Apie geras ir blogas akimirkas, dirbant teisėjo darbą ir gyvenimą baigus teisėjo karjerą, TEISMAI.LT kalbėjosi su buvusiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku, Vilniaus rajono apylinkės teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėju Vladu Nikitinu ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėju Vytautu Antanėliu.
– Kas paskatino rinktis teisėjo karjerą?
V. Nikitinas: – Dar mokydamasis mokykloje buvau vienišius: klasiokai gainiodavo kamuolį, siausdavo lauke, o man didžiausias malonumas būdavo atsiskyrus nuo visų, skaityti knygas. Skaičiau viską, kas papuldavo po ranka, po to kildavo begalė neatsakytų klausimų. Nebuvo ko paklausti ar kam išpasakoti savo įspūdžių – anksti likęs našlaitis, augau vaikų namuose. Knygose dažniausiai nugalėdavo tiesa, o gyvenime, deja, ne visada taip būdavo. Taigi svajonėse susikūriau savo pasaulį, kuriame viskas buvo labai teisinga ir kilnu.
Tik vienuoliktoje klasėje suvokiau, kad noriu būti studentas, įgyti aukštąjį išsilavinimą ir kažką pakeisti netobulame pasaulyje, įrodyti, kad ir aš esu žmogus. Po armijos nusprendžiau stoti į teisės fakultetą, kadangi grįžti neturėjau kur, o universitetas suteikė bendrabutį ir davė stipendiją. Mokytis buvo be galo įdomu. Suvokiau, kad pataikiau kaip tik į tą sritį, kurioje galėsiu save įprasminti.
Baigęs studijas, buvau paskirtas dirbti teisėju Trakų rajone. Taip prasidėjo mano, kaip teisėjo, karjera. Būdamas 35 metų buvau pakviestas teisėjauti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.
V. Antanėlis: – Teisėju tapau visai atsitiktinai. Prieš tai dirbau Miškų ūkio ministerijoje juristkonsultu. Ši ministerija turėjo būti likviduota ir prijungta prie kitos ministerijos, todėl teko ieškotis darbo. Išlaikiau egzaminus, ir 1993 metais buvau paskirtas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėju. Ten dirbau iki kadencijos pabaigos.
– Kurie teisėjavimo metai Jums buvo įsimintiniausi?
V. Nikitinas: – Kaip ir kaip būtų keista, labiausia man įsiminė laikotarpis, kai savo karjeros viršūnės (Lietuvos Aukščiausio Teismo teisėjas, teisingumo ministro pirmasis pavaduotojas, generalinis prokuroras) dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių vėl turėjau pradėti nuo paties žemiausio laiptelio – rajono apylinkės teisėjo pareigų. Kolegos juokaudavo – kaip Feniksas kilau iš pelenų, nes savo kailiu patyriau neteisybę ir bandžiau ją nugalėti žvėriškai daug dirbdamas: per mėnesį išnagrinėdavau daugiausia bylų, palyginti su kitais teisėjais.
Teko nagrinėti vieno šventiko (kunigo) bylą. Kadangi jis turėjo senyvo amžiau motiną, teismas jam neskyrė realios laisvės atėmimo bausmės. Nežinau, ar dėl to, bet dėl tokio bylos sprendimo turėjau daug nemalonumų ,,per valdiškus namus”. Buvau jau baisiai plakamas kolegų.
– Ko labiausiai ilgitės baigęs teisėjo karjerą?
V. Nikitinas: – Labiausiai pasiilgstu bendravimo su kolegomis.
V. Antanėlis:– Ramybės. Visi kolegos stebėdavosi, kad mano ramybė olimpinė. Taip pat kolegų.
Ir dar, galiu pasakyti, kad su sekretore man labai pasisekė. Su ja dirbau nuo kadencijos pradžios iki pabaigos. Kiti teisėjai man jos labai pavydėjo. Tai nuostabus žmogus. Geriausi jos bruožai – sąžiningumas ir darbštumas. Žodžiu, mes buvome vienas kitam ištikimi. Bent aš taip galvoju. Tiesa, nežinau, kaip jai sekasi su kitu teisėju.
– Jei tektų iš naujo rinktis profesiją, pasirinkimas būtų toks pats?
V. Nikitinas:– Ir šimtąjį kartą rinkčiausi tik teisėjo profesiją. Nors ji ir nelengva, tačiau kiekviena gerai išnagrinėta byla suteikdavo didelį pasitenkinimą, ypač, kai bylos būdavo painios ir sudėtingos.
V. Antanėlis: Niekada negalvojau ir netikėjau, kad kada nors dirbsiu teisėju ar advokatu. Galiu prisipažinti, kad teisėju tapau atsitiktinai.
Aš labai meninės prigimties žmogus. Esu nepripažintas ir neįsikūnijęs menininkas. Žaviuosi menininkų fantazija, jų kūryba. Kad ir kaip ten būtų – teisėjai yra grafomanai.
Mėgstu teatrą, muziką, tapybą. Su šeima vaikštau į koncertus. Kartais nueinu ir vienas. Tačiau tai nereiškia, kad ta kryptimi esu ką nors nuveikęs.
– Įsimintiniausia Jūsų nagrinėta byla?
V. Nikitinas: – Visos bylos buvo įsimintinos, nes visose jose buvo sprendžiamas žmogaus likimas, tačiau sunkiausios būdavo tos, kuriose tekdavo skirti pačią griežčiausią bausmę.
V. Antanėlis: – Vienoje baudžiamojoje byloje paskelbiau išteisinamąjį nuosprendį devynių asmenų atžvilgiu. Kolegos kalbėjo, kad padariau nesąmonę. Aukštesnės instancijos paliko galioti šį nuosprendį. Kas įdomiausią, kad nei vienas iš išteisintųjų nepasakė nei ačiū. Ką jau darysi, toks teisėjo darbas.
Geriausias nuosprendis yra tada, kai pasiekiamas kompromisas, kai nuosprendžiu būna patenkintas nukentėjusysis, prokuroras, nuteistasis ir jo advokatas. Tačiau taip būna labai retai.
– Dirbote baudžiamosios teisės srityje. Galėtumėte įvardyti patį sunkiausią nuosprendį, kurį teko paskelbti?
V. Nikitinas: – Nors suvokdavau, kad bausmė teisinga, ilgai kankindavausi prie nuosprendžio, būtent dėl etinių dalykų – juk žmogui gyvybę atimti gali tik tas, kuris jį sukūrė...
V. Antanėlis: – Jausdavau didelį moralinį pasitenkinimą, jeigu žmogui galėdavau padėti skirdamas kiek galimą švelnesnę bausmę arba baudą. Tiesa, jeigu jis to nusipelnydavo. Tačiau ne visuomet pavykdavo taip pasielgti, nes įstatymas yra įstatymas...
– Kokia dabar Jūsų dienotvarkė?
V. Nikitinas: – Žinau, kad tik fizinis ir protinis aktyvumas prailgina ir palengvina senatvę, todėl rytais darau mankštą, važiuoju dviračiu apie dešimt kilometrų ir tik tada pradedu dieną. O veiklos turiu tikrai pakankamai: daug skaitau, dirbu sode, kartu su anūkėm jodinėjam žirgais, dažnai bendrauju su kolegomis ir draugais, mėgstu keliones po Lietuvą ir kartais pasilepinu šiltuose kraštuose.
V. Antanėlis: – Šiuo metu labai daug dirbu. Tvarkau savo dienoraštį, kurį rašau nuo mažų dienų. Tiesa, didelę dalį užrašų esu praradęs. Tai dabar reikia informaciją atkurti, daug ką prisiminti. Bet nieko, darbas po truputį vyksta. Rašau prisiminimus apie kolegas, klasės draugus.
Savo vyresniam broliui (šeimoje augome aštuoniese ir visi broliai) padėjau parašyti prisiminimų knygelę apie jį ir apie didelę mūsų giminę. Brolis tikrai tapo laimingesnis, nes tai buvo maža jo svajonė.
Aktyviai dalyvauju Lietuvos „BOČIŲ“ susivienijimo veikloje. Neseniai buvau deleguotas į tarptautinę Baltijos šalių pagyvenusių žmonių trijų dienų forumą „Kartų solidarumas“, Taline. Buvome priimti Estijos parlamente. Konferencijoje kalbėjo Estijos prezidentas. Šių metų spalį analogiška konferencija vyko ir Lietuvoje.
– Ar Jūsų šeimoje yra teisininkų? Darėte įtaką savo šeimos narių pasirinkimui?
V. Nikitinas: – Jaunesnysis sūnus Vilius pasirinko teisininko profesiją. Ir marti teisininkė. Pasirinkimui įtakos nedariau.Tai buvo paties sprendimas.
V. Antanėlis: – Vienas iš vyresnis brolių, Marcelinas buvo baigęs Teisės fakultetą, tačiau dėl kai kurių aplinkybių teisininku nedirbo. Viena iš dukrų yra teisininkė, ji dirba pagal specialybę. Tolimas giminaitis Bronius Antanėlis tarpukario laiku dirbo prokuroru Kaune ir Telšiuose. Jis tyrė Rainių žudynių bylą. Jo palaikai buvo surasti vienoje iš Tuskulėnų dvaro duobių. Šiuo metu jo palaikai ilsi ten įrengtame kolumbariume. Ką padarysi toks jau tragiškas jo likimas...
– Kas Jums teikia laimės pojūtį?
V. Nikitinas: – Anksčiau – darbinė veikla, karjeros pasiekimai, vaikų sėkmės. Dabar anūkių meilė ir suvokimas, kad vis dėlto gyvenimas, nors ir nelengvas, tačiau yra tikrai puikus dalykas.
V. Antanėlis: – Kai pavyksta ką nors gero, kad ir visai nepažįstamam žmogui, padaryti. Tiesa, tas pasitaiko ne taip dažnai.
– Ko palinkėtumėte kolegoms teisėjams?
V. Nikitinas: – Matyti ne tik formalią įstatymo raidę, bet ir už jo esantį žmogų. Visada pabrėžiu, kad Teisėju gali būti tik tas, kuris myli žmogų.
V. Antanėlis: – Savo buvusiems kolegoms norėčiau palinkėti būti gerais žmonėmis, o ne gerais teisėjais.