Kaip informuoja Šiaulių apygardos teismo atstovas Vytautas Jončas, apeliacine tvarka A. Janučio skundą išnagrinėjusi Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutarė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi kaltintas pareigūnas buvo pripažintas kaltu.
Pirmosios instancijos teismas dar 2019 m. lapkritį buvo konstatavęs, kad A. Janutis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi neteisėtai panaudodamas suimtojo E. L. atžvilgiu fizinį smurtą ir sukeldamas šiam fizinį skausmą – 2018 m. sausio 19 d., nuo 13.30 iki 14 val., Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio gyvenamojo korpuso antrojo aukšto laiptinės aikštelėje, neturėdamas teisėto pagrindo – suimtajam E. L. neatlikus jokių veiksmų, dėl kurių būtų iškilusi būtinybė naudoti prieš suimtąjį fizinę prievartą, suimtojo E. L. atžvilgiu panaudojo fizinę prievartą – pastatęs suimtąjį prie sienos, smogė šiam dešine ranka vieną kartą į kairę akį, vieną kartą į kairę ausį bei į kairįjį smilkinį, po to, suimtajam E. L. suklupus ir užsidengus galvą rankomis, smogė šiam abiem rankomis apie penkis kartus į galvą, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Pirmosios instancijos teismo teigimu, šiais veiksmais, nesuderinamais su pataisos pareigūno vardu, A. Janutis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, ir tokiu būdu diskreditavo pataisos pareigūno vardą, sumenkino bausmių vykdymo sistemos prestižą, taip padarydamas didelę žalą valstybei.
Teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. Janutis kaltu neprisipažino ir parodė, jog buvo paskirtas atsakingu už suimtųjų užimtumą, turėjo vedžioti suimtuosius į sporto salę. Anot jo, apie 13.30 val. iš kameros jis vedė tris suimtuosius į stalo teniso salę. Einant per kiemą, A. Jonučio žodžiais, suimtasis E. L. pradėjo bendrauti su kitais suimtaisiais, buvusiais kamerose, šūkauti, dėl to buvo įspėtas, kad nebendrautų su kitais suimtaisiais ir nebešūkautų, nes tai yra draudžiama, tačiau suimtasis E. L. į perspėjimus nereagavo.
„Nuvedus suimtuosius į teniso salę, A. Janučio tvirtinimu, E. L. ir toliau šūkavo, todėl nusprendė nutraukti užimtumą ir suimtuosius grąžinti atgal į kamerą, – rašoma teismo pranešime. – A. Janučio tvirtinimu, vedant į kamerą suimtasis E. L. pradėjo koneveikti tiek jį, tiek kitą pareigūną, kurį sutiko vedant suimtuosius ir kuris ėjo kartu su jais iki salės ir atgal, grasino susidoroti fiziškai, sudaužyti galvą. Parvedus prie kameros, A. Janučio žodžiais, suimtasis E. L. pradėjo elgtis dar agresyviau, grasino susidoroti laisvėje, tada A. Janutis nutarė minėtą suimtąjį nuvesti į režimo kabinetą, o kitus suimtuosius uždarė į kamerą.“
Vesti į režimo kabinetą pokalbiui agresyvius suimtuosius, A. Janučio tvirtinimu, tardymo izoliatoriuje yra įprasta tvarka. Vedant į režimo kabinetą ir atgal, jo teigimu, suimtasis E. L. elgėsi ramiai, nebešūkavo. Suimtąjį uždaręs į kamerą, iš karto nuėjo, beldimo į duris negirdėjo.
Dabar jau buvęs tardymo izoliatoriaus tarnautojas pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, jam jokių sužalojimų nepadarė, suimtojo drabužiai nebuvo suplėšyti.
Anot A. Janučio, tą pačią dieną jis surašė tarnybinį pranešimą dėl suimtojo E. L. elgesio. Kalinių prižiūrėtojas teigė negalįs pasakyti, kodėl suimtasis taip padarė, galbūt norėdamas pasipelnyti.
Jis taip pat teisme patikslino, jog korpuse ir teniso salėje yra filmuojama, o laiptai nefilmuojami. Anot A. Janučio, anksčiau su suimtuoju E. L. jokių konfliktų nebuvę, teigė jokio nusikaltimo nepadaręs.
Nukentėjusiojo teigimu, įvykio metu A. Janutis nusivedė jį į laiptinę, pastatė prie sienos, pasakė: „Ką mandras, gaidžiuk“.
Nukentėjusiojo žodžiais, tuo metu jau jis buvo išsigandęs, nes vedamas jau suprato, kad prieš jį gali būti smurtaujama. Jis tvirtino, kad minėtas pareigūnas jam smogė į veidą, pataikė į akį, antras smūgis buvo į ausį, trečias į smilkinį, po to suklupo, užsidengė veidą, tuomet buvo smūgiai į viršugalvį, iš viso jam buvę suduoti aštuoni ar devyni smūgiai.
Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. Janučio kaltė yra įrodyta, pažymėjo, jog kaltinamojo veiksmai buvo tyčiniai, jis privalėjo suprasti ir suprato, kad tokie veiksmai yra priešingi tarnybos interesams, dėl jo veikos kilo žalingos pasekmės – buvo padaryta didelė žala valstybei.
Už padarytą nusikalstamą veiką teismas A. Janučiui paskyrė bausmę – nurodė į valstybės biudžetą sumokėti 10 tūkstančių eurų baudą, iš nuteistojo nukentėjusiajam priteisė 1 150 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Tokį teismo nuosprendį nuteistasis ir nukentėjusysis apskundė Šiaulių apygardos teismui. Savo skunde A. Janutis pirmosios instancijos teismo nuosprendį prašė panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Jo gynėjas apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į tai, jog esminis įrodinėjimo momentas šioje byloje yra tas, kad nė vienas byloje apklaustas liudytojas tariamo E. L. sumušimo fakto nematė, taip pat, nematė ir to, kur bei kokiomis aplinkybėmis pastarajam atsirado veido patinimas ir paraudimas.
Anot advokato, vertinant įrodymus dėl šios aplinkybės susiduriama su dviejų asmenų – kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymais. Nors pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo E. L. parodymus laikė patikimais, tačiau, pasak advokato, nuosekli šių parodymų analizė rodo, kad jie yra prieštaraujantys tiek tarpusavyje, tiek kitiems įrodymams.
Nukentėjusysis apeliacinės instancijos teismo prašė A. Janučiui skirti griežtesnę bausmę – pripažinti nuteistąjį kaltu ir dėl fizinio skausmo sukėlimo, jo pateiktą civilinį ieškinį dar labiau padidinti.
Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija konstatavo sutinkanti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistasis A. Janutis nėra atsakingas už tai, kad pats įvykio tyrimas ir tyrimui reikšminga informacija buvo fiksuota netinkamai ir tai negali būti viena iš aplinkybių, kurios leidžia daryti išvadą dėl A. Janučio kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką.
Teisėjų kolegija, ištyrusi visus byloje esančius įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą, atlikusi visus įmanomus Baudžiamojo proceso kodekse (BPK) numatytus veiksmus, konstatavo, jog nepavyko byloje pašalinti kilusių abejonių dėl E. L. tariamo sužalojimo.
Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, aptartų įrodymų visuma neduoda pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad A. Janutis vesdamas E. L. į režiminį kabinetą, antro aukšto laiptinės aikštelėje pastatęs šį suimtąjį prie sienos, smogė šiam dešine ranka vieną kartą į kairę akį, vieną kartą į kairę ausį bei į kairįjį smilkinį, po to, suimtajam suklupus ir užsidengus galvą rankomis, smogė jam abiem rankomis apie penkis kartus į galvą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindęs, kodėl remiasi vien tik nukentėjusiojo E. L. parodymais ir jo parodymus tik iš dalies patvirtinančių įvardytų liudytojų parodymais ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius reikšmingas bylai aplinkybes, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų ir vadovaudamasis prielaidomis – priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį A. Janučio atžvilgiu.
„Dėl byloje esančių abejonių ir nesant galimybės šių abejonių pašalinti, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šis nusikaltimas A. Janučiui negali būti inkriminuotas, nesant jo veiksmuose numatytos nusikalstamos veikos sudėties“, – nurodoma išteisinamajame nuosprendyje.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. Janutis dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisintino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo E. L. civilinis ieškinys 150 eurų turtinei ir 4 000 eurų neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.