Per 38 teisėjavimo metus jis sukaupė įspūdingą patirčių bagažą ir patyrė daugybę iššūkių. Teisėją kalbiname ne tik apie profesinį kelią, bet ir apie šių dienų aktualijas.
– Savo karjerą pradėjote Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Kaip tada atrodė teismai? Kokį progresą padarė teismai per šiuos tris nepriklausomybės dešimtmečius?
– Teisėju pradėjau dirbti 1982 m. birželio 21 d. (VU Teisės fakulteto diplomas įteiktas birželio mėnesio pabaigoje) Kauno miesto Lenino rajono liaudies teisme, taigi dar sovietinėje Lietuvoje. Tuomet kandidatai į teisėjus turėjo būti sulaukę 25 metų, turėti aukštąjį teisininko išsilavinimą ir buvo „renkami“ darbo kolektyvuose 5 metų kadencijai. 1982 m. buvo teisėjų rinkimų metai ir VU Teisės fakulteto diplomantams, turintiems minėtą amžiaus cenzą, buvo siūloma tapti kandidatais į teisėjus, nes norėta atjauninti teisėjų korpusą. Sovietinėje Lietuvoje rajonų ir miestų teismai nagrinėjo civilines ir baudžiamąsias (kriminalines) bylas, o baudžiamąsias (tyčinių nužudymų, politines – disidentų) bylas pirmąja instancija nagrinėjo tuometinis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, visą mūsų šalies teisėjų korpusą sudarė apie 170 teisėjų. Tuo metu visos bylos (tiek civilinės, tiek baudžiamosios) buvo nagrinėjamos su dviem tarėjais. Prasidėjus rinkos ekonomikai, dirbantiems tarėjams darėsi vis sudėtingiau atlikti savo visuomenines pareigas. Gelbėdavo tarėjai pensininkai, ypač gyvenantys miesto centre, nes, neatvykus kviestam tarėjui, sekretorė juos iškviesdavo ir bylų nagrinėjimo nereikėdavo atidėti. Netrukus teismuose nagrinėjant bylas buvo atsisakyta tarėjų ir apylinkės teisme bylas nagrinėjo vienas teisėjas.
Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, teisėjai sprendimus ir nuosprendžius dažniausiai rašydavo ranka (kai kas rašomąja mašinėle), o proceso dalyviams buvo įteikiamos rašomąja mašinėle spausdintos dokumentų kopijos. Teisme buvo mašininkių biuras, būtent mašininkės ir spausdino teismo dokumentus. Teisėjai neturėjo jokių pagalbininkų (padėjėjų), išskyrus teismo posėdžių sekretorę (ji išsiųsdavo proceso dalyviams šaukimus į teismo posėdį bei rašydavo posėdžio protokolą), patys rinkdavo norminę medžiagą, būtiną bylai nagrinėti, rengdavo procesinių dokumentų projektus, atlikdavo daug kitokio techninio ir šabloninio darbo.
Didžioji dauguma teisėjų nagrinėjo baudžiamąsias ir civilines bylas. Reikia pripažinti, kad tuomet civilinės bylos buvo ne tokios sudėtingos. Bylų (ypač civilinių) skaičius miestų teismuose ėmė nepaliaujamai augti: tai lėmė besiformuojantys nauji teisiniai santykiai – nuosavybės atkūrimas, juridinių faktų nustatymas, rinkos ekonomika, netrukus prasidėjo ir finansinių piramidžių griūtis (įvairūs verteivos, žadėdami dideles palūkanas, skolinosi iš žmonių pinigus). Dėl to teisėjams teko posėdžiauti ir nagrinėti bylas beveik visą darbo dieną. Buvo imtasi ir organizacinių priemonių siekiant suvienodinti teisėjų darbo krūvius.
1990 m. rudenį Kauno miesto trijų rajonų teismai sujungti į vieną – Kauno miesto teismą, šitaip suvienodinti Kauno miesto rajonų teismuose dirbusių teisėjų krūviai. Kauno miesto apylinkės teismas tapo didžiausias šalyje. Bylos raštinėse buvo skaičiuojamos jau tūkstančiais, o informacija apie jas tvarkoma rankiniu būdu – pildant bylos kortelę.
Nuo 1995 m. sausio 1 d. pradėjo veikti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apygardų teismai bei Lietuvos apeliacinis teismas. Aukščiausiasis Teismas tapo tikru kasaciniu teismu, nagrinėjančiu teisės klausimus. Taip buvo atkurta ikikarinė nepriklausomos Lietuvos Respublikos teismų sistema ir, svarbiausia, sukurta apeliacinė teismų instancija, tikrinanti, ar tinkamai įvertinti surinkti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės.
Įvykdžius šią reformą labai išaugo teisėjų poreikis, nes reikėjo suformuoti apygardų ir apeliacinį teismus, jų pagrindą sudarė buvę apylinkių teisėjai bei dalis buvusių advokatų ir prokurorų. Laisvus apylinkių teisėjų etatus užėmė buvę advokatai, prokurorai, tardytojai. Taigi Lietuvos teisėjų korpusas labai padidėjo.
Per Lietuvos nepriklausomybės tris dešimtmečius teismai padarė milžinišką progresą. Atkurta vakarietiška teismų sistema: bylos nagrinėjamos pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Buvo sukurti ir priimti nauji procesiniai ir materialinės teisės (civilinės, baudžiamosios, administracinių nusižengimų) kodeksai. Mokslo ir technikos pažanga neaplenkė ir teismų. Pradėti daryti teismo posėdžių įrašai, nuo 2013 m. veikia Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalas ir proceso dalyviai, ypač civilinėse bylose, turi galimybę nuotoliniu būdu per šį portalą susipažinti su savo bylos medžiaga.
Į elektroninę erdvę buvo perkelti visi teismų procesiniai sprendimai. Turbūt nuo XXI a. pradžios aukštesnės instancijos teismuose pradėjo dirbti ir teisėjo pagalbininkas – teisėjo padėjėjas. Šiuo metu teisėjas turbūt neįsivaizduoja savo darbo be padėjėjo. Valstybė skyrė nemažus materialinius išteklius 1995 m. įkurdama apygardų teismus ir Lietuvos apeliacinį teismą – tam reikėjo pritaikyti pastatus ir sukurti tinkamas darbo vietas. Be to, ir apylinkės teismai nebuvo pamiršti – kai kuriuose rajonuose pastatyti nauji teismo rūmai, o kai kurie teismų pastatai kapitališkai rekonstruoti. Per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį sukūrėme vakarietišką teismų sistemą.
– Lietuvos Aukščiausiajame Teisme dirbote 20 metų. Kuo ypatingas šis etapas Jūsų gyvenime? Koks buvo darbas čia? Kaip keitėsi šis teismas?
– Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (LAT) pradėjau dirbti 1999 m. birželio mėnesį. Tuo metu gyvenau Kaune, tai kol sprendžiau būsto ir šeimos perkėlimo (dukra norėjo baigti gimnaziją) klausimus, dvejus metus teko važinėti automobiliu į darbą Vilniuje. Visa laimė, kad, be manęs, buvo dar trys kolegos kauniečiai, kurie taip pat dirbo LAT, taigi susidarė šaunus ekipažas.
Darbas LAT privertė pakeisti ir šeimos gyvenamąją vietą, teko apsigyventi Vilniuje. Pradėjus dirbti LAT nutartis tekdavo rašyti ranka, jas spausdindavo mašininkės. Tik keli teisėjai turėjo kompiuterius, o teisėjų padėjėjų teisme buvo tik keletas. Tuo metu buvo priimami visi kasaciniai skundai, jie būdavo nagrinėjami žodinio proceso tvarka. Darbo krūvis buvo iš tiesų didelis, todėl atsakant į skunduose keliamus klausimus teismo nutartyse argumentacija buvo glaustesnė, tačiau pakankamai aiški. Be to, teisėjai rengdavo ir svarstydavo LAT senato nutarimų projektus dėl teisės taikymo.
Laikui bėgant materialinis aprūpinimas gerėjo ir visi teisėjai gavo kompiuterius, kiekvienam teisėjui bylai rengti buvo paskiriamas padėjėjas. Pakeistas BPK ir dėl kasacinių skundų priėmimo ėmė spręsti teisėjų atrankos kolegija, nes buvo gaunama daug skundų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas ir faktinės bylos aplinkybės, o tai yra apeliacinio, bet ne kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teisėjų atrankos kolegija priima tik tokius kasacinius skundus, kuriais ginčijamas teisės (proceso ar materialinės) taikymo klausimas.
Visi LAT procesiniai dokumentai yra sukelti į elektroninę erdvę ir prieinami visiems teismams bei kitiems vartotojams. Taigi LAT, kaip ir kiti teismai, tapo modernus ir šiuolaikiškas.
Aš didžiuojuosi, kad teko dirbti LAT su labai kvalifikuotais ir nuoširdžiais kolegomis. Vis dėlto negaliu nutylėti, kad ilgametės teismo vadovų pastangos turėti LAT reikmes ir reprezentatyvumą atitinkantį pastatą nebuvo vaisingos. LAT rūmai, tiksliau, pastatas, nes jo rūmais negalima vadinti, per 30 metų iš esmės nepasikeitė (atlikti tik einamieji remontai, kabinetų baldai taip pat galėtų būti kitokie). Taigi visada kirba mintis, ar tai nedaro gėdos Lietuvai, nes LAT apsilanko daug užsienio svečių, vyksta tarptautinio lygio renginiai. Beje, Seime apie tai kalbėjo ir kandidatė į LAT pirmininkus.
– 1993 m. tapote pirmuoju Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos pirmininku. Ši organizacija gyvuoja iki šiol. Kokią matote asociaciją dabar, ar ji įgyvendina dar anuomet numatytus tikslus, ar pakankamai aktyvi, reikalinga?
– 1993 m. iš visų didžiųjų teismų susibūrė teisėjų iniciatyvinė grupė ir parengė Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos įstatus. Jie buvo patvirtinti visuotiniame teisėjų susirinkime, išrinktas pirmininkas, valdyba ir įstatai įregistruoti Teisingumo ministerijoje. Tuo metu dauguma teisėjų labai aktyviai palaikė asociaciją ir tapo jos nariais, nes darbo krūviai didėjo, reikėjo tobulinti teisės aktus, žiniasklaida nepagrįstai užsipuldavo teisėjus, o jų apginti nebuvo kam.
Asociacija užmezgė tvirtus ryšius su Latvijos ir Estijos teisėjų organizacijomis. Organizuodavome bendras konferencijas ir dalijomės patirtimi, nes šių valstybių teisėjų problemos buvo panašios. Įstojome į Europos teisėjų asociaciją, vėliau – Tarptautinę teisėjų asociaciją ir dalyvavome šių organizacijų veikloje.
Manau, kad asociacijos tikslai ir jos veikla teisėjų bendruomenei yra aktualūs ir šiandien. Ji organizuoja teisėjų bendruomenės kasmetines šventes ir sporto varžybas, tačiau jos veikla viešojoje erdvėje mažiau matoma. Turime žurnalą TEISMAI.LT, todėl yra visos galimybės asociacijos veiklą viešinti teisėjų bendruomenei, informuoti, kokius klausimus valdyba svarsto, kaip ginamos teisėjų teisės (mano nuomone, šis klausimas nepelnytai pamirštas, nes per praėjusį dešimtmetį daugelio teisėjų teisėti lūkesčiai būti paskirtiems į aukštesnės instancijos teismą galimai buvo pažeisti; būtina diskutuoti, ar ši teisė nepažeidžiama, kai Respublikos Prezidentas be jokių argumentų į aukštesnės instancijos teismą paskiria ne pirmoje vietoje pagal reitingą esantį teisėją, o trečioje ar dar žemesnėje vietoje esantį; mano giliu įsitikinimu, tokią teisę gali turėti tik monarchas), kokiuose tarptautiniuose renginiuose, kas ir už kokius nuopelnus juose dalyvauja.
Skaidrumo čia, manau, nebūtų per daug. Apylinkių teisėjai asociacijos veikla nebuvo patenkinti, dėl to įkūrė savo organizaciją. Taigi palinkėčiau asociacijai visokeriopos sėkmės ir aktyvesnio darbo teisėjų bendruomenės labui.
– Ką labiausiai atsimenate iš teisėjavimo metų?
– Kai dirbau apylinkės ir apygardos teismuose, santykiai tarp teisėjų, prokurorų ir advokatų buvo dalykiški, tačiau kolegiški ir nuoširdūs.
– Pastaraisiais metais teismų bendruomenė patiria daug iššūkių. Jūsų nuomone, kas svarbiausia mums šiandien? Kaip susitelkti, atgauti profesinę ramybę ir visuomenės pasitikėjimą?
– Tiek anksčiau, tiek dabar, tiek ateityje teismams buvo, yra ir bus svarbu tiksliai vykdyti įstatymo reikalavimus ir tinkamai pritaikyti jį įtariamam ar kaltam asmeniui. Teisėjas neturi pasiduoti specialiųjų tarnybų, visuomenės spaudimui ar žiniasklaidos sukeltam ažiotažui.
Taigi teisėjai turi susikaupti, išlikti ramūs ir tiksliai vykdyti įstatymo ir priesaikos reikalavimus, tik tuomet įgis visuomenės pasitikėjimą.
Teisėjas nėra politikas, todėl jis negali pataikauti visuomenės nuomonei priimdamas jai palankius sprendimus, kurie neatitinka įstatymo nuostatų.
– Šiomis dienomis medikai, kaip ir pareigūnai, taip pat ir teisingumo vykdytojai, dirba ypatingomis sąlygomis. Duotos priesaikos sau, žmonėms, tėvynei. Visuomenės lūkesčiai dideli. Dirbti tokiomis sąlygomis ypač sunku. Klaidos neatleidžiamos. Ar turite patarimą, kaip išsaugoti profesinį orumą, ramybę ir kartu kompetenciją?
– Šiandien medikai susiduria su didžiuliais iššūkiais tiek dėl naujo viruso, tiek dėl apsaugos priemonių trūkumo. Visuomenė remia medikus, aukoja pinigus ar apsaugos priemones, vaišina pietumis. Tai rodo mūsų visuomenės susitelkimą ir pagarbą medikams. Manau, kad kaip niekad šiandien medikų bendruomenei reikalinga vienybė ir susitelkimas, to aš jiems nuoširdžiai linkiu. Be abejo, būkite sveiki ir nesusirkite.
– Ir medikų, ir teisėjų bendruomenėse šiuo metu aktyviai diskutuojama apie gydytojų galimai padarytas klaidas, dėl kurių miršta žmonės. Medikų bendruomenė teigia, kad medicininių nesėkmių, komplikacijų ir netyčinių klaidų sveikatos priežiūros srityje visada buvo ir bus. Koks yra dabartinis teisinis reguliavimas, susijęs su medikų atsakomybe? Kokia Jūsų, kaip ilgamečio teisėjo, nuomonė apie tokį teisinį reguliavimą?
– Dabartinis teisinis reguliavimas ir teismų praktika yra tokia: jei įrodoma chirurgo neatsargi kaltė, dėl kurios mirė pacientas, tai veika kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str. 1 d.), už kurį nustatytas areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.
Toks teisinis reguliavimas taikomas ne tik gydytojams, bet ir kitiems piliečiams. Chirurgų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra retas dalykas, nes jų kaltumą konstatuoja teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą (esminis įrodymas yra medicininės ekspertizės išvada, kurią pateikia trys medikai ekspertai), kai nustatoma, kad būtent chirurgo neatsargūs veiksmai (o ne komplikacijos ar pan.) sukėlė paciento mirtį.
– Koks būtų Jūsų, ne kaip teisėjo, o kaip žmogaus, žvelgiančio į tokią situaciją iš šalies, požiūris į dabartinį reguliavimą? Ar jo pakanka?
– Norėčiau atkreipti dėmesį, kad 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimai, kuriais sudarytos geresnės sąlygos pacientams greičiau ir paprasčiau gauti kompensaciją, jei teikiant sveikatos priežiūros paslaugas gydymo įstaigoje jų sveikatai buvo padaryta žala. Taigi nuo naujų metų įsigaliojo „žalos be kaltės“ modelis.
Dėl žalos atlyginimo gali kreiptis pacientas, o pacientui mirus – jo artimieji. Mirus pacientui, jei teikiant paslaugas gydymo įstaigoje buvo padaryta žala, teisę gauti turtinės ir neturtinės žalos kompensaciją turi ne tik nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai, bet ir kiti žmonės, už kurių išlaikymą miręs asmuo buvo atsakingas. Be to, teisę gauti kompensaciją (tik neturtinės žalos) turi ir paciento darbingi tėvai bei suaugę vaikai, kuriuos su pacientu siejo ypač artimas ryšys. Iki šio modelio įsigaliojimo artimi pacientui asmenys neturėjo įstatymu įtvirtintos teisės reikalauti neturtinės žalos kompensavimo, dėl to teismuose vykdavo ilgi teisminiai ginčai.
Manau, kad žalos atlyginimas yra esminis dalykas, kuris turėtų tenkinti mirusiojo artimuosius. Tiek prokurorai, tiek teismai turėtų formuoti tokią praktiką, kad gydytojams baudžiamoji atsakomybė nebūtų taikoma. Gydytojų padarytos klaidos turėtų būti išsamiai analizuojamos, aptariamos ir iš jų mokomasi, kaip ateityje jų išvengti. Dabar chirurgai, padarę klaidą, ją slepia, nes už tai gresia baudžiamoji atsakomybė.
– Kokie, Jūsų nuomone, turėtų būti teismų sprendimai sprendžiant klausimus dėl medikų atsakomybės? Ar tokios bylos apskritai turėtų pasiekti teismus?
– Pirmasis klausimas yra gana abstraktus, todėl į jį negaliu atsakyti, nes teismo sprendimai priklauso nuo konkrečių byloje nustatytų aplinkybių.
Jei Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo naujosios nuostatos bus tinkamai taikomos, tai baudžiamosios bylos, kuriose būtų kaltinami gydytojai, turėtų išnykti.
– Teisėjau, o kaip gyvenate šiandien? Ar mėgaujatės laisvu laiku, ar imatės akademinės veiklos?
– Šiuo metu gyvenu gerai, tiesa, karantino sąlygomis. Iš dalies dirbu aukle – padedu dukrai prižiūrėti mielą anūkę Elzę, kuriai pusantrų metukų. Kol nebuvo karantino, parveždavau vyresnę anūkę Medą iš mokyklos, nuveždavau ją į sportinių šokių treniruotes. Pavasaris – miško sodinimo metas, tai su sūnumi tėviškėje savo miške pasodinome 350 eglaičių. Laisvalaikiu skaitau knygas.
– Ko palinkėtumėte teismų bendruomenei? Ir tam, kuris aktyviai dirba, ir tam, kuris išėjo užtarnauto poilsio, ir tam, kuris šiandien galvoja rinktis teisininko profesiją?
– Pirmiausia visiems norėčiau palinkėti sveikatos, kad virusas kiekvieną iš jų aplenktų. Jaunimui, kuris šiandien galvoja rinktis teisininko profesiją, linkiu sėkmės mokantis ir ryžto įgyvendinant savo svajonę. Ši profesija nėra lengva, ne kiekvienam ji tinka (dalis įgijusių teisininko kvalifikaciją teisininkais nedirba), tačiau įdomi. Pirmiausia žmogus turi mėgti savo profesiją, nuolat kelti kvalifikaciją, gerbti kolegas ir interesantus, būti sąžiningas, o visuomenė šias savybes tikrai įvertins.