiškiai apibrėžti. Šis principas akcentuojamas ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, kuris yra ratifikuotas Lietuvos Respublikos Seimo, 22 straipsnio 2 dalyje: „Nusikaltimo sąvoka aiškinama labai tiksliai, nesivadovaujant jokia analogija. Iškilus neaiškumui, sąvoka aiškinama tiriamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai.“
Šios teisinio reguliavimo spragos yra gerai žinomos. Direktyvos perkėlimo trūkumai buvo nurodyti ir Europos Komisijos „EU Pilot“ paklausime Aplinkos ministerijai „Dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) perkėlimas į Lietuvos nacionalinę teisę“. Tačiau 2017 m. Aplinkos ministerijos teisėkūros iniciatyva ištaisyti reguliavimo spragas nebuvo rezultatyvi. 2021 m. Prezidento ir Generalinės prokuratūros buvo pradėta nauja teisėkūros iniciatyva, ir 2023 m. vasarį Aplinkos ministerija įregistravo BK 270 ir 277¹ straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, kurio aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad BK 270 straipsnio nuostatos faktiškai yra neveikiančios ar veikiančios nepakankamai, kadangi kyla problemų dėl baudžiamosios atsakomybės pritaikymo asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką aplinkai, didelės žalos aplinkai nustatymo, baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių ir kt.
Sprendžiant žalos aplinkai nustatymo klausimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje taršos išleidimo į gamtinę aplinką faktas nėra savaime tapatinamas su žalos gamtai faktu. Sprendime Bosphorus Queen Shipping Ltd Corp. prieš Rajavartiolaitos ESTT yra nurodęs, kad nereikėtų pamiršti, jog „tarša“ ir „žala“ yra dvi skirtingos sąvokos. Atsižvelgiant į aplinkybes, didelis užteršimas gali (arba ne) padaryti didelę žalą (kelti grėsmę dėl tokios žalos padarymo) konkretiems interesams ir objektams. Kitaip tariant, ryšys tarp šių aspektų nėra savaiminis, jis turi būti nustatytas ir įrodytas.
Nacionalinių teismų praktikoje, kaip ir ESTT praktikoje, taršos faktas taip pat nėra tapatinamas su žalos gamtai faktu. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-508-497/2015, yra nurodęs, kad aplinkos ministro dar 2002 m. rugsėjo 9 d. patvirtinta metodika (toliau – Metodika), kuria remiantis žalos gamtai faktas nustatomas ir jo dydis apskaičiuojamas, atsižvelgiant į gamtinę aplinką išleistų teršalų pobūdį ir kiekį, nėra ir negali būti priemonė, kurios pagalba apskaičiuojama reali aplinkai padaryta žala BK 270 straipsnio prasme. Teismas, be kita, konstatavo, kad savo esme ši metodika yra ne žalos, o piniginės sankcijos dydžio paskaičiavimo metodika, neturinti nieko bendra su realia aplinkai padaryta žala. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K 159/2010, 2K-54/2011, 2K-19/2014), kad baudžiamojoje byloje apskaičiuotas materialinių nuostolių, atsiradusių dėl žalos aplinkai, dydis negali būti vienintelis ir didelę žalą lemiantis kriterijus.
Tuo tarpu dabar galiojančiu nacionaliniu reguliavimu, susijusiu su žalos gamtai nustatymu ir atsakomybės taikymu, ir Aplinkos apsaugos departamento suformuota administracine praktika taikant šį reguliavimą minėtieji ES teisėje įtvirtinti ir teismų praktikoje akcentuojami principai yra paneigiami, neleistinai perkeliant įrodinėjimo naštą privačiam asmeniui, turinčiam įrodyti, kad didelės žalos gamtai nepadarė.
Tobulinant priimtu įstatymu keičiamą BK 270 straipsnį buvo prieita prie išvados, jog konstruojant jame įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį reikia vadovautis Aplinkos apsaugos įstatymu. Šie du teisės aktai yra itin glaudžiai susiję, todėl efektyvus apsauginės baudžiamosios teisės funkcijos įgyvendinimas įmanomas tik tinkamai suderinus juose vartojamas sąvokas. Priimtos BK pataisos apima visus aplinkos elementus, kurie nurodyti Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 ir 21 punktuose, todėl tai sudarys prielaidas užtikrinti visavertę aplinkos apsaugą.
Atliekų išleidimas į gamtinę aplinką nepatenka į baudžiamosios teisės sritį
BK pataisose nurodytos nepavojingosios atliekos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Aplinkos apsaugos įstatyme, t.y. kaip visokios atliekos, nepriskiriamos pavojingosioms atliekoms: nuodingosioms, kenksmingosioms, degiosioms, sprogstamosioms, koroziją sukeliančioms ir kitoms medžiagoms, galinčioms pakenkti žmogui ir aplinkoje vykstantiems gamtos procesams.
Baudžiamosios atsakomybės pagal BK pataisas atsiradimo sąlyga – 15 kubinių metrų ir daugiau nepavojingųjų atliekų (išskyrus neteisėtą inertinių atliekų, kuriose nevyksta pastebimi cheminiai, fizikiniai ar biologiniai pokyčiai, kurios netirpsta, nedega ar kitaip nereaguoja fizikiniu ar cheminiu požiūriu, nebiodegraduoja ir nesukelia kitoms medžiagoms, su kuriomis liečiasi, neigiamo poveikio, galinčio lemti aplinkos taršą ar pakenkti žmonių sveikatai, panaudojimą) išmetimas į aplinką.
Taigi, nepavojingų atliekų išleidimui (išmetimui) į gamtinę aplinką, jei šis išleidimo (taršos) faktas nesukėlė didelės žalos aplinkai fakto (reikšmingo neigiamo poveikio), nepriklausomai nuo jų kiekio, baudžiamoji atsakomybė netaikytina ir pagal naująjį reguliavimą.
Prieštarauja teisiniam reguliavimui?
BK pataisose nustatyta, kad „didelė žala aplinkai“ yra nustatoma ir tais atvejais, kai bendra vienam ar keliems aplinkos elementams padarytos žalos, įvertintos pinigais, suma viršija 400 MGL.
Aplinkos apsaugos departamento praktikoje nustatant žalą aplinkai pinigais įprastai yra remiamasi ne prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų atstatymo (grąžinimo į pradinę būklę) pinigine verte, o minėtos aplinkos ministro patvirtintos Metodikos nuostata, kuri leidžia aplinkai padarytos žalos atlyginimo pinigais dydį apskaičiuoti sumuojant atskirų medžiagų padarytos žalos atlyginimo dydžius pagal matematinę formulę. Tokiu būdu nustatant žalos dydį jis iš esmės skaičiuojamas tik mechaniškai sudedant pagal Metodiką apskaičiuotus kiekvienam iš dviejų ar daugiau aplinkos elementų padarytos žalos atlyginimo pinigais dydžius bei nevertinant, ar tokiu būdu apskaičiuota bendra atlygintina aplinkai padarytos žalos suma iš tikrųjų atitinka realų aplinkai padarytą neigiamą poveikį, t. y. tokio poveikio mastą bei aplinkai kilusius žalingus padarinius.
Tuo tarpu, skirtingai nuo Lietuvoje taikomos Metodikos, Direktyva 2004/35/EB žalos atlyginimo pinigais dydį apibrėžia prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pinigine verte.
Tai kelia pagrįstų abejonių, ar nacionalinėje teisėje įtvirtintas žalos aplinkai dydžio piniginis apskaičiavimas nevertinant prarastų išteklių ir (arba) funkcijų piniginės vertės bei žalos reikšmingumo atitinka Direktyvą 2004/35/EB.