Projekto vadovas prof. habil. dr. Gintaras Švedas pabrėžė esminę atlikto tyrimo išvadą – Baudžiamojo kodekso bendroji dalis per keturiolika jos galiojimo metų prarado vientisumą ir nuoseklumą, todėl reikia sudaryti baudžiamosios teisės ekspertų (tiek mokslininkų, tiek ir praktikų) darbo grupę bei rengti naują Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies redakciją.
Tyrimas apėmė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies pataisų (kurių buvo 30), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (180 nutarčių – tarp kurių 142 priėmė išplėstinė septynių teisėjų kolegija ir 38 – Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija), Lietuvos teisės mokslininkų publikacijų (beveik 300 vienetų), Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ir kt. analizę. Tyrimo metu apklausta virš 300 baudžiamosios justicijos praktikų – teisėjų, prokurorų, advokatų. Atliktas tyrimas yra pirmasis tokio pobūdžio bei apimties mokslinis tyrimas Lietuvoje, nes jame kompleksiškai ištirti visi be išimties Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies skyriai ir straipsniai.
Kodėl svarbus ir aktualus atliktas tyrimas?
Itin aktyvi baudžiamojo įstatymo teisėkūra Lietuvoje kėlė mokslininkų nuogąstavimą, jog Baudžiamasis kodeksas dažnai tampa pirmu ir svarbiausiu politiniu „įrankiu“ sprendžiant visuomenės problemas ir rezonansinių įvykių sukeltus padarinius. Tačiau būtina akcentuoti, jog Baudžiamasis kodeksas ne tik saugo valstybę, visuomenę ir atskirą jos individą nuo pavojingų kėsinimųsi, bet ir pats privalo būti valstybės apsaugotas nuo impulsyvių pakeitimų. Nuo šio kodekso kokybės ir stabilumo priklauso Konstitucijoje įtvirtintų pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos garantavimas.
Per keliolika Baudžiamojo kodekso gyvavimo metų pasitaikė ne vienas bandymas spontaniškai ir ne visada pasvertai išspręsti visuomenėje kilusią problemą, skandalą (pvz.: „šešėlinės ekonomikos“ augimas, „karas keliuose“, keturmečio nužudymo Kėdainiuose byla ir pan.) baudžiamojo įstatymo korekcijomis – paprastai griežtinant sankcijas. Tačiau visuomenės ydų vien griežtinamomis baudžiamosiomis sankcijomis neišspręsi. Gerai neapgalvotos ir mokslo bei praktiniais rezultatais neparemtos Baudžiamojo kodekso pataisos paprastai sukuria ne vieną naują šalutinę problemą, kurią netrukus tenka spręsti.
Ką būtina keisti ir kodėl?
Atliktas tyrimas išryškino tendenciją, kad pirmieji Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies skyriai – bendrosios kodekso nuostatos, nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas, nusikalstamos veikos stadijos ir formos, baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – labiau domina teoretikus; o tolimesni skyriai – pavyzdžiui, bausmės skyrimas, baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas, bausmės vykdymo atidėjimas ir atleidimas nuo bausmės, baudžiamosios atsakomybės senatis ir teistumas – teisėkūros subjektus. Kodekso septintasis skyrius, reglamentuojantis bausmės institutą, viso kodekso kontekste yra unikalus – jam proporcingai daug dėmesio skiriama ne tik teisėkūroje, bet ir baudžiamosios teisės moksle bei praktikoje. Vertinant vien teisėkūros kontekste, konstatuota, jog Baudžiamojo kodekso bendroji dalis yra stabilesnė nei specialioji dalis. Kodekso bendrosios dalies pakeitimus ir papildymus daugiausia nulėmė ES teisės aktų įgyvendinimas nacionalinėje baudžiamojoje teisėje; dažniausiai įstatymų leidėjo taisytos bausmių, baudžiamojo poveikio priemonių sistemos ir jų skyrimo taisyklės; mažiausiai – kodekso skyriai, reglamentuojantys nusikalstamą veiką, jos stadijas ir formas, baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.
Atlikę tyrimą, mokslininkai padarė išvadą, jog iš keturiolikos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies skyrių – keturi skyriai prarado vientisumą ir nuoseklumą, šeši skyriai vientisumą ir nuoseklumą prarado iš dalies, o keturi skyriai išliko vientisi bei nuoseklūs. Tarp daugiausiai praktinių problemų keliančių ir esminių pataisų reikalaujančių skyrių, vienareikšmiškai išskirtas aštuntasis kodekso skyrius, nustatantis bausmių skyrimo taisykles. Antai, buvo konstatuota, jog trūksta bausmių skyrimo taisyklių juridiniam asmeniui, taip pat juridiniam asmeniui taikomų bausmių rūšių, nenumatytos specialios juridinio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir pan.
Paminėtina ir tai, kad nors naujasis Baudžiamasis kodeksas, palyginus su senuoju, yra modernus, orientuotas ne tik į represinės, bet ir sutaikomosios funkcijos įgyvendinimą, kai kurios bausmių skyrimo taisyklės yra vis dar yra per griežtos ir nukreiptos į „dirbtinį“ bausmės griežtinimą. Tyrimo rezultatai leidžia teikti pasiūlymą, kuris išplėstų švelnesnės, negu įstatyme numatytos, bausmės skyrimą, taip pat pasiūlymą atsisakyti visiško bausmių sudėjimo taisyklės ir sušvelninti imperatyvią bausmės skaičiavimo nuo jos vidurkio taisyklę, kuri dirbtinai riboja teisėjų diskreciją individualizuoti bausmę ir pakelia bendrą paskirtų bausmių už visas nusikalstamas veikas vidurkį.
Iš kitų pasiūlymų pirmiausia akcentuotinas rengimosi stadijos reglamentavimo keitimas. Tyrimas pateikia du alternatyvius ir tolygiai pagrįstus pasiūlymus: 1) rengimosi stadiją panaikinti numatant atskirų nusikaltimų savarankiškas (baigtas) sudėtis; arba 2) rengimosi stadiją palikti tik už labai sunkius nusikaltimus arba sąrašo principu nurodytus nusikaltimus. Kitas esminis klausimas, dėl kurio turėtų apsispręsti įstatymų leidėjas, – tai baudžiamojo nusižengimo kaip vienos iš nusikalstamų veikų rūšių likimas. Įsigaliojus naujajam Administracinių nusižengimų kodeksui, administracinėje teisėje neliko arešto nuobaudos. Tai lėmė, jog dalis šią nuobaudą sankcijoje numačiusių administracinių teisės pažeidimų sudėčių turėjo būti perkeltos į baudžiamąjį įstatymą. Nors buvo galima spėti, kad ši naujovė kartu nulems baudžiamųjų nusižengimų skaičiaus padidėjimą Baudžiamajame kodekse, įvyko priešingai – baudžiamųjų nusižengimų skaičius sumažėjo ir nesiekia netgi keturiasdešimties. Tyrimo autoriai šią įstatymų leidėjo pasirinktą teisėkūros kryptį kritikuoja kaip objektyviai nepagrįstą bei teikia pasiūlymą ne tik išlaikyti baudžiamąjį nusižengimą kaip savarankišką nusikalstamos veikos rūšį, bet ir (peržiūrėjus nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo santykį) išplėsti jų ratą.
Tyrime taip pat pateikiami pasiūlymai dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties; baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal; bendrininkavimo formų; būtinosios ginties ribų; baudžiamojo poveikio priemonių; nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų ir t. t.
Atlikto tyrimo rezultatai yra aktualūs ir turėtų sudominti labai platų asmenų ratą. Visų pirma, tyrimo rezultatai turėtų dominti teisėkūros subjektus, atsakingus už valstybės baudžiamąją politiką ir baudžiamąją teisėkūrą – Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę. Tyrimas turėtų būti ypač naudingas ir baudžiamosios justicijos institucijoms (teismams, prokuratūrai, ikiteisminio tyrimo ir teisėsaugos institucijoms, advokatūrai), baudžiamosios teisės mokslininkams, dėstytojams ir teisės studentams mokymo ir mokymosi procesuose, taip pat ir visiems kitiems asmenims, besidomintiems baudžiamąja teise ir baudžiamuoju įstatymu.