– Papasakokite, kuo šiandien gyvena žmogus, kūręs dabartinius mūsų valstybės pamatus ir visą gyvenimą skyręs teisingumui vykdyti?
– Gyvenu tuo pačiu, kuo ir gyvenau – nenustojau domėtis, kaip realizuojamos konstitucinės vertybės. Matydamas, kad einama ne tuo keliu, negaliu tiesiog tyliai stebėti. Jei man atrodo, kad į tam tikrus dalykus būtina reaguoti, randu tam būdą. Pavyzdžiui, negalėjau tylėti prasidėjus diskusijai dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase. Ėjau į viešumą ir sakiau, ką manau, nes negaliu leisti primityviais būdais naikinti teisės vertybių.
Tikras teisininkas bet kuriame savo gyvenimo etape negali vien tik sėdėti ir stebėti. Todėl aš iki šiol skaitau įvairių šalių teisinę literatūrą, kokią tik begaunu. Prieš keliasdešimt metų iš stažuočių užsienio teismuose ir universitetuose veždavausi bagažą, kuris gerokai viršydavo leistinąjį bagažo svorį. Ir ką gi aš veždavausi? Įvairiausią teisinę literatūrą, kurią gaudavau ar pirkdavau žinodamas, kad ji bus labai naudinga ir reikalinga mums, nepriklausomos Lietuvos teisininkams.
Vežiausi ir knygas, ir žurnalus, ir metodinę medžiagą. Teisininkui kitaip neįmanoma. Jis kasdien turi lavintis, skaitydamas savo šalies ir pasaulinę teisinę literatūrą. Dalis šios vertingiausios literatūros, pvz., konstitucinės lyginamosios teisės pradininko A. V. Dicey knyga „Konstitucinės teisės studijų įvadas“ arba šiuolaikinės žmogaus teisių doktrinos pradininko T. Paine‘o knyga „Žmogaus teisės“, Atviros Lietuvos fondo iniciatyva ir parama, išleista lietuvių kalba.
– Prieš 25-erius metus kūrėte Lietuvos Respublikos Konstituciją. Šiandien matote, kaip ji veikia, kiek diskusijų kelia, kokių iniciatyvų visuomenė pasiūlo dėl jos tobulinimo. Kokios mintys ir jausmai apima stebint šių dienų aktualijas?
– Nors pamatuoti jausmus labai sunku, vis dėlto vyraujantis jausmas – pasitenkinimas. Pasitenkinimas tuo, kad Konstitucija nesunaikinta. Nors bandymų (drįstu Jums paprieštarauti – ne visuomenės, o tam tikrų savo interesus turinčių žmonių) ją naikinti buvo nemažai ir buvo siūlomos tokios pataisos, kurios būtų sunaikinusios Konstituciją kaip demokratinės visuomenės gyvensenos teisinį pamatą. Pakanka prisiminti prieš kelerius metus sukeltą „triukšmelį“ dėl Seimo nario laisvojo mandato panaikinimo, įvedant dar praėjusio amžiaus pradžioje komunistinėje Rusijoje atsiradusį vadinamąjį imperatyvinį mandatą.
– Apie teisėjus ir teismų sprendimus Lietuvoje kalbama ir rašoma nuolat. Savo nuomonę garsiai reiškia ir tie, kas išmano teisę, ir tie, kas su ja „nedraugauja“. Kas galėtų padėti išvengti neobjektyvių pasisakymų viešojoje erdvėje?
– Jau ne vienerius metus kartoju, ko mums reikia, kad paviršutiniška publika nustotų niekinti teismus, juos nepagrįstai kritikuoti. Tam reikia mokslinės analizės, o ne tiesiog pasišnekėjimų televizijoje. Reikėtų turėti specialų periodinį mokslinį leidinį, kuriame būtų analizuojamos įvairios teismų jurisprudencijos sritys ne paviršutiniškai kritikuojant, ne šiaip sau ir visiškai nepagrįstai nurodant „patinka“ arba „nepatinka“, o atliekant mokslinius tyrimus ir jų pagrindu daromus teismų jurisprudencijos vertinimus. Turėtų būti išsami sprendimų, nuosprendžių, nutarčių analizė, stebima visuomenės reakcija ir vertinimai, daromos išvados. Amerikoje sukūrus Konstituciją tik praėjus beveik 200 metų pradėti leisti tokie leidiniai. Nuoširdžiai tikiu, kad Lietuvoje ledai pajudės anksčiau.
Ne tik profesionaliai, bet ir žmogiškai vertindamas politikų ir valdžios atstovų reiškiamą teismų kritiką, galiu pasakyti, kad tai yra tų žmonių primityvizmas arba savanaudiškas suinteresuotumas. Jie nelabai išmano, apie ką kalba.
Neretai pakanka pasiklausyti aukšto politiko, o retkarčiais ir ekspertu prisistatančio žmogaus deklaruojamo teiginio apie „įstatymo viršenybę“ kaip teisinės valstybės principą. Tikrasis teisinės valstybės principas yra teisės viršenybė arba valstybės valdymas teisės ir teisingumo pagrindu, kaip tai ir buvo įtvirtinta anksčiau galiojusiose Lietuvos Respublikos Konstitucijose. Viršenybė teisės, grindžiamos Konstitucijoje įtvirtintomis visuotinėmis teisės vertybėmis. Tai rodo, kad tokie žmonės iš viso nesupranta teisės ir teisinės valstybės esmės, nesupranta, kas yra teisė ir kodėl teisę gali realizuoti tik speciali Konstitucijoje įtvirtinta teisminė valdžia, pagrįsta aukšto lygmens profesionalumu ir ypatingu sąžiningumu.
Pamirštama, kas gali įvykti, jeigu teisės viršenybė bus paminta. Paviršutiniškas svaidymasis nepagrįstais teiginiais ir teismų bei visų teisėjų kaltinimais tik kenkia visai mūsų visuomenei, žmonių gyvensenai.
– Daugiau nei septynis šimtus teisėjų turinti teismų sistema nuolat ieško būdų ir imasi veiksmų jų darbo efektyvumui didinti, kovoja su neprofesionalumu. Tam sukurti teisėjų atrankos, vertinimo mechanizmai, veikia Teisėjų etikos ir drausmės komisija. Kodėl, Jūsų nuomone, vis dar pasitaiko klaidų, dėl kurių kenčia visa sistema?
– Taip, sutinku, kad šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus ir tokio dydžio sistemoje dirbti be klaidų, matyt, neįmanoma. Vis dėlto manau, kad pagrindinis teismų sistemos trūkumas – per vėlai pastebimi silpni žmonės, dirbantys teismuose. Jie pagal savo charakterio savybes, doros suvokimą, sąžinę, ištvermę negali tokio darbo dirbti. O teismų darbą stebinčios institucijos per vėlai tai pastebi. Aš pats dirbau Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje ir kartais man susidarydavo įspūdis, kad pernelyg lengvai žiūrima į tarsi smulkius pažeidimus.
Teisėjo darbe smulkmenų nėra. Kad profesinės etikos pažeidimų atvejų būtų kuo mažiau, būtina didesnė drausmė. Juk tinkamo profesinio elgesio pamokos visuomet veikia prevenciškai. Blogai, jei teisėjas leidžia sau patogaus elgesio laisvę, kuri kartais nuveda ir į rimtus drausmės pažeidimus. Teisėjas kai kuriais atvejais turi būti griežtesnis sau, nes jam patikėtas žmogaus likimas, teisėjo pareiga – būti teisingumo, teisinio prestižo pavyzdžiu savo valstybėje.
– Klausimas apie teismų atvirumą. Ar, Jūsų nuomone, teismai šiandien atviri? Ar dar galima teigti, kad teismuose uždaros sienos, informacija nepasiekiama?
– Man net klausimas skamba keistai. Juk teismo posėdžiai yra atviri, norintieji gali stebėti teismo darbą jo posėdžio metu, o jei nori pasižiūrėti išnagrinėtų bylų medžiagą, nustatyta tvarka tai nesunkiai gali padaryti. Aš teigčiau priešingai – teismai yra pati atviriausia valstybės institucija. Atsakykite, ar gali visi norintys dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose? Ministerijų pasitarimuose? Teismuose, išskyrus uždarus posėdžius, kai saugomas nepilnamečių ar kitų asmenų privatumas ir teisės, visi posėdžiai atviri. Prašau, visi, kas norite, eikite ir stebėkite teismo posėdžius!
– Kartais, kai būna išsemti visi įmanomi kaltinimai teisėjams, prisimenama ir tai, kad dalis jų dirbo sovietiniais laikais – „sovietinio auklėjimo Temidė“. Ką galite atsakyti tokią nuomonę turintiesiems?
– Pirmiausia noriu pažymėti, kad Lietuvos teisininkai niekada nebuvo tikro sovietinio auklėjimo teisininkai. Lietuvos profesūros, dėstytojų, mokslininkų, kurie tuo metu rengė teisininkus (bent mano kartos), požiūris į teisę buvo kitoks, nei formavo sovietinis mąstymas.
Nežinau kitos tokios valstybės, kaip Lietuva, kurioje sovietiniais metais būtų tiek aukštinta teisės istorija. Tiek Statutų lietuvių kalba, tiek, pvz., Mykolo Romerio darbų nuolatinis pateikimas ir aiškinimas studentams turėjo milžinišką įtaką formuojantis dabartinių teisininkų profesinei sąmonei. Dar vienas reikšmingas faktas – Vilniaus universiteto biblioteka. Ten buvo galima rasti ir istorinių teisės raštų, ir kitų valstybių konstitucijas. Ši biblioteka buvo teisininkų ugdytoja. Negalima pamiršti tuo metu Teisės fakultete dirbusio docento Alfonso Žiurlio. Jis pradėjo rengti lietuvių kalbos teisinės terminijos žodyną ir visus mus – jaunus dėstytojus – subūrė, kad mes savo specializacijose patys ieškotume ir kurtume teisės terminus. Ir kas gi tai buvo? Tai juk buvo tikras Lietuvos teisės kūrimas. Žinant tokius faktus, turėtų būti aišku, kas formavo Lietuvos teisininkų mąstymą ir teisės sampratą.
Dėl posovietinio mąstymo teisėjus kritikuojantiems žmonėms norisi priminti ir kitą faktą. Prisiminkime, ar buvo teisininkų tarp signatarų? O taip, ir jie buvo vieni aktyviausiai veikusių signatarų – Kazimieras Motieka, Kęstutis Lapinskas, Egidijus Jarašiūnas, Jonas Prapiestis, Egidijus Bičkauskas, Česlav Okinčic, Zita Sličytė, Valerijonas Šadreika, Narcizas Rasimavičius ir kiti (iš viso 18 asmenų iš 138 Atkuriamojo Seimo deputatų). Būtent šie žmonės, talkinant kitiems teisininkams, inicijavo ir kūrė tikrąją atgimusios Lietuvos teisę.
– Visuomenės nuomonės apklausos ir tyrimai rodo, kad jaunimas apie teismus turi geresnę nuomonę nei jų tėvai, jie labiau pasitiki teismais. Ar galime tikėtis, kad po kelerių metų užaugusios naujos kartos bus kitoks požiūris į teisę ir teisingumo vykdymą?
– Natūralu, kad jaunimas turi visišką laisvę ugdyti savo požiūrį į teisę ir teisingumą. Tam galimybės neturėjo ypač sudėtingu sovietinės, tiksliau – rusiškos, okupacijos laikotarpiu diegiamos komplikuotos dvilypės sąmonės žmonės. Ar naujos kartos požiūris bus kitoks, priklausys nuo to, kaip atkakliai ta karta sieks žinių, taip pat ir tikrųjų teisės žinių. Kodėl sakau „tikrųjų“? Ogi todėl, kad net ir dabar kai kuriuose universitetuose teisę dėstantys profesoriai (čia jų minėti nenorėčiau) atkakliai diegia jaunimui falsifikuotas teisės doktrinas. Ypač žalinga iki pat šių dienų propaguojama, o studentams ir privalomai diegiama vadinamoji žmogaus teisių ir pareigų vienybės pseudodoktrina. Dabar čia plačiau nediskutuosiu, tačiau tos doktrinos propaguotojų prašau prisiminti, kad prigimtines žmogaus teises, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir visą tarptautinę žmogaus teisių teisę, asmuo įgyja gimdamas (jos nedovanojamos ir nesuteikiamos). Tai ar gali šios „doktrinos“ autoriai nurodyti, kokias gi pareigas turi tik ką gimęs kūdikis, nuo kurių priklausytų jo teisių apimtis ir jų garantijos.
Džiaugiuosi, kad dabar jaunimui teisinės žinios pateikiamos įvairiomis formomis – atvirų durų renginiai teismuose, teisinių žinių viktorinos, konkursai. Be to, dabar jaunimas puikiai moka ne vieną užsienio kalbą, todėl gali netrukdomai naudotis pasauline teisine literatūra bet kuriuo teisės ir teisingumo realizavimo klausimu. Norisi tikėti, kad jaunoji karta bus šviesesnė ir kad šiandieniniai politikai su savo tam tikrais primityvizmais nesugrąžins jos į gyvenimą, kuriame veiks pseudoteisė „įstatymų viršenybė“.
– Ko palinkėtumėte šiuolaikiniam Lietuvos teisėjui?
– Jeigu visai atvirai, tai pirmiausia norisi palinkėti ištvermės. Teisėjas turi būti begalinės ištvermės ir atidumo žmogus. Juk jis turi būti pavyzdys kitiems ne tik darbe, bet ir kasdieniame gyvenime. Teisėjo darbas – tai papildoma našta ne tik jam pačiam, bet ir jo šeimos nariams. Taip pat – atkaklumo, nes teisėjas negali stovėti vietoje teisinių žinių požiūriu. Žinios turi būti nuolat kaupiamos ir čia, kaip jau sakiau, turi padėti mokslas. O tai reiškia, kad ir mokslas turi atsigręžti į teismus, analizuoti jų, taip pat ir tarptautiniu mastu, jurisprudenciją. Galbūt reikėtų atitinkamai koreguoti ir teisėjų kvalifikacijos kėlimo programas.
– Koks yra Jūsų gyvenimo kredo?
– Dar tuo metu, kai studijavau teisę Vilniaus universitete, lotynų kalbą mums dėstė docentas Benediktas Kazlauskas. Jis pateikė šimtus lotyniškų sentencijų, kurios reiškė tam tikras civilizacijos išugdytas teisės vertybes. Viena iš jų ir yra mano gyvenimo kredo: „Teisė yra gėrio ir teisingumo menas.“ Tai pats aukščiausias ir suprantamiausias teisės apibūdinimas. Man ši sentencija ne tik įstrigo į širdį, bet ir paskatino mano smalsumą skaityti ir ieškoti tikro suvokimo, kas yra teisė ir teisingumas. Be kita ko, ši sentencija padeda ugdyti tam tikrą ištvermę dalyvaujant viešuose Tautos gyvenimo reikaluose, nes ji yra ne tik teisininko, bet ir kiekvieno žmogaus siekis per savo gyvenimą išmokti gėrio ir teisingumo meno.