2018 m. birželio 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (ESTT) nustačius, kad sąvoka „sutuoktinis“ apima ir tos pačios lyties partnerius, kilo dar daugiau diskusijų apie homoseksualių asmenų gyvenimą. Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė sutiko su TEISMAI.LT skaitytojais pasidalyti mintimis apie tai, kaip jaučiasi homoseksualūs asmenys, kokios vyrauja baimės ir ko tikimasi iš valstybės ateityje.
– Šiuo metu Lietuvoje įteisinti santykius įmanoma tik susituokus – partnerystės negali sudaryti nei tos pačios, nei skirtingos lyties asmenys. 2017 m. „Vilmorus“ atliktos apklausos rezultatai parodė, kad prieš siūlymus registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę pasisako 74 proc. apklausos dalyvių, pritaria 11 proc. respondentų. Palyginti su apklausomis, atliekamomis nuo 2013 m., siūlymus įteisinti vienalytę partnerystę neigiamai vertinančių asmenų sumažėjo vos 5 proc. Su kokiu visuomenės požiūriu į homoseksualius asmenis Jums tenka susidurti?
– Požiūris labai įvairus. Jeigu būtumėte manęs paklaususi šio klausimo prieš aštuonerius metus, vienareikšmiškai sakyčiau, kad požiūris ganėtinai neigiamas. Šiuo metu turiu pasakyti, kad tai labai priklauso nuo skirtingų visuomenės grupių ir tas požiūris šiek tiek kinta, jis nėra vienodas.
Daug politikų kalba, kad šeimos santykiai paremti tradicinės šeimos vertybėmis. Jie ne tik remiasi savo vertybių skale, bet ir perteikia neapykantos prieskonį prisidengdami argumentais, neva ginančiais tradicinę šeimą. Bet pačių politikų iniciatyvų, kurios pagerintų tradicinių šeimų gyvenimą, nėra labai daug. Tuos neigiamus pasisakymus kartais vertinu kaip tam tikrus politinius įrankius, kuriais bandoma atkreipti tiek žiniasklaidos, tiek visuomenės dėmesį.
Dažnai matome ir bažnyčios labai aktyvų vaidmenį išreiškiant nuomonę apie homoseksualius asmenis, ypač kalbant apie šeimos santykių reguliavimą. Pažymėčiau, kad bažnyčios vaidmuo galėtų būti labiau apibūdinamas kaip kišimasis, kuris, mano nuomone, peržengia pasaulietinės valstybės principą kalbant apie tai, kaip neva homoseksualių asmenų santykiai pakenkia ar pakenks tradicinei šeimai.
Kartais pasigirsta ir nuomonių, jog homoseksualius asmenis reikia gydyti nepaisant to, kad homoseksualumas nelaikomas liga. Ji 1992 m. išbraukta iš Pasaulio sveikatos organizacijos pripažintų ligų sąrašo. Galų gale 1993 m. Lietuva dekriminalizavo homoseksualumą ir iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso išbraukė nuostatą, kuri numatė baudžiamąją atsakomybę už vyro lytinį santykiavimą su vyru.
– ESTT priėmė sprendimą, kad sąvoka „sutuoktinis“ apima tos pačios lyties sutuoktinius. Nors šis sprendimas skirtas asmenų laisvo judėjimo teisei, koks, Jūsų manymu, tai ženklas valstybei ir visuomenei?
– Pasak profesoriaus Vytauto Mizaro, šis sprendimas daro žmonių gyvenimą gražesnį. Aš tikrai pritarčiau jo nuomonei. Šitas sprendimas yra žingsnis į laimingesnį žmonių gyvenimą. Jis, aišku, galioja tiktai žmonių laisvo judėjimo aspektui, tai reiškia, kad jeigu yra sudaryta santuoka arba partnerystė tarp tos pačios lyties asmenų, reglamentuojant laisvą asmenų judėjimą (ieškant darbo kitoje Europos Sąjungos (ES) valstybėje, jeigu vienas iš asmenų yra ne ES pilietis) tai tampa pagrindu gauti nuolatinį leidimą gyventi šalyje.
Galime pasižiūrėti, kaip sekasi Lietuvai. Žinome, kad Konstituciniame Teisme, į kurį kreipėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra panaši byla. Teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, kai Danijos Karalystėje sudarytos Lietuvos ir Baltarusijos piliečių santuokos pagrindu sukurta šeima ir jos pagrindu prašoma išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau Migracijos departamentas atsisakė išduoti leidimą Baltarusijos piliečiui. Mano nuomone, remiantis ESTT sprendimu kaip ir nebereikėtų bylų nagrinėti Lietuvoje, o leidimai gyventi tikrai turėtų būti išduodami. Reikia pripažinti tai, kad ta byla buvo pradėta dar prieš ESTT sprendimą ir dėl to dabar teks sulaukti Konstitucinio Teismo išaiškinimo.
Dažnai girdžiu daug tos pačios lyties asmenų diskusijų apie tai, ar jie galėtų atvykti į Lietuvą su savo antrosiomis pusėmis, su kuriomis yra formalizavę santykius arba planuoja tai padaryti. Manau, kad šis ESTT sprendimas suteikia vilties. Tam tikri žmonės, kurie išvyko iš Lietuvos kaip iš šalies, nesuteikusios jiems jokios teisinės apsaugos, kurie neturėjo jokių teisinių garantijų, parvyks gyventi į Lietuvą. Vis dėlto šis sprendimas nieko nepasako apie susituokusių tos pačios lyties asmenų santykį – ar ta santuoka galiotų iki galo, kokias tai turėtų teisines pasekmes ateityje (paskolų ėmimui, paveldėjimo santykių reglamentavimui arba vaikų teisių užtikrinimui, jeigu šeimose auga vaikai, ir pan.). Mes kol kas negalime to pasakyti.
– Ar mūsų šalies gyventojai pasirengę priimti homoseksualius asmenis?
– Matydama, kiek daug tos pačios lyties porų išvažiuoja iš Lietuvos, aš vis dėlto sakyčiau, kad ilgos ir besitęsiančios politinės diskusijos (niekada net svarstymo stadijos Seime nepasiekiantys partnerystės skatinimo projektai) yra žinutė, jog mes dar ne iki galo esame linkę priimti ir laikyti homoseksualius asmenis visaverčiais valstybės nariais, nors tos pačios lyties asmenys taip pat yra mūsų valstybės piliečiai. Jie kiekvieną dieną prisideda prie mūsų valstybės kūrimo, moka mokesčius, savanoriauja, dirba mokyklose, teismuose, įvairiose valstybės institucijose.
Kai įstojome į ES, baigėsi tas aiškinimas, kad iš kitų ES valstybių homoseksualūs asmenys atvyko į Lietuvą. Po truputį suvokiama, kad homoseksualių, biseksualių, translyčių asmenų yra ir Lietuvoje ir jie neatvyko į mūsų šalį tik jai įstojus į ES. Tiesiog priėmus tam tikras nuostatas ir pradedant jas įgyvendinti jie pradėjo garsiau kalbėti. Mes kalbame apie teisinę apsaugą ir žmonių galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Vis dar gana dažnai girdime, kaip moksleiviai mokyklose patiria nuolatines patyčias dėl to, kad laiko save LGBT dalimi, kaip suaugusiems asmenims, kurie atsiskleidžia savo šeimoms, pasakoma, jog jie nėra šeimos dalis, ir pan. Nuolatos girdime apie tai, kiek daug žmonių niekada nesutiktų net ateiti į renginį arba paspausti patinka prie „Facebook‘e“ paskelbtos žinutės, nes kažkas juos tuomet palaikys homoseksualiais, nors jie tokie ir nėra. Jie baiminasi dėl savo darbo vietos ir pan.
2015 m. gilias katalikybės tradicijas turinčioje Airijoje vykusio referendumo metu nubalsuota, kad airiai pritaria tos pačios lyties santuokai. Prieš referendumą buvo išplatinta tokia reklama: žmogus beldžiasi į kiekvienus namus ir sako: „Atsiprašau, ar duosite man leidimą tuoktis.“ Tai atrodo paradoksaliai. Kai tuokiasi skirtingos lyties asmenys, mes nereikalaujame atsiklausti visų valstybėje žmonių, ar jie suteikia teisę mylėti, gerbti ir rūpintis vienas kitu visą gyvenimą. Toks požiūris į homoseksualius asmenis yra ir Lietuvoje, nes parodoma, kad jeigu labai gražiai ir ilgai prašysite, mes jums kada nors leisime gyventi kaip visaverčiams piliečiams.
– Kaip manote, kodėl taip siekiama išgryninti ir teisiškai apibrėžti su šeimos institucija susijusius klausimus?
– Galimybė reglamentuoti savo šeiminius santykius yra tam tikras pripažinimo lygis. Žvelgiant siaurąja prasme, tai užtikrina teisinę apsaugą asmenims, kuriantiems bendrą gyvenimą, bet plačiąja prasme tai yra žinutė nemažai visuomenės daliai, kuria pasakoma, kad nepaisant to, ar jūs norėsite ar nenorėsite įteisinti savo santykių oficialiai, mes laikysime jus savo bendruomenės nariais. Tai žinutė, kuria būtų norima parodyti, jog ir homoseksualūs asmenys yra visuomenės dalis, kuri yra laukiama ir gerbiama.
– Kaip teigia prancūzų filosofas Bertrand‘as Vergely, „gėjų santuoka nėra vien asmeninis homoseksualių žmonių reikalas, nes įteisinta gėjų santuoka negrįžtamai pakeistų šeimos, giminystės <...> supratimą. <...> šiandien santuokos, giminystės, paveldimumo sąvokų supratimas pasikeitęs. Pradėti gyvybę nebėra vienintelis santuokos tikslas. Jausmai santuokoje pradėti vertinti labiau nei vien giminės pratęsimas.“ Kaip transformavosi šeimos samprata ir kokia šeima šiandien laikoma vertybe?
Jei filosofiškai analizuotume tradicinės šeimos institutą, tai pamatytume, kad jis ne visą laiką egzistavo toks, koks yra dabar. Kai kalbame apie tradicinę šeimą ir sakome, kad tai yra vyro ir moters sudarytas santykis, tai taip nebuvo visada.
Šeimos institutas nuolatos kito. Kažkada kalbėjome apie natūrinę šeimą, kai šeiminiai santykiai buvo sudaromi siekiant gauti turto arba susilaukti palikuonių. Vaikai buvo vertinami ne kaip meilės vaisiai, o kaip darbo jėga. Kažkada žmonės norėjo turėti daugiau vaikų tam, kad jie galėtų dirbti ir padėti tėvams ūkyje.
2011 m. Konstitucinis Teismas išaiškino šeimos koncepciją teigdamas, kad šeimos santykiai yra apibrėžiami ne tik forma, bet ir turiniu. Nurodyta, kad jie gali atsirasti ne tik santuokos pagrindu, bet ir kitu pagrindu, tad negalima šeimos sampratos susieti tik su santuoka. Kalbėta, kad tai yra emocinis ir tarpusavio ryšys, rūpestis vienas kitu ir t. t. Mes galime kalbėti apie vis dar vyraujantį stereotipą, kad šeima laikome tik tuos, kurie turi vaikų, bet iš esmės ir du žmonės gali puikiai gyventi ilgą laiką neturėdami vaikų, kaip ir seneliai su savo anūkais sėkmingai gali kurti gyvenimą. Visus šiuos asmenis mes laikome šeima. Mano manymu, neteisinga riboti šeimos institutą vien tik nustatant tam tikras jo formas.
Prisimenant bandymą keisti Konstituciją ir 38 straipsnyje įtvirtinti, kad šeima gali būti sudaroma tik santuokos būdu arba apibrėžiama per motinystę, tėvystę, – tokia norma tik pablogintų požiūrį į homoseksualius asmenis ir požiūrio į juos iš esmės nepakeistų. Galbūt ilgesniam laikui būtų parodoma, kad mes dar labiau ir dar daugiau metų nenorime matyti homoseksualių asmenų savo valstybėje. Nepamirškime ir to, kad tai pablogintų ir sukeltų tam tikras pasekmes ir skirtingos lyties asmenims.
Kokį tikslą turi valstybė? Mano supratimu, tam tikras teisinis reglamentavimas turi turėti tikslą. Pavyzdžiui, jeigu tai yra teisinis reglamentavimas, kuris draudžia kažką daryti, mes norime apsaugoti kažkokį visuomenės gėrį. Tačiau kieno gyvenimą pagerintų šeimos instituto apibrėžimas? Žinoma, yra argumentų, kad tai sustiprintų tradicinės šeimos institutą, bet kuo tai pagerintų jų gyvenimą? Mano nuomone, niekuo. Tai nepadėtų išspręsti kasdienių su vaikais susijusių problemų, t. y. darželių trūkumo, darbuotojų stokos mokyklose, negalėjimo organizuoti visiems vaikams vienodos pagalbos ir ugdymo. Tai nepagerintų kasdienių situacijų. Tokia konstitucine norma norima dar ilgesniam laikui sutrukdyti tos pačios lyties asmenims sudaryti teisinius santykius, juos fiksuoti.
Koks tikslas siekiant atitolinti tos pačios lyties porų santuokas? Kažkas labai baiminasi, o kažkas labai sąmoningai skleidžia tas baimes. Tai nepalengvina nei visuomenės susigyvenimo, nei visuomenės bandymo priimti homoseksualius asmenis. Juk homoseksualūs asmenys atsiranda tose vadinamose tradicinėse šeimose. Tai ar jie yra tradicinių šeimų nariai?
– Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme nurodoma, jog neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti viešoji informacija yra ta, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata. Ką apie tai manote? Koks požiūris diegiamas jaunajai kartai, ar tai nedidina netolerancijos tos pačios lyties porų šeimoms?
– Susiduriama su labai neigiamomis nuomonėmis, baime, kad negalima su vaikais kalbėti apie kitas šeimos formas, negu numato Civilinis kodeksas ar Konstitucija. Per visą savo galiojimo laiką ši nuostata pritaikyta tik tam tikrai informacijai, kuri siejasi su informacija apie tos pačios lyties asmenis. Buvo uždraustas videofilmas, kuriame žmogus dėvi marškinėlius su užrašu „Už šeimų įvairovę“. Vien dėl to užrašo nuspręsta, kad tai galimai kenkia nepilnamečiams. Jeigu kalbame apie šeimų įvairovę – tai apima labai daug. Ne tik tos pačios lyties asmenų šeimas, bet ir mišrias šeimas. Šeimas, kai sudaroma santuoka su užsieniečiu, šeimas, kur galbūt netekę tėvų seserys ar broliai augina vieni kitus. Mes kalbame apie senelius, besirūpinančius savo anūkais, kalbame apie asmenis, kurie gyvena partnerystėje, apie tos pačios lyties asmenų partnerystę de facto.
Prisiminus šios nuostatos istoriją reikia pasakyti, kad pačioje pradžioje buvo bandoma skleidžiamą informaciją prilyginti informacijai, skleidžiamai apie zoofiliją, nekrofiliją, pedofiliją, taip pat homoseksualumą ir biseksualumą. Tuomet Lietuva sulaukė labai daug kritikos, kad tai yra diskriminacinė nuostata. Turint omeny, kad Lietuva turi diskriminacijos draudimą, įtvirtintą Konstitucijoje, ir Lygių galimybių įstatymą, tokios nuostatos atsiradimas skatintų didelę nepagarbą. Tad ji nebuvo įtvirtinta, bet buvo įrašyta aptakesnė norma, kuri kaip ir nepasakytum, kad diskriminacinė, bet jos taikymas yra diskriminacinis, nes ji taikoma tik tai informacijai, kuri susijusi su homoseksualiais asmenimis. Paskutinį kartą ši norma pritaikyta 2014 m. išplatintai pasakai „Gintarinė širdis“, kurios autorė iki šiol bylinėjasi teismuose.
Ši situacija atskleidžia absurdiškumą, kai analizuojama pasaka apie tai, ar ji kenkia, ar nekenkia nepilnamečiams vien dėl to, kad joje parašyta apie gražią tos pačios lyties asmenų meilę, – nesvarbu, ką tu gyvenime padarei, nesvarbu, kiek tu stengeisi ir koks tu esi geras savo srities ekspertas, šiuo atveju vaikų literatūros specialistas, vien dėl to, jog tu esi homoseksualus asmuo, mes tave laikome tiesiog truputį mažiau žmogumi.
– Kokios galėtų kilti grėsmės teisiškai pripažįstant tos pačios lyties porų teises šeimos teisės srityje?
– Mano manymu, plačiąja prasme tos pačios lyties poros bet kuriuo atveju yra šeima, jeigu save tokia laiko. Ne valstybei sureguliuoti tai, ar gali žmonės save laikyti šeima, ar ne.
Žinau, kad egzistuoja stereotipas: jei asmenys sudarys santuoką ir augins vaikus, tai jie išaugs kažkokie kitokie. Tai, kad suteikiama galimybė asmenims teisiškai užfiksuoti savo santykį ar partnerystės, ar santuokos būdu, dar nereiškia, jog automatiškai jiems sudaroma galimybė ir įsivaikinti. Jeigu Jūs manęs klaustumėte, ar turėtų tos pačios lyties asmenys galėti pagalbinio apvaisinimo būdu susilaukti vaikų ar juos įsivaikinti, aš sakyčiau – taip ir nematau tam jokių kliūčių. Manyčiau, kad jiems, kaip ir visiems kitiems asmenims, turėtų būti taikomas psichologinis įvertinimas, ar asmenys yra pasiruošę tam žingsniui, ar gebės auginti, ar bus finansinės galimybės. Asmenų seksualinė orientacija neturėtų būti kertinis veiksnys, draudžiantis auginti vaikus ir kurti šeimą.
B. Sabatauskaitė apie Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus tos pačios lyties partnerystės atžvilgiu
Byloje Vallianatos prieš Graikiją EŽTT konstatavo, jog sprendimas atverti registruotos partnerystės institutą išimtinai skirtingų lyčių poroms prieštarauja Konvencijos nuostatoms, nes diskriminuoja tos pačios lyties poras. Valstybės narės turi pozityvią pareigą pripažinti jau egzistuojančius tos pačios lyties šeimų santykius alternatyviomis, t. y. nebūtinai santuoka grindžiamomis, teisinio reguliavimo formomis. Šią poziciją Strasbūro teismas dar kartą patvirtino 2015 m. sprendimu byloje Oliari prieš Italiją, kuriame konstatavo, jog Italijos parlamento delsimas sureguliuoti tos pačios lyties šeimų santykius pažeidė šių porų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Kad tos pačios lyties asmenų besitęsiantys santykiai de facto laikomi šeimos teisiniais santykiais, įvardyta jau bylos Schalk ir Kopf prieš Austriją sprendime 2010 m., nepaisant to, jog EŽTT šioje byloje taip pat pasisakė, kad valstybės narės turi diskrecijos teisę suteikti ar ne galimybę tos pačios lyties asmenims tuoktis ir tokios galimybės nesuteikimas nelaikomas diskriminacija. Visi vėlesni sprendimai suteikė vis daugiau vilties ir Lietuvoje esančioms tos pačios lyties poroms, kad galbūt netrukus jos taip pat galės įteisinti savo tarpusavio šeimos santykius vienu ar kitu būdu. Tolesnė teismo praktika vis labiau patvirtino šiuos principus apie tos pačios lyties porų šeimos santykius ir valstybių pareigą užtikrinti apsaugą tos pačios lyties asmenų šeimos teisiniams santykiams.
Byloje Oliari ir kiti prieš Italiją (2015 m.) šeši pareiškėjai (trys poros) argumentavo, jog negalėjimas įtvirtinti savo santykių nei santuokos, nei partnerystės būdu diskriminuoja juos dėl seksualinės orientacijos, siekiant įtvirtinti savo šeimos teisinius santykius. Teismas priėmė iš tiesų daug pakeičiantį sprendimą, sakantį, kad jokių teisinių galimybių tos pačios lyties asmenims įteisinti savo šeiminius santykius nebuvimas pažeidžia jų teisę į tai, kad būtų gerbiamas jų asmeninis ir šeimos gyvenimas (Konvencijos 8 str.).
Kalbant apie santuoką reikėtų pasakyti, kad EŽTT savo sprendimuose vis dar laikosi tos nuostatos, jog valstybės narės gali pasirinkti, ar nori įtraukti galimybę leisti sudaryti santuoką tos pačios lyties poroms, ar ne. EŽTT savo bylose nurodė, kad pats santuokos institutas ir santuokos samprata yra evoliucionuojanti ir nėra stovinti vietoje. Galbūt galime tikėtis ateityje ir kitokių išaiškinimų, netgi tokių, kad tos pačios lyties poros turi teisę visose valstybėse sudaryti santuoką.
KOMENTARAS
Vytautas Mizaras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius
Teisė yra gyvas organizmas ir turi būti aiškinama atsižvelgiant į šių dienų realijas, t. y. į dabartinę gyvenimo visuomenėje tikrovę. Iš tikrųjų teisė negali būti atskira nuo socialinės tikrovės ir negali išvengti greitesnio prisitaikymo prie šios tikrovės.
ESTT priėmė labai svarbų sprendimą LGBT teisių srityje – išaiškino, kad pagal ES teisės nuostatas, reglamentuojančias Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių apsigyvenimo laisvę, sąvoka „sutuoktinis“ apima ir tos pačios lyties sutuoktinius. Šį sprendimą aš pavadinau darančiu žmonių gyvenimą gražesnį.
ESTT pozicijos neabejotinai turės reikšmės valstybių narių teisei, reglamentuojančiai, pirmiausia, migracijos teisinius santykius, o taip pat tai yra motyvas valdžios institucijoms priimti ir konceptualius sprendimus, reguliuojančius šeimos teisinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų. Taip teigiu todėl, kad būtų neteisinga ir neprotinga žmonių teisių ir interesų apsaugos ir teisėtų lūkesčių prasme, pripažinti tos pačios lyties asmenis šeimos nariais migracijos srityje ir leisti gyventi kaip šeimos nariams valstybėje, bet kitose teisinių santykių srityse jų jau nepripažinti šeimos nariais. Toks valstybės požiūris į žmones būtų kenkiantis jų socialiniam ir teisiniam saugumui. Todėl būtų teisinga valstybei pagaliau imtis reikiamų veiksmų ir sureguliuoti tos pačios lyties asmenų šeimos teisinius santykius, kad jie šeimos nariais būtų pripažįstami, nesvarbu apie kokių teisinių santykių sritį kalbėtume. Tik taip būtų galima pasiekti konstitucinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimo tos pačios lyties asmenų šeimų atžvilgiu, o kartu ir nekenktume žmogaus orumui.
Dr. Saulius Aviža, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektorius
Šis ESTT sprendimas neturėtų padaryti didelės įtakos Lietuvos teismų praktikai, nes klausimų sritis, dėl kurių buvo priimtas ESTT sprendimas, yra ganėtinai siaura, t. y. liečia tik laisvą darbuotojų judėjimą. Kaip ir nurodyta pačiame sprendime, „valstybės narės pareiga pripažinti tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytą santuoką, kalbant tik apie išvestinės teisės gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui suteikimą, nepažeidžia nacionalinėje teisėje apibrėžto santuokos instituto pirmojoje valstybėje narėje ir, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 37 punkte, priklauso valstybių narių kompetencijai.
Ji neapima pareigos minėtai valstybei narei savo nacionalinės teisės aktuose numatyti tos pačios lyties asmenų santuokos instituto. Ji apima tik tokių santuokų, teisėtai sudarytų kitoje valstybėje narėje, pripažinimą, ir tik kalbant apie šių asmenų teisių, kylančių iš Sąjungos teisės, įgyvendinimą.“ Kitaip sakant, valstybės narės nėra įpareigotos modifikuoti savo šeimos teisės. Teisės aktų ar teismų praktikos pasikeitimai būtų taikomi tik darbuotojų laisvo judėjimo sričiai. Vertinant šeimos teisės doktrinos prasme, toks sprendimas nėra netikėtas, nes jis reikalauja gerbti kitų asmenų įgytas teises kitoje jurisdikcijoje ir nereikalauja modifikuoti nacionalinės šeimos teisės.
Karolina Bubnytė-Širmenė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė EŽTT
EŽTT pozicijoje iki šiol išlieka kitoks požiūris į santuoką, pagal kurį valstybės turi plačią nuožiūros laisvę. Santuokos nustatymas vien skirtingos lyties asmenims nereiškia, kad analogiškos galimybės turi būti nustatomos ir tos pačios lyties asmenims, nes šiuo klausimu dar negalima konstatuoti Europos konsensuso (Schalk ir Kopf prieš Austriją, Hämäläinen prieš Suomiją).
Kol kas vienintelė Vyriausybei perduota EŽTT byla dėl tariamo homoseksualių asmenų teisių neužtikrinimo yra Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą (Peticijos Nr. 41288/15).
Remdamiesi Konvencijos 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) kartu su 13 straipsniu (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) bei Konvencijos 14 straipsniu (diskriminacijos uždraudimas) kartu su 8 ir 13 straipsniais, pareiškėjai skundžiasi dėl valstybės institucijų atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neigiamų komentarų socialiniame tinkle „Facebook“, kurią jie patyrė diskriminaciją dėl savo seksualinės orientacijos.