Viena vertus, svarstyta, kad Jungtinė Karalystė norės pasilikti tam tikras teisines ES priemones. Kita vertus, neatmestas ir absoliutus atsiribojimas tiek nuo ES teisės aktų, tiek nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikos.
Praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo referendumo ir daugiau nei pusantrų metų nuo 2020 m. vasario 1 d., kai Jungtinė Karalystė oficialiai tapo trečiąja valstybe santykiuose su ES valstybėmis narėmis, jau galima ne tik hipotetiškai diskutuoti, bet ir aptarti įvykusius pokyčius bei pasiektą „Brexito“ susitarimą, oficialiai vadinamą ES ir Jungtinės Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimu. Aktualu aptarti, kaip sprendimas išstoti iš ES keičia santykių, susijusių su Jungtine Karalyste, teisinį vertinimą, teisėsaugos ir teisminį bendradarbiavimą bylose.
Išstojimas vyko laipsniškai, kadangi Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos susitarime dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos (toliau – Susitarimas dėl išstojimo) numatytas pereinamasis laikotarpis, prasidėjęs 2020 m. sausio 31 d. ir pasibaigęs 2020 m. gruodžio 31 d. Iki šiol Lietuvos teismai dažniausiai susiduria su situacijomis, kurioms, vadovaujantis Susitarimu dėl išstojimo, taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos.
Toliau aptarsime vis dar aktualų pereinamojo laikotarpio reglamentavimą ir tam tikrus pokyčius, jau reikšmingus situacijose, kuriose negalima taikyti teisinio reglamentavimo, skirto pereinamajam laikotarpiui.
Aiškus teisinis reglamentavimas dėl civilinių aspektų pereinamuoju laikotarpiu
Tarptautinėse civilinėse bylose teismai paprastai susiduria su jurisdikcijos, taikytinos teisės nustatymo, užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, taip pat teisminio bendradarbiavimo, pavyzdžiui, teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo, įrodymų rinkimo užsienyje, klausimais. Šie klausimai iš esmės yra reglamentuoti ES lygmeniu. Be to, dėl daugumos klausimų priimti ES reglamentai, kurie yra tiesioginio taikymo aktai ir jų nuostatų nereikia perkelti į nacionalinę teisę. Atkreiptinas dėmesys, kad Jungtinė Karalystė dėl dalyvavimo ES teisminio bendradarbiavimo srityje turėjo išreikšti savo valią, nes buvo sutarta, kad kol valia neišreikšta – tol ji nedalyvauja. Kadangi Jungtinė Karalystė buvo prisijungusi prie didžiosios dalies ES reglamentų, skirtų civiliniams ir komerciniams santykiams, jai išstojus iš ES kyla nemažai klausimų dėl tolesnio reglamentavimo, nes iki tol buvo taikomos ES teisės nuostatos.
Susitarimo dėl išstojimo nuostatose aptartas esminių ES teisės aktų, skirtų civiliniams aspektams, taikymas pereinamuoju laikotarpiu. Susitarime dėl išstojimo įtvirtinta, kad Reglamentas Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Reglamentas „Roma I“) ir toliau taikomas sutartims, sudarytoms iki 2020 m. gruodžio 31 d. (pereinamojo laikotarpio pabaigos), o Reglamentas Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Reglamentas „Roma II“) ir toliau taikomas žalą sukėlusiems įvykiams, jei tokie įvykiai įvyko iki 2020 m. gruodžio 31 d.
Jurisdikcijos ir teismo sprendimo vykdytinumo klausimams skirtas Reglamentas Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis Ia“) yra taikomas teismo procesams, pradėtiems iki 2020 m. gruodžio 31 d., o pripažinimo ir vykdymo atveju – tiems sprendimams, kurie priimti iki 2020 m. gruodžio 31 d. Galiausiai Susitarime dėl išstojimo įtvirtinta, kad iki 2020 m. gruodžio 31 d. taikomos ir esminės ES valstybių narių bendradarbiavimo procedūros – teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimas valstybėse narėse, taip pat įrodymų, reikalingų nagrinėjant civilines arba komercines bylas, rinkimas kitoje valstybėje narėje.
Apibendrintai galima teigti, kad tais atvejais, kai situacija patenka į pereinamąjį laikotarpį, didesnių diskusijų nekyla, kadangi Susitarime dėl išstojimo aiškiai ir išsamiai aptarta, koks teisinis reglamentavimas taikomas pereinamuoju laikotarpiu, t. y. taikomi ES teisės aktai.
Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui – neapibrėžtumas
Teisiniame diskurse sutariama, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, nesant galimybės taikyti pereinamojo laikotarpio teisinio reglamentavimo, praktikoje kils nemažai problemų, kadangi nebuvo susitarta dėl tam tikro reglamentavimo, taikomo tarp ES valstybių narių ir Jungtinės Karalystės, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui. Manytina, kad tais atvejais, kai situacija nepatenka į pereinamąjį laikotarpį, sprendžiant dėl teisinio reglamentavimo, pirmiausia reikia įvertinti, ar konkrečiu atveju atitinkami santykiai reglamentuojami kokioje nors tarptautinėje sutartyje, kurios šalys yra tiek Lietuvos Respublika, tiek Jungtinė Karalystė. Jei tam tikras klausimas reglamentuojamas tarptautiniu lygmeniu, taikomas šis teisinis reglamentavimas. Tais atvejais, kai nėra jokios tarptautinės sutarties, taikomos nacionalinės teisės nuostatos, skirtos tarptautiniam civiliniam procesui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, toliau – CPK). Taigi, viskas priklauso nuo konkrečios situacijos ir sprendžiamų klausimų pobūdžio.
Būtina paminėti keletą su Jungtine Karalyste susijusių aspektų, galinčių turėti įtakos sprendimų priėmimui tuo atveju, kai negalima taikyti pereinamojo laikotarpio reglamentavimo. Visų pirma Jungtinė Karalystė Reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“, skirtų taikytinos teisės klausimams, nuostatas iš esmės yra persikėlusi į savo vidaus teisinę bazę. Reglamentai „Roma I“ ir „Roma II“ nėra paremti abipusiškumo principu, todėl Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES nepadarė tokios didelės įtakos šių reglamentų taikymui (Kulinska, M. Cross-border Commercial Disputes: Jurisdiction, Recognition and Enforcement of Judgments after Brexit, p. 300, 2020). Tačiau ne visų ES teisės aktų nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę gali išspręsti problemą. Pavyzdžiui, Reglamentas „Briuselis Ia“, skirtas jurisdikcijos, teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimams, yra paremtas abipusiškumo principu, todėl šio reglamento vienašališkas perkėlimas į nacionalinę teisę nepadėtų išspręsti juo reglamentuojamų klausimų, nes tinkamam jo taikymui būtinas ne vienašalis, o abipusis taisyklių taikymas.
Išskirtinę svarbą santykiuose su Jungtine Karalyste kaip trečiąja valstybe, manytina, turės Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos konvencijos (toliau – Hagos konvencijos). Ypač aktualu tai, kad prie tam tikrų Hagos konvencijų Jungtinė Karalystė prisijungė ne kaip ES valstybė narė, o kaip nepriklausoma valstybė. Vadinasi, Hagos konvencijos, prie kurių prisijungta ne ES narystės pagrindu, ir toliau išliks aktualios bei taikytinos palaikant santykius su Jungtine Karalyste.
Nemažai klausimų kelia jurisdikcijos nustatymo taisyklės, kadangi šiuo klausimu nėra vieno bendro tarptautinio susitarimo. Tam tikras jurisdikcijos nustatymo taisykles galima įžvelgti kai kuriose Hagos konvencijose, pavyzdžiui, 1996 m. Hagos konvencijoje dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje bei 2005 m. Hagos konvencijoje dėl susitarimų dėl teismingumo. Tačiau šių konvencijų taikymo sritis yra ribota bei apima ne visus galimus teismingumo nustatymo atvejus. Ginčui nepatenkant į šių konvencijų taikymo sritį, reikia vadovautis nacionalinės teisės nuostatomis, skirtomis teismingumo klausimams. Kaip jau minėta, nesant tarptautinio reglamentavimo, taikomas nacionalinis reglamentavimas, t. y. CPK nuostatos, skirtos tarptautiniam civiliniam procesui. Įvertinus Lietuvos Respublikos ir Jungtinės Karalystės teisinių sistemų skirtumus, akivaizdu, kad praktikoje gali kilti diskusijų, ypač tais atvejais, kai šių valstybių nacionalinėje teisėje bus įtvirtintos skirtingos ir viena kitai prieštaraujančios, prasilenkiančios nuostatos.
Kalbant apie teismų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, manytina, kad ateityje konkrečios ES valstybės narės ir Jungtinės Karalystės santykiuose gali būti aktuali ir 2019 m. Hagos konvencija dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Tačiau kol kas ji nėra įsigaliojusi, ją pasirašė tik trys valstybės ir nei Lietuvos Respublika, nei Jungtinė Karalystė nėra jos dalyvės. Visgi, įvertinus tai, kad teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimas yra labai svarbus, siekiant užtikrinti, jog užsienio teismų sprendimai būtų ne tik priimami, bet ir realiai įvykdomi, tikėtina, kad Jungtinė Karalystė sieks prisijungti prie šios konvencijos.
Atkreiptinas dėmesys, kad teisiniame diskurse buvo tikimasi, jog Jungtinei Karalystei pavyks prisijungti prie Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, kuri praplečia Reglamento „Briuselis Ia“ taikymą tam tikroms Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėms narėms (pavyzdžiui, Norvegijai). Tačiau 2021 m. birželio 22 d. ES išreiškė valią atsisakyti duoti sutikimą dėl Jungtinės Karalystės prisijungimo prie Lugano konvencijos, motyvuodama nuoseklia Europos Sąjungos politika, kuria siekiama skatinti bendradarbiavimą pagal daugiašales Hagos konvencijas. Ši aplinkybė patvirtina, kad Jungtinė Karalystė turėtų siekti ne tik prisijungti prie šiuo metu priimtų tarptautiniam bendradarbiavimui aktualių Hagos konvencijų, bet ir aktyviai bei veiksmingai prisidėti prie Hagos konvencijų rengimo procedūrų.
Europos arešto orderį keičia Arešto orderis
Tarptautinio bendradarbiavimo baudžiamosios justicijos srities teisės aktų suderinimo mastas ES lygmeniu yra nemažas. Europos arešto orderis, pakeitęs įprastas ekstradicijos procedūras tarp valstybių narių ir skirtas asmenų perdavimo kitai ES valstybei baudžiamajam persekiojimui ar laisvės atėmimo bausmei vykdyti klausimams, Europos tyrimo orderis, skirtas įrodymų rinkimo procedūroms, ir kitos ES lygmeniu įtvirtintos teisinės priemonės prisideda prie efektyvesnio, operatyvesnio ir lankstesnio valstybių bendradarbiavimo.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika nepadarė pareiškimo dėl piliečių neišdavimo principo taikymo pereinamuoju laikotarpiu, vadinasi, šiuo pagrindu negalima atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, kuris išduotas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos.
Dar iki Susitarimo dėl išstojimo kilo klausimų dėl to, ar Jungtinės Karalystės išduotų Europos arešto orderių vykdymas nepažeis esminių žmogaus teisių, nes išstojus negalios ES teisė. Toks klausimas pasiekė ir ESTT, kuris pažymėjo, kad Jungtinė Karalystė yra prisijungusi prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir tokia jos narystė nėra kaip nors susijusi su jos naryste Europos Sąjungoje, todėl sprendimas išstoti iš ES nedaro poveikio Jungtinės Karalystės pareigai laikytis iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kylančių reikalavimų. Be to, ESTT yra pažymėjęs ir tai, kad Jungtinė Karalystė yra ratifikavusi 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvenciją dėl ekstradicijos ir jos nuostatas perkėlusi į savo teisę.
Šiuo metu tai, kad Jungtinė Karalystė yra Europos konvencijos dėl ekstradicijos narė, nebėra aktualu, nes Jungtinė Karalystė ir ES susitarė dėl to, kaip vyks asmenų perdavimas baudžiamajam persekiojimui ar laisvės atėmimo bausmės vykdymui, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui. Tokiems klausimams taikomos Susitarimo dėl išstojimo nuostatos, kuriomis numatomas naujas Arešto orderio mechanizmas. Susitarime dėl išstojimo pabrėžiama, kad ekstradicijos sistema tarp valstybių narių ir Jungtinės Karalystės turi būti grindžiama perdavimo pagal Arešto orderį mechanizmu. Taigi, Europos arešto orderį keičia Arešto orderis.
Pagal Susitarimą dėl išstojimo Arešto orderis yra teisminės institucijos sprendimas, kurį išduoda valstybė, kad kita valstybė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar vykdyti laisvės atėmimo bausmę. Arešto orderis iš esmės panašus į Europos arešto orderį, tačiau valstybės gali atsisakyti perduoti asmenis dėl politinių nusikaltimų (12 ES valstybių narių patvirtino siekį naudotis šia išimtimi), atsisakyti perduoti savo piliečius (10 ES valstybių narių pranešė apie ketinimą neperduoti savo piliečių) arba juos perduoti tik su tam tikromis sąlygomis (2 ES valstybės narės nurodė, kad savo piliečius perduos tik jiems sutikus būti perduotiems), taip pat taikomas reikalavimas užtikrinti dvigubo baudžiamumo principą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika padarė pareiškimą, jog ji, remdamasi abipusiškumo principu, netaikys dvigubo baudžiamumo sąlygos dėl tam tikrų nusikalstamų veikų, jei už tas veikas kitoje valstybėje ( Jungtinėje Karalystėje) skiriama bent 3 metų laisvės atėmimo bausmė (šių veikų sąrašas iš esmės analogiškas įtvirtintajam teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas Europos arešto orderis).
Be Lietuvos Respublikos, dar 14 ES valstybių narių išreiškė norą atsisakyti tikrinti dvigubą baudžiamumą dėl tam tikrų veikų. Taip pat Lietuvos Respublika dėl savo piliečių nutarė taikyti piliečių perdavimą abipusiškumo principu. Taigi, jei Arešto orderis išduotas baudžiamojo persekiojimo tikslais, Lietuvos Respublikos pilietis perduodamas su sąlyga, kad Jungtinei Karalystei priėmus apkaltinamąjį nuosprendį jis bus grąžintas į Lietuvos Respubliką atlikti jam paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės, jei to prašytų perduotas asmuo arba pareikalautų Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
Lietuvos Respublika nėra padariusi išimties dėl piliečių neišdavimo principo taikymo Arešto orderio atveju, tačiau, kaip minėta, kai kurios ES valstybės narės yra padariusios pareiškimą dėl savo piliečių neperdavimo, todėl gali pasitaikyti atvejų, kai Lietuvos Respublikos bus prašoma išduoti asmenį, kuris yra ne Lietuvos Respublikos, o ES valstybės narės, kuri tokią išimtį numatė, pilietis. Tokiems atvejams, manytina, aktuali ESTT praktika, pagal kurią svarbu užtikrinti laisvo judėjimo ES viduje principą, todėl visų pirma reikia informuoti pilietybės valstybę apie gautą prašymą ir suteikti šiai valstybei galimybę vykdyti savo piliečio baudžiamąjį persekiojimą, jei pagal nacionalinę teisę tokia valstybė narė turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų. Tačiau ESTT praktikoje atkreiptas dėmesys ir į tai, kad jei pilietybės valstybė nesiruošia pati imtis jokių tokio asmens baudžiamojo persekiojimo veiksmų, tokiu atveju galima asmenį išduoti trečiajai valstybei.
Taigi, nors po pereinamojo laikotarpio pabaigos netaikomos Europos arešto orderio procedūros, tačiau susitarta dėl Arešto orderio taikymo, kuris turėtų ir toliau užtikrinti efektyvų bendradarbiavimą su Jungtine Karalyste dėl asmenų perdavimo. Manytina, kad sėkmingą susitarimą dėl naujos teisinės priemonės – Arešto orderio procedūros – lėmė abipusis tiek Jungtinės Karalystės, tiek Europos Sąjungos siekis negrįžti prie sudėtingesnės ekstradicijos procedūros.