Vis dėlto, nepasaint įvairių bandymų, mediacija mūsų šalyje nepopuliarėja taip sparčiai kaip tikėtasi, ypač tarp verslo subjektų. Šiuo straipsniu bus bandoma atsakyti į keletą esminių klausimų, kurie dažniausiai neduoda ramybės verslininkams, ir kurie gali padėti apsispręsti – rinktis mediaciją ar ne.
Kas yra mediacija ir kaip dėl jos susitarti?
Mediacija yra alternatyvus ginčų sprendimo būdas, kai kilus ginčui tarp dviejų ar daugiau asmenų, jis sprendžiamas ne teismo tvarka, o padedant nešališkam trečiajam asmeniui (ar keliems asmenims). Mediacija yra neformalus ginčo sprendimo būdas – šalys yra laisvos pačios nusistatyti ginčo sprendimo tvarką, terminus ir pan. Savo esme mediacija yra derybos. Ginčo šalys (kartu su teisininkais, bet tai nėra privaloma) susitinka ir bando pasiekti abiems pusėms priimtiną sprendimą abipusių nuolaidų pagalba.
Tam, kad ginčas galėtų būti sprendžiamas mediacijos procese, pagal Lietuvos teisę būtinas rašytinis šalių susitarimas. Toks susitarimas gali būti sudarytas tiek kilus ginčui, tiek iš anksto, kai ginčo dar nėra. Jeigu šalys raštu susitarė dėl ginčų sprendimo taikinamojo tarpininkavimo tvarka, jos privalo šią sutarties sąlygą vykdyti ir negali tiesiogiai iš karto kreiptis į teismą ar arbitražą (žinoma, šalys yra laisvos formuluoti sutarties išlygą ir kitaip, padarydamos mediaciją neprivaloma ginčo sprendimo dalimi, tačiau tuomet mediacija praras savo esmę).
Kodėl verta rinktis mediaciją?
Mediaciją verta rinktis dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, mediacija suteikia galimybę šalims dalyvauti tokiame procese, kuris leidžia joms kontroliuoti proceso eigą ir jo rezultatą. Skirtingai negu valstybės teisme, kuomet sprendimą priima teisėjas, ir net arbitraže, kuriame sprendžia arbitrai, mediacijos procese sprendimą priima tik pačios šalys.
Be to, vienas esmingiausių mediacijos bruožų yra konfidencialumas. Visa, ką šalys išsako viena kitai ir mediatoriams, negali patekti į viešumą, nebent susitariama kitaip.
Kadangi mediacija nėra formalus konflikto sprendimo būdas, ji nereikalauja iš šalių apsikeisti privalomais procesiniais dokumentais, šalims gali tarpininkauti tik vienas mediatorius, mediacija kainuoja daug mažiau nei arbitražo ar teisminis procesai. Mediacijai esant visiškai neformaliai, šalys gali bandyti ginčą spręsti ir be advokatų pagalbos, nors, žinoma, tokiu atveju kyla rizika, jog šalys nesugebės atsiriboti nuo asmeniškumų.
Be to, kaip jau minėta, mediacijos esmė – ginčo išsprendimas abiems šalims darant tam tikras nuolaidas ir pasiekiant bendrą sutarimą. Todėl šalims pasirinkus ginčą spręsti taikinamojo tarpininkavimo būdu, tai turėtų savaime suponuoti šalių siekį išspręsti ginčą taikiai, suvokiant, jog tam tikrais aspektais gali tekti nusileisti. Todėl mediacija neturėtų būti suvokiama kaip „priešų“ susitikimas skirtingose barikadų pusėse. Priešingai, mediacija pasižymi abipusiškumu, todėl šalys turėtų siekti dirbti ne viena prieš kitą, o kartu bendro rezultato vardan.
Kas yra mediatorius ir kokios jo užduotys?
Taikinamojo tarpininkavimo įstatyme mediatorius yra apibrėžiamas kaip trečiasis nešališkas fizinis asmuo, kuris dalyvauja sprendžiant kitų asmenų civilinį ginčą, siekdamas padėti jį išspręsti taikiai. Ši mediatoriaus apibrėžtis leidžia išskirti esminius mediatoriaus bruožus ir jo užduotis.
Pirmiausia, mediatoriumi turi būti su šalimis visiškai nesusijęs nešališkas asmuo. Mediatorius privalo būti ir elgtis neutraliai. Jo tikslas nėra atstovauti vienai iš šalių, tačiau išklausyti abi šalis ir padėti joms pasiekti sprendimą. Mediatorius privalo su abiem šalimis elgtis vienodai, o jei vienai iš šalių daromos kažkokios nuolaidos ar elgiamasi kaip nors kitaip, mediatorius turi gauti kitos šalies sutikimą ir jai paaiškinti, kodėl elgiamasi būtent taip.
Antra, skirtingai nei teisėjas ar arbitras, mediatorius nepriima sprendimo. Mediacijos procese tik pačios šalys gali priimti sprendimą. Kaip jau minėta, mediatoriaus tikslas yra išklausyti šalis ir kaip neutraliam ir nesuinteresuotam ginčo baigtimi asmeniui, patarti šalims bei padėti joms rasti bendrą sutarimą. Jei šalims susitarti nepavyksta, mediatorius negali priimti sprendimo už šalis. Todėl paprastai įtvirtinant mediacijos išlygą sutartyje, šalims patartina nurodyti ir protingus terminus, per kuriuos neišsprendus ginčo taikinamojo tarpininkavimo būdu, jos galėtų kreiptis į arbitražą ar teismą (priklausomai nuo šalių susitarimo).
Taigi, mediatoriaus tikslas – padėti šalims priimti sprendimą, o ne padaryti tai už šalis. Tik šalys gali kontroliuoti mediacijos procesą, o mediatorius turi joms padėti.
Mediatoriumi gali būti ne tik teisinį išsilavinimą turintis asmuo, tačiau ir bet kuris kitas asmuo. Pvz. Lietuvoje taikinamojo tarpininkavimo paslaugas teikiančio Vilniaus komercinio arbitražo teismo tarpininkavimo ir taikinimo procedūros reglamente nurodyta, jog tarpininkai gali būti teisininkai ir kiti bet kurios ūkinės ar komercinės veiklos specialistai, kuriems šalys patiki spręsti tarp jų kilusį ginčą. Jie gali būti pasirinkti iš specialistų, įrašytų į Vilniaus komercinio arbitražo teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašą, arba kiti šalių susitarimu paskirti asmenys.
Paminėtina, jog šalys jau sudarydamos sutartį gali joje numatyti, ką norės matyti savo mediatoriumi. Tačiau jos taip pat gali pavesti mediatorių paskirti ir kitam asmeniui, pvz. Vilniaus komercinio arbitražo teismui.
Kaip paprastai vyksta mediacijos procesas?
Nors yra įvairių būdų organizuoti taikinamojo tarpininkavimo procedūrą, galima paminėti vieną, kuris puikiai iliuostruoja mediacijos esmę.
Toks būdas yra ginčo sprendimas vadinamojo pasitarimo (angl. caucus) pagalba. Pasirinkus tokį ginčo sprendimo būdą, šalys, pirmiausia, susitinka vienoje vietoje kartu su mediatoriumi. Procesą paprastai pradeda mediatorius, kuris savo kalboje šalims dar kartą paaiškina, kas yra mediacija ir kokių tikslų turėtų siekti šalys. Jis taip pat privalo išaiškinti savo vaidmenį bei esminius mediacijos principus, tokius kaip konfidencialumas ir mediatoriaus nepriklausomumas.
Išklausius mediatoriaus kalbos, kiekviena šalis turėtų pateikti savo poziciją, kurioje išdėstoma ginčo esmė ir kaip šalis ją supranta, ko tikisi iš proceso ir kitos šalies. Šių kalbų tikslas – jei įmanoma, iš karto rasti bendrus sutarimo taškus ir ties jais toliau nebesustoti, taip pat išsiaiškinti ir egzistuojančius pagrindinius skirtumus.
Šalims išsakius savo argumentus, mediatorius turėtų susitikti su kiekviena šalimi atskirai. Tokio susitikimo tikslas – išvengti bet kokių priešpriešų ir ramiai su kiekviena šalimi aptarti, jos nuomone, esminius savo pozicijos pliusus ir minusus. Tokio susitikimo metu, mediatorius turėtų elgtis aktyviau ir padėti šaliai apsispręsti, ko ji gali atsisakyti, kokie yra jos pozicijos minusai ir pan.
Mediatoriui pasikalbėjus su kiekviena iš šalių atskirai, mediatorius turėtų pakviesti abi šalis bendram pokalbiui konferencijoje. Tikėtina, jog šalys elgsis daug supratingiau. Be to, laikantis konfidencialumo, mediatorius gali nurodyti šalims, kokiais klausimais jų pozicijos pradeda sutapti. Jei šalims nepavyksta susitarti konferencijos metu, galima dar kartą susitikti su kiekviena iš šalių atskirai ar, jei šalys sutinka, leisti joms toliau derėtis prie bendro stalo. Tikėtina, jog galiausiai šalys pasieks susitarimą.
Žinoma, tai yra tik vienas iš būdų organizuoti mediacijos procesą ir šalys gali laisvai susitarti dėl kitokios procedūros. Tačiau visais atvejais, organizuojant taikinamojo tarpininkavimo procesą nereiktų pamiršti jo esminių principų, nes tik jų laikantis galima pasiekti sutarimą.
Taigi, apibendrinant išdėstytą, galima teigti, jog mediacija yra itin palankus ir pigus ginčų sprendimo būdas. Nors Lietuvoje tai vis dar yra terra incognita, tačiau, tikėtina, laikui bėgant mediacija populiarės. Tokiu atveju ne tik būtų taupomi ginčo šalių laikas ir kaštai, tačiau ir valstybės teismų išlaidos.
Tadas Varapnickas yra advokatų kontoros Tark, Grunte, Sutkienė ir partneriai TARK GRUNTE SUTKIENE jaunesnysis teisininkas. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto komandos, 2013 m. laimėjusios tarptautinį mediacijos turnyrą Kijeve, narys; trečias geriausias turnyro mediatorius.